Arkivyskupas Mečislovas Reinys

Noriu pristatyti dvi asmenybes, apie kurias kalbėti pravartu visais laikais, o ypač šiandien, kada rengiamės švęsti Nepriklausomos Lietuvos šimtmetį“, – sako šio teksto autorius, kunigas Nerijus Pipiras. Mečislovas Reinys ir Adelė Dirsytė stengėsi būti žmonėmis tarp žmonių, ugdyti žmogų visur ir visada: tiek universitetų auditorijose, klasėse, renginiuose, tiek tarp erškėčių. Pirmoji pažintis – su arkivyskupu Mečislovu Reiniu, kurio mirties dieną minėjome lapkričio 8-ąją.

Iš kaimo į akademiją

Mečislovas Reinys gimė 1884 m. vasario 5 d. Daugailių parapijos Madagaskaro kaime (Utenos r.), ūkininko šeimoje. Tėvas, sužeistas arklio, anksti mirė. Motinos Mečislovas neteko studijuodamas Belgijoje: nespėjo jos nei sergančios aplankyti, nei mirusios palaidoti.

Mečislovas nuo mažens pasižymėjo pamaldumu. Kartu su mama šventadieniais mėgdavo eiti į gimtosios Daugailių parapijos bažnyčią. Dažnai susikviesdavo kur nors į kluoną vienmečius vaikus, sakydavo jiems pamokslus. Šeimos jaunėlis buvo imlus mokslui: baigė ne tik Daugailių pradžios, Mūrinės Ašmenos mokyklas, bet ir Rygos gimnaziją.

Baigęs Vilniaus kunigų seminariją, 1905 m. buvo išsiųstas mokytis į Peterburgo dvasinę akademiją. Per pirmąsias šv. Mišias 1907 m. birželio 10 d. Daugailių parapijos bažnyčioje Mečislovo vaikystės draugas kun. Juozapas Čepėnas sakė, kad primicianto laukia katedra, profesūra, kad jis rengs Viešpaties vynuogyno darbininkus ir sielų ganytojus. Išties, baigęs mokslus Peterburge, Reinys išvyksta studijuoti į Belgijos filosofijos institutą prie Liuveno universiteto. 1913–1914 m. Strasbūro universiteto Teologijos fakultete pas profesorių Albertą Langą gilina žinias apologetikos srityje.

1914 metais grįžęs į Lietuvą paskiriamas Vilniaus Šv. Jonų bažnyčios kamendoriumi. Dėl tautinių pažiūrų kun. K. Čibirui negalint eiti Vilniaus kunigų seminarijos profesoriaus pareigų, 1916 metų rudenį Mečislovas Reinys pradeda seminarijoje dėstyti filosofiją.

Būdamas Vilniuje, kunigas Mečislovas Reinys aktyviai dalyvauja Lietuvos tautinio atgimimo sąjūdyje. Minint nepriklausomybės paskelbimo pirmąsias metines, kunigas pasako ugningą kalbą. Netrukus, 1919 m. vasario 2–22 d. ir liepos 24 d., raudonarmiečių suimamas ir kalinamas.

Iš ministro kėdės į vyskupo sostą

1922 m. M. Reinys skiriamas profesoriumi naujai kuriamame Kauno universitete ir toliau aktyviai dalyvauja visuomeninėje veikloje. Krikščionims demokratams laimėjus Seimo rinkimus, nuo 1925 m. rugsėjo 25 d. iki 1926 m. balandžio 5 d. Mečislovas Reinys dirba Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministru. Jis pradėjo tvarkyti itin painius Lietuvos ir Apaštalų Sosto santykius. Arkivyskupui Jurgiui Matulaičiui patarus, dirbo trimis kryptimis: rūpinosi Lietuvos bažnytinės provincijos sudarymu; abipusės atstovybės buvimu; konkordato tarp Vatikano ir Lietuvos Respublikos pasirašymu. Taip pat nemažai nuveikė, gerinant Lietuvos Respublikos ir Tarybų Sąjungos tarpusavio santykius.

Matydamas kunigo atsidavimą tikėjimo tiesoms ir nuopelnus Bažnyčiai bei Tėvynei, 1926 m. balandžio 5 d. popiežius Pijus XI skiria Mečislovą Reinį tituliniu Tiddi vyskupu ir Vilkaviškio vyskupo Antano Karoso padėjėju koadjiutoriumi.

1926 m. gegužės 16 d. Kauno arkikatedroje bazilikoje Mečislovas Reinys buvo konsekruotas vyskupu: iškilmėms vadovavo Apaštalinis vizitatorius Lietuvai arkivyskupas Jurgis Matulaitis.

Vilkaviškio vyskupijoje jis dirbo iki 1940 metų, kai, mirus Vilniaus arkivyskupo Romualdo Jalbžykovskio padėjėjui vyskupui Kazimierui Mikalojui Michalkevičiui, Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys paprašė Vatikano valstybės sekretoriaus Vilniaus vyskupu skirti lietuvį. Atsižvelgdamas į tai, 1940 m. liepos 18 d. Apaštalų Sostas vyskupą Mečislovą Reinį paskyrė tituliniu Cypselos arkivyskupu ir Vilniaus arkivyskupo padėjėju.

Golgotos viršūnė – Vladimiro kalėjime

Ganytojiškas darbas Vilniaus arkivyskupijoje – sunkiausias ir kartu daugiausia jėgų bei herojiško atsidavimo skelbiamoms tikėjimo tiesoms pareikalavęs laikotarpis.

Nuo 1945 m. liepos 9 d. iki 1947 m. birželio 12 d. arkivyskupas Mečislovas Reinys buvo visateisis Vilniaus arkivyskupijos valdytojas. 1947 m. birželio 12 d. suimtas, Ypatingojo pasitarimo prie SSRS MGB už „talkinimą tėvynės išdavikams, dalyvavimą antitarybinėje nacionalistinėje organizacijoje ir antitarybinę agitaciją“ nuteistas 8 metams.

Tų pačių metų gruodžio 25 dieną, su ypatingu konvojumi, griežtai saugomas, izoliuotas nuo kitų kalinių, buvo išvežtas į bausmės atlikimo vietą – Vladimiro kalėjimą. Čia ištikimas Viešpaties tarnas, iškentęs visas kančias, 1953 m. lapkričio 8 d. iškeliavo į amžinybę. Buvo palaidotas bendrame kalinių kape.

Ugdytojas

Akademinė arkivyskupo Mečislovo Reinio veikla neapsiribojo vien tik mokymo ir mokslo darbu – apėmė ir dvasinę sritį, šviečiamąją, organizacinę ir administracinę. M. Reinys pedagoginį darbą dirbo ne tik Lietuvos universitete, bet ir Vilkaviškio kunigų seminarijoje, buvo tarpukariu kurto Lietuvos katalikų universiteto rektoriumi-kancleriu. Dar 1921 metais iš rusų kalbos išvertė Georgijaus Čelpanovo psichologijos vadovėlį. Lietuvos universiteto Teologijos-filosofijos fakultete dėstė bendrąją, lyginamąją ir pedagoginę psichologiją, skaitė paskaitas specialiais psichologijos klausimais, vedė psichologijos pratybas, vadovavo Teorinės psichologijos katedrai. Savo tautos rytojų jis matė tik išugdžius dorus, išauklėtus žmones.

Stengėsi ne tik perteikti žinias, bet ir mokslinti. Jam buvo svarbu ne tik raginti studentus, kad šie užsiimtų moksline veikla, bet ir pačiam rūpintis jaunaisiais mokslininkais. Jo akademinis žodis sklido ne tik auditorijose, bet ir už jų ribų. Amžininkai prisimena, kad į M. Reinio paskaitas susirinkdavo pilnos auditorijos studentų.

Per vadinamąsias pedagogines pertraukas jis patardavo, kaip išvengti nuovargio besimokant, kaip rengtis egzaminams. Paskaitas skaitė populiariai, paprastai, vaizdžiai, stropiai joms ruošdavosi. Kadangi mokėjo devynias kalbas, naudojo daug naujausios literatūros, kurią mielai skolindavo ir studentams. Geriausius studentų darbus ragindavo spausdinti moksliniuose žurnaluose, domėjosi jaunųjų mokslininkų darbais, ne vieną jų oponavo.

Filosofijos kursas – kalėjimo kameroje

Svarbu pažymėti, kad tuo, ko mokė kitus, vyskupas gyveno ir pats. Tai ypač atsiskleidžia jo kalinimo Vladimiro kalėjime laikotarpiu. Arkivyskupas Mečislovas Reinys į Vladimiro (prie Kliazmos) kalėjimą su ypatinga apsauga buvo atvežtas 1948 metų sausio 20 dieną. Per visą kalinimo laikotarpį jis yra du kartus rašęs malonės prašymus. Tačiau į vieną jų atsakyta neigiamai, o į kitą – jo asmens byloje Nr.3145, kaip pažymi dr. Aldona Vasiliauskienė, atsakymo nėra, nors jis savaime aiškus – arkivyskupas nebuvo išleistas iš kalėjimo anksčiau laiko. Kalėdamas Vladimiro kalėjime, arkivyskupas naudojosi, nors ir kukliomis, galimybėmis rašyti laiškus, gauti siuntinių. Jų turiniu dalijosi ir su kitais kartu kalinčiais.

Įdomu, jog tarp prašymų, esančių jo byloje ir adresuotų kalėjimo vyresnybei, yra ir prašymas užsisakyti laikraštį „Pravda“. Matyt, arkivyskupas norėjo domėtis to laiko aktualijomis. Taip pat prašo galimybės išsamiau susipažinti su Rusijos psichologų darbais ir jų tyrinėjimais. Tai dar kartą įrodo, kad arkivyskupui buvo svarbus žmogaus orumas, jo vidinis pasaulis ir jis stengėsi sekti mokslo laimėjimus, o galbūt siekdamas susipažinti su teiginiais, ieškojo ir argumentų pasipriešinti griaunančiai ideologijai ir ginti žmogaus orumą.

Pats prašymų stilius, kreipiniai, logiškas minčių dėstymas ir motyvai atskleidžia Mečislovo Reinio, kaip puikaus diplomato, inteligento ir įsitikinusio kataliko požiūrį į kitą žmogų, net jeigu tas asmuo ir varžo jo, kaip kalinio, ir taip menkas teises bei žlugdo jį moraliai.

Arkivyskupo kamera garsėjo dvasine šviesa ir humaniškumu. Čia jis kartu kalintiems skaitė filosofijos kursą, siekdamas, kad nė vienas žmogus, nepaisant tautybės, išpažįstamos religijos, nepalūžtų.

M. Reinys, mokėdamas daug užsienio kalbų, galėjo bendrauti su dauguma kalinių. Arkivyskupas ne tik dėstė, bet išdėstęs leisdavo apmąstyti, o paskui klausinėdavo ir išprovokuodavo diskusijas. Taip sugebėdavo priversti mąstyti, skatino tikslingą ir kryptingą protinę veiklą. Šios jo studijos buvo labai svarbios ne tik moksliniu požiūriu; jos neleido palūžti, žiebė viltį tikėjimo ateisiančia laisve...

Į laisvę sugrįžęs vokiečių diplomatas Gotholdas Starke (Gotholdas Štarkė) vėliau rašė apie šias „filosofijos studijas Vladimiro kalėjime“ ir jų svarbų poveikį dvasingumui, siekiamai nužmoginti asmenybės vertės pajautai.

Vilties sargyboje

Nepaisydamas sunkių kalinimo sąlygų ir prastos sveikatos, arkivyskupas nesiliovė rūpintis tikinčiųjų padėtimi. Tiesa, laiškuose apie tai rašoma gana atsargiai ir užuominomis. Jam rūpėjo jaunimo mokslo reikalai ir apskritai padėtis Lietuvoje.

Vokiečių užsienio reikalų ministerijos tarėjas Gotholdas Štarkė, vienus metus kalėjęs bendroje kameroje su M. Reiniu, rašo: „Jis dažnai melsdavosi už savo tikinčiuosius labai susirūpinęs, dalijosi jų kančiomisUž pinigus, kuriuos jis reguliariai gaudavo, paprastai nupirkdavo duonos ir cukraus savo kančių draugams. Per gavėnią paprastai sau nieko nepasilikdavo. Jis nepristatydavo tik tabako, nes manė, kad tabakas kenkia sveikatai. Kai vienas mandžiūrietis kažką iš jo pavogė, jis nieko nesakė, tik kitą kartą dalindamas jam davė dvigubai daugiau. Tada žmogus verkdamas prisipažino ir prašė atleisti.“

Arkivyskupas Mečislovas Reinys niekada nepamiršo savo, kaip krikščionio, ganytojo pareigų. Net būdamas Vladimiro kalėjime, ragino sekmadienius bent pažymėti, nedirbti menkiausio darbelio, nesiūti ištrūkusios sagos, neskalbti nosinės. Arkivyskupas sakydavo: „Neturime galimybės didesniais dalykais pažymėti sekmadienius, tai bent mažmožiais pagerbkime Viešpaties dieną. Padarykime Dievui garbę tuo, kuo galime.“

Arkivyskupas niekuomet neprarado vilties. Netgi atvirkščiai, jis ja dalinosi. Štai kartą G. Štarkei arkivyskupas kalbėjo: „Kovojančio archistratego dvasia, kuri nugalėjo apokaliptinį slibiną, turėtų būti gyva ne tik Rytų Bažnyčioje, bet ir pas mus, krikščionis, kurie iš nežinojimo dažnai tarnauja Dievui klaidingu keliu, nuolat kartodami: ‘taika, taika‘, kai tuo tarpu nėra jokios taikos. Ir šiandieninėje Rusijoje archistrategui, kovojančiam su velniu, nėra leista garsiai paskelbti savo sprendimą, bet kaip ir pirmiau, kai jis saugojo Mozės kūną, jis turi tylėti ir sprendimą pavesti Dievui.“

Arkivyskupas Mečislovas Reinys stengėsi kiekvieną savo kančių draugą paguosti, sušildyti, nuraminti, įdiegti viltį iškentėti viską iki galo. Štai 1951 m., mirus vienam kaliniui, arkivyskupas guodė bei ramino kitus: „Neliūdėkite, nukankintieji kovoja drauge su mumis. Jie stiprina mūsų gretas. Tebus pašlovinti, nenusilenkę prieš netiesą. Jie gyvena amžinai.“

Net kentėdamas sunkiausias kančias, arkivyskupas niekuomet nepamiršo savųjų, esančių toli tikėjimo brolių ir sesių. Iš laiškų, siųstų seseriai Julijonai Martinėnienei, galima spręsti, kad arkivyskupas Mečislovas Reinys nuolat meldėsi už savo artimuosius, buvusius geradarius, likusius Lietuvoje vyskupus ir kunigus, buvusius savo paties ganomuosius. Laiškuose keletą kartų teiraujasi, kada bus Velykos. Tai rodo, jog ir Vladimiro kalėjime arkivyskupas gyveno tikrą dvasinį gyvenimą.

Kartu su arkivyskupu kalėjęs vokietis G. Štarkė prisimena: „Jis daug melsdavosi įvairiu dienos metu. Aš esu jį matęs naktį gulint susiėmus rankomis, atmerktomis akimis, nes mūsų celė buvo akinamai nušviesta, kad sargybiniai visada pro langelį galėtų mus matyti. Jis šnabždėdavosi su Dievu. Kai mes su savo dryžais kalinių drabužiais išeidavome pasivaikščioti į kiemą be medžių, jis vaikščiodavo vienas pirmyn ir atgal, užpakalyje rankas susiėmęs ir kalbėdamas atmintinai brevijorių.“

Kitas Vladimiro kalėjimo kalinys, anglas Frankas Kelly, apie arkivyskupą yra sakęs, kad jo veidas buvo nukaltas tarsi iš marmuro, arkivyskupas daug meldėsi, buvo labai ramus, jo negąsdino nei tardytojų grasinimai, nei prievarta. Jis paprastai ramiai melsdavosi rytą ir vakarą, visuomet stovėdamas, ir vienas vaikščiodavo, nuolat melsdamasis. Po drabužiais ant kaklo nešiojo kryželį. Kai tik reikalai pakrypdavo bloga linkme, jis išsitraukdavo kryželį ir į jį pažiūrėdavo.

Laukite tęsinio