Roya Ann Miller/Unsplash.com nuotr.

Kaip elgtis ir kalbėti su kitokiu kitu ir grupėje, jei tenka ją moderuoti. Patirtis, kuria dalinsis „Bendrakeleiviai“ pravers ne tik buriant savigalbos grupes, bet ir šeimoje bendraujant su paaugliais vaikais ar darbe, kai kyla nesutarimų, bet reikia rasti visiems priimtiną sprendimą.

Kas yra ir kas nėra palydėjimas, kam jo reikia ir apskritai, ką reiškia būti bendrakeleiviu sudėtingose gyvenimo situacijose? Apie tai seminarų cikle, kuris prasidės lapkričio 17 dieną Guronių rekolekcijų namuose ir dar tris savaitgalius tęsis Vilniuje, dalinsis šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ steigėjai Elvyra Kučinskaitė, psichologė dr. Rasa Bieliauskaitė ir kun. Antanas Saulaitis SJ, taip pat išėjimo iš skyrybų krizės grupę vedanti Daiva Beliūnienė bei sesuo Judita Stankūnaitė SJE.

Praktinis mokymų tikslas – perduoti patirtį, kaip burti savigalbos grupes ir padėti jos nariams įveikti sunkumus, kad galėtų kuo visavertiškiau gyventi toliau.

Į seminarus kviečiami ne tik norintieji burti išsiskyrusiųjų savigalbos, bet ir kitas grupes pagal poreikius skirtingose bendruomenėse, Šeimų centruose, kitoje aplinkoje.

„Lietuvoje nėra savigalbos grupių kultūros. Nuo įvairių bėdų kenčiančių žmonių daug, pagalbos galimybės ribotos, tad tokios grupelės būtų galimybė drauge bandyti įveikti sunkumus. Juk kartais palengvėja ir atsakymą randi vien dėl to, kad kas nors išklauso, su kuo nors gali dalintis tuo, kas slegia. „Bendrakeleivių“ patirties perdavimo seminarai – pirmas žingsnis žmonėms, kurie ryžtųsi šiai misijai savo parapijoje ar artimoje aplinkoje. Tai įmanoma misija, reikia tik noro, o vėliau – įsipareigojimo kurti jautresnę, atviresnę aplinką, kurioje ir patiems bus geriau gyventi“, – įsitikinusi Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ vadovė Daiva Jakštienė.

Geriau keliese, o ne vienam

„Ilgametė mūsų darbo patirtis rodo, kad savigalbos grupes saugiau ir patikimiau lydėti ne vienam, o bent dviem, taigi iš kiekvienos bendruomenės ar organizacijos seminare viliamės sulaukti kelių atstovų. Tikimės, kad tie, kurie turi slaptą ar atvirą, drąsų ar nedrąsų troškimą padėti skyrybų ištiktoms šeimoms pereiti skausmą, išdrįs įsitraukti į šį nelengvą, bet kilnų darbą“, – sakė D. Beliūnienė.

„Bendrakeleivių“ patirties perdavimo seminare dalyvavusi Gintė vėl dalyvautų tokiuose mokymuose: „Kad įkvėpčiau „bendrakeleiviško“ dvasingumo. Galėčiau palyginti jį su oru – nepastebimas, prievarta nekišamas, tačiau, kai jaučiame jo trūkumą, pradeda dusinti. Beje, jis puikiai įvardintas Henri J. M. Nouweno tekste „Sužeistasis gydytojas“, kuris taip įstrigo per mokymus.“

Lina pasakojo mokymuose sužinojusi, kuo skiriasi psichologas nuo palydėtojo ir kokia kiekvieno paskirtis grupėje, kad kiekvienas grupę lankantysis gali atsiliepti į kito žmogaus poreikius.

„Kunigas, psichologė, Šeimos ir asmenis saviugdos centre „Bendrakeleiviai“ dirbantys palydėtojai dalijosi darbo su grupe specifika. Labai naudinga buvo praktiškai pabandyti būti grupės vedėjais, įsijausti į konkrečias situacijas ir pritaikyti patirties perdavimo seminaruose įgytas žinias. Aš pati grupėje jaučiausi kaip komandos narė. Gautas žinias galėsiu pritaikyti savo darbe“, – sakė Lina.

Everton Vila/Unsplash.com nuotr.

Rita: tai trumpas kursas, kaip tiesiog būti žmogumi

Svarbiausias dalykas, kurio „Bendrakeleivių“ patirties perdavimo seminaruose išmoko Kristina – grupelių palydėtojo laikysena: „Įsiminė tėvo A. Saulaičio žodžiai, kad žmogus pats pajėgus išspręsti savo gyvenimo sunkumus, palydėtojas neturi už jį spręsti, bet būti su tuo žmogumi, kur jis yra šiandien, kad labai svarbu leisti žmogui saugiai išsakyti savo jausmus grupėje ir duoti laiko su tuo pabūti. Būtent tai mane pačią labiausiai gydė.“

Rita patirties perdavimo seminaruose suprato, kad ir kas būtų kalbama apie skyrybas ar kitą netektį išgyvenusiuosius, svarbiausia – žmogus ir buvimas su juo. Kad nėra gero ar blogo poelgio, gero ar blogo jausmo, geros ar blogos įvykių sekos. Svarbiausia čia ir dabar būti šalia žmogaus su tais jausmais, mintimis, įvykiais ir pasekmėmis, su kuriais jis atėjo į grupę.

„Tai buvo trumpas mokymo kursas, kaip tiesiog būti žmogumi. Taip pat galimybė „pasimatuoti“ tarnystę, įvertinti savo brandą, pasiryžimą tarnauti kitiems, kai ne tu pokalbio ar diskusijos centras, o kiti – savo pasaulėžiūra, charakteriu ar patirtimi nuo tavęs besiskiriantys žmonės“, – vardijo Rita.

Atskirtis gramzdina į krizę, įspėja psichoterapeutė

Kaip pažymi „Bendrakeleivių“ išėjimo iš skyrybų grupę vedanti psichoterapeutė Daiva Jasiulaitienė, patyrusieji skyrybas ar kitą netektį dažnai įsivaizduoja, kad taip jaučiasi tik jie vieni, kad kitiems taip neatsitinka. Tai dar labiau gramzdina į krizę – aš kažkoks ne toks, jei tai su manimi vyksta. Tačiau grupėje girdėdamas panašią patirtį turinčių žmonių pasidalijimų tarsi gaunu patvirtinimą, kad tiesiog gyvenime taip atsitinka ir tai nėra kažkas vien apie mane, kad tik aš kažko nemokėjau, negalėjau, nesugebėjau.

„Nelengva girdėti skaudžias kitų žmonių istorijas, bet tai padeda įsisąmoninti, kad aš toks ne vienas, kad ir kitiems visko nutinka. Drauge su panašios patirties žmonėmis lengviau vaduotis iš krizės. Parama galbūt sunkiai įvardijama, bet tiesiog tvyranti grupės atmosferoje. Labai svarbu, kai kitas dalyvis žodžiu, žvilgsniu ar galbūt judesiu parodo, jog tave supranta, kad ir jis panašiai jaučiasi, tai tarsi padeda tau pačiam legalizuoti savas patirtis ir jausmus, padeda atsiverti kitam ir svarbiausia – pačiam sau. Be to, grupės dalyviai vieni iš kitų mokosi per jų realią patirtį įveikiant sunkias situacijas“, – sakė D. Jasiulaitienė.

Išgyvenantieji netektis dažnai sako, kad to nepatyręs – nesupras. Kita vertus, nesinori savais rūpesčiais užkrauti artimųjų ar draugų. Nesi tikras, ar jie atlaikys sunikus jausmus, o gal tiesiog nenori jais dalintis.

„Taip ir yra, – antrino psichoterapeutė. – Dažnas jaučiasi neturintis teisės kito užkrauti savo istorija, o grupės dalyviai gali saugiai dalintis tuo, ką išgyvena ir gauna atsaką. Psichoterapeuto, palydėtojo, dvasininko papildoma pagalba, kuri teikiama „Bendrakeleivių“ išėjimo iš skyrybų krizės grupėse, be tos, kurią žmonės gauna iš kitų grupės dalyvių, irgi daug duoda. Specialistai padeda į situaciją pažvelgti plačiau, pamatyti tai, ko žmonės patys sau galbūt nebūtų atradę. Kai tau labai skauda, rizikuoji pasilikti iškreiptoje realybėje, o specialistai padeda į realybę pažvelgti plačiau, parodyti galimybių, kurių net ir sudėtingiausioje situacijoje yra.“

Nereikia būti pirmos rūšies psichiatru ar teologu, kad padėtum kenčiančiam

Ko reikia, kad prie parapijos suburtum savigalbos grupę? Pasak kun. A. Saulaičio SJ, ir visko, ir nieko. Reikia žmogaus, kuriam tai tiek rūpėtų, kad turėtų laiko ir jėgų suburti keletą kitų talkininkų.

„Normaliame pasaulyje maždaug kas ketvirta parapija turi išsiskyrusiųjų grupę – priklauso nuo poreikio. Nesvarbu, ar būtų anoniminiai alkoholikai, ar žmonės netekę vaikų, nukentėję dėl savižudybės ar kitais sudėtingais atvejais, visose savigalbos grupėse svarbiausia žmogiškumas. Nereikia būti pirmos rūšies psichiatru, gydytoju ar teologu, kad būtum brolis ar sesuo tiems, kurie ateina“, – akivaizdu tėvui Antanui.

Ritai vertinga, kad ir po mokymų pradėjus rinkti savigalbos grupę galima konsultuotis su bendrakeleiviais, kurie turi daugiau patirties. „Tu tampi kaip vienos didelės bendrakeleivių šeimos nariu. Jeigu matote savo aplinkoje žmonių, kurie galėtų ir norėtų išbandyti save šioje veikloje, pasakykite: „Man atrodo, tau patiktų ir tiktų.“ Padrąsinkit ir kitus, nebūtinai save“, – kvietė bendrakeleivė Rita.

Daugiau informacijos apie Šeimos ir asmens saviugdos centro „Bendrakeleiviai“ rengiamą patirties perdavimo seminarą ir registracija į jį rasite čia.