Paminklas A. Achmatovai Sankt Peterburgo valstybiniame universitete / www.saint-petersburg.com nuotrauka

Anna Achmatova įprastai eilėraščius užrašydavo ranka, galbūt garsiai perskaičiusi juos taisydavo, vėliau siųsdavo spausdinti į žurnalą ar kaupdavo knygai. Tokiu būdu iki Pirmojo pasaulinio karo ji išleido kelis poezijos tomus ir nė nesulaukusi trisdešimties tapo viena ryškiausių rusų literatūros žvaigždžių. 1930-aisiais įprastinių praktikų laikytis poetė nebegalėjo. Cenzūra nepraleido jos kūrybos.

Nuo tada, kai Martinas Lutheris parodė spausdinto žodžio jėgą, valdžios atstovai ėmė kontroliuoti leidėjus ir rašytojus. Laikui bėgant atrasta, kad draudimai gali būti apeiti, o knygas spausdinti galima svetur ir slapčia atgabenti į draudžiamą teritoriją. XX amžiuje spausdinto žodžio kontrolė kai kuriose valstybėse pasiekė apogėjų, viena jų – Sovietų Sąjunga. Totalitarinė valstybė kovojo ne tik ginklais ir kariais, bet ir biurokratiniu aparatu, sekusiu ir kontroliavusiu piliečius. Niekada į jokią politinę veiklą neįsitraukusios Annos Achmatovos byla siekė apie 900 lapų.

Žinojimas, kad cenzūra nepraleis jos kūrybos, nesustabdė poetės nuo rašymo net ir pavojingais stalinistinio teroro laikais. Nuo 1934 metų areštai ir egzekucijos tapo kasdienybe. Niekas negalėjo apsisaugoti nuo Genricho Jagodos, NKVD vado, žiauriai tramdžiusio Stalino priešus, buvusius draugus, kitamanius ir kitus netinkamoje vietoje netinkamu laiku atsidūriusius žmones. Kai visos Rusijos siaubas pats buvo suimtas, išsigąsta dar labiau – jei net slaptosios policijos galva apkaltintas tautos išdavyste, tai niekas negali būti tikras dėl savo saugumo. G. Jagodos vietą užėmęs Nikolajus Ježovas pasirodė dar blogesnis, būtent jis vadovavo Didžiajam valymui, kol neištiko pirmtako likimas.

Tuo laikotarpiu Anna Achmatova suprato riziką atsidurti už grotų. Nuo tada, kai 1921 metais bolševikai sušaudė jos vyrą Nikolajų Gumiliovą, slaptosios tarnybos atidžiai ją sekė. Jos sūnus Levas buvo sulaikytas, paleistas, vėl sulaikytas, kankintas. Slaptoji policija bet kurią akimirką galėjo ateiti į jos butą ir atlikti kratą. Net viena eilėraščio eilutė galėjo tapti pakankamu pagrindu atimti laisvę. Dėl to užrašiusi eilėraštį poetė jį įsimindavo ir tučtuojau sudegindavo popierių, ant kurio jis buvo užrašytas.

Pasirodė, kad už poezijai abejingą valstybę blogesnė ja pernelyg susidomėjusi.

Anna Achmatova baiminosi dėl savo likimo, nes totalitarinė Sovietų Sąjunga per daug domėjosi poezija. Šlovė poetei prigijo iki revoliucinių laikų, ir tai reiškė, kad ji buvo įtartinta anos epochos kūrėja, nors nebūtų galima jos vadinti tradicionaliste. Drauge su pirmuoju vyru ir dar keliais panašiai mąstančiais jaunaisiais menininkais ji įkūrė akmeistų sąjūdį, siekųsi amžių sandūroje įsivyravusį sunkiasvorį simbolizmą pakeisti lengvesne ir aiškesne poezija. Šis judėjimas buvo labai nuosaikus, palyginti su netrukus jį užgožusiu futurizmu, kuris siekė apskritai nušluoti ankstesnę poeziją.

„Komunistų partijos manifestas“ įkvėpė ne tik bolševikų politinį perversmą, bet ir įvairius revoliucingus meninius sąjūdžius. Intelektualinis 1905 m. Rusijos revoliucijos pirmeivis Levas Trockis rado laiko parašyti knygą „Literatūra ir revoliucija“ apie literatūrinius sąjūdžius, kurioje užsipuolė vos trisdešimties sulaukusią Achmatovą kaip atgyvenusią poetę. Panašiai apie ją atsiliepė ir švietimo liaudies komisaras.

Nors Stalinas privertė Trockį emigruoti, išlaikė jo susidomėjimą poeziją ir konkrečiai A. Achmatova. Tai turėjo dvejopų pasekmių. Viena vertus, 1935 metais ji galėjo parašyti diktatoriui tiesioginį laišką, prašydama paleisti jos suimtą sūnų. Pati poetė nustebo, kai jis buvo paleistas. Kita vertus, jos galimybės publikuoti kūrybą buvo griežtai ribojamos. Pasirodė, kad už poezijai abejingą valstybę blogesnė ja pernelyg susidomėjusi.

Anna Andrejevna Gorenko (1889–1966) – Anna Achmatova. Josifas Brodskis ją apibūdino kaip „raudančią mūzą“.

Tokiai asmenybei kaip A. Achmatova poezija kėlė pavojų, tačiau buvo privaloma. Kūryba leido jai išreikšti visos tautos liūdesį, baimę ir neviltį. Poemoje „Requiem“ nusakytas „didysis teroras“ – ne tiesmukai, laikai buvo pernelyg triuškinantys, painūs, padriki. Poemoje aprašomos moterys, motinos ir žmonos, kiekvieną dieną lūkuriuojančias prie kalėjimo, kol sužinos, ar mylimi vyrai nužudyti, ar ištremti. Poema buvo saugi tik atmintyje – pačios poetės ir kelių artimiausių bičiulių, išmokusių ją mintinai. Ironiška, kad tokio poezijos išsaugojimo būdo teko griebtis moterims iš labai išsilavinusių Rusijos visuomenės sluoksnių. A. Achmatova sakydavo papuolusi į priešgutenberginę situaciją.

1962 m. poetė deklamavo „Requiem“ jaunesniam rusų rašytojui, kuris netrukus išmėgino literatūrinių suvaržymų griežtumą Sovietų Sąjungoje. Praėjus beveik dešimtmečiui po Stalino mirties, nuožmiausi valymai nepasikartojo. Šalį valdęs Nikita Chruščiovas bandė atsiriboti nuo baisiausių Stalino nusikaltimų. „Atšilimo“ laikotarpiu įtakingas redaktorius jau galėjo parašyti N. Chruščiovui laišką, siūlydamas reabilituoti A. Achmatovą. Nuspręsta, kad poetė grėsmės nebekelia. Pagaliau A. Achmatova galėjo kreiptis dėl publikacijų, tačiau net ir pakitus aplinkybėms spausdinti „Requiem“ buvo pernelyg rizikinga. Štai kodėl 1962-aisiais Aleksandrui Solženicynui ji deklamavo iš atminties.

Šią poemą jis girdėjo pirmą kartą, tačiau žinojo kai kuriuos kitos jos eilėraščius, paplitusius savilaidos būdu. „Samizdatas“ įsibėgėjo šeštojo dešimtmečio viduryje, po Stalino mirties. Necenzūruotus tekstus spausdinti rašomosiomis mašinėlėmis ir kopijuoti, naudojant kalkinį popierių, buvo primityvus, laikui imlus darbas. Mašinraščiai keliaudavo iš rankų į rankas, dauginimo metodai priešgutenberginėje situacijoje patobulėjo. Savilaidos kiekiai ir pasiekiamumas augo, valdžia tai žinojo, tačiau „samizdato“ plitimą sukontroliuoti buvo nelengva. Nors kratos metu bute aptikus savilaidos, savininkas būdavo baudžiamas, „samizdatui“, kurio dėka žmonės gaudavo vertos skaityti literatūros, užkirsti kelio nebuvo įmanoma. Anot anuomet populiaraus anekdoto, vienai močiutei pavyko sudominti vaikaitį „Karu ir taika“ tik tuomet, kai jis gavo Levo Tolstojaus kūrinį parengtą savilaidai.

A. Solženicynas lankėsi pas A. Achmatovą, nes 1962 m. literatūriniame mėnraštyje „Naujasis pasaulis“ išspausdintas jo apsakymas „Viena Ivano Denisovičiaus diena“. Skaitytojams A. Solženicynas atskleidė, kaip atrodo lageris kalinio akimis. Tarnaudamas armijoje Antrojo pasaulinio karo metais, jis buvo suimtas už aštrią antistalinistinę repliką laiške draugui ir nuteistas aštuoneriems lagerio metams. Žurnalo vyriausias redaktorius įtikino N. Chruščiovą leisti spausdinti apsakymą, ir jis tapo bestseleriu. Septintojo dešimtmečio pradžioje šalia „samizdato“ atsirado ir „tamizdatas“, ne mažiau sudėtingas ir pavojingas. Kūrybos spausdinimas svetur ypač vešėjo Vokietijoje, A. Achmatovos poema „Requiem“ 1963 m. publikuota Miunchene.

O. Mandelštamas pirmojo arešto 1934-aisiais metu.

Pati Anna Achmatova niekada nebuvo areštuota, kalinti buvo jos sūnus ir trečiasis vyras, pirmasis vyras nužudytas, valstybė sunaikino ir kelis artimiausius draugus. Tarp jų – bičiulį poetą, priklausiusį akmeistų sąjūdžiui Osipą Mandelštamą (1891-1938). 1933 m. jis buvo įskųstas valdžiai dėl antistalinistinės epigramos, tuomet prasidėjo atviras konfliktas su valdžia, tačiau „poetinė tyla“ jį apgaubė dar anksčiau. Paskutinė jo knyga „Pašo ženklas iš Egipto“ išleista 1928-aisiais.

Tik Rusijoje gerbiama poezija, sakydavęs jis, dėl jos gali būti nužudytas. Ar dar kur nors poezija yra motyvas žmogžudystei? Po pirmojo arešto Lubiankos kalėjime 1934 metais O. Mandelštamas buvo ištremtas. Po trejų metų jam leista sugrįžti, tačiau 1938-aisiais poetas suimtas antrą kartą ir ištremtas į Sibirą, kur lageryje netoli Vladivastoko mirė. Visą persekiojimų ir tremties laikotarpį liaudies priešu laikomo menininko nepaliko žmona Nadežda. Jos neprilygstami atsiminimai apie vyrą ir epochą anglų kalba už geležinės uždangos buvo išleisti 1970 metais ir prikaustė vakariečių dėmesį.

Poeto žmona rašo, jog ne kartą, kai gyvenimas atrodydavo nebepakeliamas, ji siūliusi Osipui drauge nusižudyti. Šį pasiūlymą O. Mandelštamas atmesdavo pajuokaudamas, o kartais rimtai atsakydamas: „Gyvenimas yra dovana, kurios niekas negali atsižadėti“ arba „Kodėl manai turinti būti laiminga?“ Tačiau pirmąsyk jis pats apie tai prakalbo, kai ligotas vyko į tremtį Čerdynėje, ką tik paleistas iš kalėjimo. Poetas buvo įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau jį nušaus.

Kaip O. Mandelštamas rašė dar prieš pirmąjį įkalinimą: „Valdžia atgrasi kaip barzdaskučio rankos.“ 

O. Mandelštamas antrojo arešto 1938-aisiais metu.

Parengta pagal literatūros kritiko Martino Puchnerio straipsnį „Writing poetry under Stalin: samizdat and memorization“ ir kitą medžiagą