Rašyti piktą, neigiamą, pašaipią recenziją – lengva. Rašyti recenziją knygai, kuri nesuteikia tiek daug progų kabinėtis – gerokai sunkiau. Vien todėl, nenorėdama savo apžvalgos pradėti ir užbaigti viena pastraipa, gerokai delsiau nagrinėti Gretos Musteikienės romaną „Alsuojanti tamsa“. Vis negalėjau rasti temos, kuri pabūtų antrąja atramine koja, neleidžiančia tekstui šlubuoti dėl vienpusiško vertinimo. 

O tada prisiminiau, kaip vienas žmogus man pasakė: „Rašai moteriškai.“

Ir iš tiesų tikras fantastikos mėgėjas apie Gretos knygą taip pat turbūt pasakytų, kad ji rašo moteriškai. O aš manau – ir gerai. Tegu rašo lietuvišką moterišką fantastiką. Juk kiek jos turime? Net pačiai pasidarė smalsu. Taigi pradėjau versti įvairius šaltinius ir pirmas vardas, kurį radau nuo 1930 m. – Justino Pilyponio, vėliau, tik 1995 m., pasirodė Loretos Latonaitės „Sniego žmogus“.

Taigi daugiau nei pusė amžiaus tik vyriškos kūrybos. Vėliau, „Eridanui“ pradėjus leisti geriausios Lietuvos fantastikos rinkinius (1998, 1999, 2001, 2002, 2003–2006) ir Lietuvos fantastikos bibliotekos seriją, moteriškų vardų šiek tiek atsirado, tačiau ne daugiau kaip trečdalis iš visų fantastikos autorių, kurių darbai buvo publikuoti minėtose leidiniuose. Mažai? Užtektinai? Man atrodo, kad galėtų būti ir daugiau, tačiau, peržvelgus populiariausių pasaulinių fantastinių knygų sąrašus, tenka pripažinti, kad pas mus situacija dar visai nebloga.

Kažin kaip atrodytų fantastikos skaitytojų statistika? Įtariu, kad panašiai. Jei tarp šio žanro skaitytojų irgi vyrauja vyriška auditorija, tuomet galbūt mes, moterys, šioje literatūros srovėje tiesiog nerandame aktualių temų? Per daug šiurkštus stilius, per mažai psichologijos, emocijų, pernelyg globalūs nagrinėjami klausimai? Pasvarstymai verti atskiro detalaus nagrinėjimo, o aš juk apie knygą susiruošiau rašyti. Taigi grįžtu prie Gretos Musteikienės mistinio istorinio romano ir mėginu surasti, kuo „Alsuojanti tamsa“ gali patraukti kiekvieną skaitytoją.

Knyga pasakoja apie paslaptingus šešėlius, kurie užpuola senovės lietuvių gyvenvietę. Į kovą su mistiniais padarais pirmasis stoja krivis, kuriuo tiki visi – juk jis yra tas, kuris kalba su dievais. Tačiau ar patikės savimi jis pats, ar nuleis rankas? O gal sulauks pagalbos iš tų, iš kurių nesitikėjo? Romane susipina visos bendruomenės narių likimai: pikta lemianti pranašystė, kunigaikščio dvaro intrigos, atslenkanti grėsmė, žygiai, meilė ir paslaptingi padarai. Tie, kurie slepiasi šieno kupetose, tie, kurie mėgsta duonos trupinius, ir niūriausi iš visų, pasirodantys prieš mirtį – alsuojantys tamsa.

Istorija ir mitologija

Atrodo, kas gali būti neutraliau. Ir greičiausiai tai tikrai tėra autoriaus pasirinkimas, tačiau negaliu nepalyginti su kitu lietuviškos maginės fantastikos romanu – Gintauto K. Ivanicko knyga „Laumės mėnuo“. Pastaroji perkelia skaitytoją į alternatyvios mūsų krašto istorijos tarpsnį, kai Lietuvą valdė Katalikų Bažnyčia. Kai lietuviai keliavo į kryžiaus žygius prieš kitatikius, o Kaune liepsnojo inkvizicijos laužai.

Įdomi interpretacija, negaliu ginčytis, tačiau man asmeniškai tokią Lietuvos istoriją priimti buvo labai sunku. Vis reikėjo kovoti su kylančiu vidiniu pasipriešinimu, kad ne kunigai, o vaidilos laimindavo į žygius išsiruošiančius būrius, kad ne Švenčiausiosios Mergelės malonių buvo prašoma, o meldžiamasi prie vaidilučių kūrenamos amžinosios ugnies. Keista buvo suvokti, kokia stipri istorinė tapatybė, apie kurią net nenutuokiau. Beveik tokia pat natūrali ir įaugusi į sąmonę kaip kinkavimas galva, kai nori pasakyti „taip“.

Visiškai priešingas jausmas buvo skaitant Gretos knygą. Visų pirma dėl to, kad autorė sugrąžina mus į istorinę trylikto amžiaus Lietuvą su tam laikui būdingais žygiais, priešais, tradicijomis ir tikėjimu. Viskas taip, kaip mėgo pasakoti senelis. Taip, kaip kadaise buvo rašyta Skomanto ir P. Tarasenkos knygose. Taip, tik su geru žiupsniu mistikos, mat romane teks susidurti su mitologinėmis būtybėmis, undinėmis, laumėmis ir kitais.

Man patiko tai, kad paslaptingųjų būtybių pasaulis nėra atviras visiems personažams. Veikėjai tiki greta jų egzistuojančiais paslaptingais padarais, bet juos pastebėti, suprasti, užmegzti ryšį duota ne kiekvienam, ir ne kiekvienas tai pajėgia. Būtent tokiais išskirtiniais gebėjimais, padarančiais juos ypatingus, pasižymi kai kurie knygos veikėjai, ir bent jau man šis personažų unikalumas suteikia malonią intrigą.

Atidavė duoklę autorė ir pagonybei. Ne tik vienu pagrindinių veikėju paskyrė krivį, prižiūrintį ąžuolo šventyklą ir joje kūrenamą amžinąją ugnį, bet ir pačiai gamtai suteikė tokį dėmesį, kokį, galima tikėti, teikė mūsų protėviai. Pasakojime dažnai minima aplinka, o aplinka čia – tai šventi miškai, saulėje nukaitusios pievos ir paslaptingos vandenų pakrantės. Visas romanas tiesiog persismelkęs gamtos. Štai šioje vietoje galime sakyti, kad moteriškai: knygoje gausu vaizdingų detalių, subtiliai atspindinčių senovės lietuvių ir aplinkos ryšį. 

Veikėjai

Istorija prasideda, kai krivio sūnus Symantas kartu su kunigaikščio Vilkgailos būriu išsiruošia į pirmąjį savo žygį. Kitaip, negu tikėčiausi iš vyro parašytos istorijos, Greta jau pasakojimo pradžioje atskleidžia pagrindinio veikėjo abejones. Jo ranka susvyruoja, kai reikia stoti akistaton su priešu. Jo sąžinė po mūšio negali nurimti, jaunasis karys net pasidalija savo nusivylimu su kovos draugais. Ir jis nėra koks nors mėmė ar skystablauzdis. Jis tiesiog nėra tipiškas didvyris.

Ir tai nebus vienintelis kartas, kai veikėją šioje knygoje apibrėš ne tai, ką jis darė, ką nuveikė, o tai, kodėl jis taip pasirinko. Čia kaip su tuo klausimu: ar vogtum? Kaip teko girdėti, vyras gali atsakyti „taip“ arba „ne“, o moteris atsakys tik išsiaiškinusi konkrečias aplinkybes ir pateikusi motyvą. Taip ir šiame romane veikėjai daro kai ką, nes jaučia, kad reikia, o ne jaučia, nes kai ką padarė. Painiai parašiau – žinau, bet norisi pabrėžti, kad personažų motyvacija visada gana aiški ir turi ne tik loginį, bet ir gana ryškų emocinį pagrindimą. Ir ne – nėra ši knyga varginantis lindimas į dūšią. Visa tai labai gražiai ir lengvai perteikiama, nespėjus skaitytojui nė pagalvoti apie nuobodulį.

Nuotykiai

Va, čia buvau šiek tiek nustebusi, nes jų yra daug ir gana įvairių. Kadangi pasakojimas nėra orientuotas į vieną pagrindinį veikėją, greičiau jau į visą krivio šeimą, tai ir įvairiausių peripetijų užsimezga gerokai daugiau, negu būtų galima tikėtis iš vieno herojaus. Juolab kad visa šeima ypatinga: tėvas – dvasininkas, motina regi dvasias, senelė – žolininkė, o ir sesuo rodo ženklus, kad nebus paprasta mergaitė.

Be to, krivio šeima artimai susijusi su kunigaikščio dvaru, kuriame vykstantys galios žaidimai suteikia papildomų prieskonių visai istorijai. Ak taip, vos nepraleidau svarbiausio kabliuko – gyvenvietę užgriūva neganda, su kuria, be jokios abejonės, galės susidoroti tik žmonės, turintys ypatingų sugebėjimų. Tie, kurie mato dvasias, kaukus, kuriems tenka išvysti net pačios giltinės veidą. Žodžiu, nuotykių šioje knygoje tikrai nestinga.

Mūšiai, kovos ir kiti susirėmimai

Taip, čia tikrai yra ta vieta, kur daug neprirašysi. Knygoje nerasite, iš kokios pozicijos karys kirto ir kokiu bloku atmušė priešininko ataką. Kiek kartų apsisuko ar atšokęs pritūpė, ar vertėsi kūlversčio. Tačiau, jei tai nėra esminis elementas, kurį tikitės rasti knygoje, spėčiau, kad viskas praeis gana sklandžiai. Nežinau, ar autorė nujaučia, kad to neparašytų tinkamai, ar jai tiesiog svarbesni kiti dalykai, tačiau visi susidūrimai išplėtoti tiek, kad būtų aiškūs, bet nesileidžiama į kovos meno subtilybes ir detales.

Romantika

O taip, kaipgi be jos! Pasakysiu, kad yra. Ir su mistiniais elementais. Tačiau tai nėra pagrindinė tema, tai tiesiog viena iš daugialypio pasakojimo linijų.

Romanas pasirodė intriguojantis ir užkabinantis. Parašytas sklandžiai, pasakojimo kalba išraiškinga, nenuobodi, gausi detalių. Veikėjai gyvi, priešai, su kuriais tenka grumtis, taip pat nenuvylė, o paslaptis buvo išlaikyta iki pačios pabaigos, ir nė per nago juodymą nenujaučiau, kas iš tiesų slepiasi už lietuvius užgriuvusių negandų.

Apibendrindama galiu pasakyti, kad knyga man patiko. Vos baigusi pirmąją, labai spirgėjau kuo greičiau skaityti antrą dalį (išduodu paslaptį, kad tokia bus). Taigi viską apsvarsčiusi ir prisiminusi drįstu spėti, kad „Alsuojanti tamsa“ galėtų vienodai tikti ir skaitytojui, ir skaitytojai, nes tikrai joje yra dalykų, kurie įtraukia ir suteikia tikrą skaitymo malonumą.

Elektroninę knygą rasite čia.