Saulius Šaltenis „Riešutų duona“. Vilnius: „Tyto alba“, 2017 m. Dailininkė – Asta Puikienė. Viršelyje – kadras iš Arūno Žebriūno filmo „Riešutų duona“ (LKS, 1977 m.), fotografė – Milda Juknevičiūtė.

„Riešutų duona“ (knygoje rasite ir keturis Sauliaus Šaltenio apsakymus) – tai apysaka apie dviejų jaunų žmonių meilę pokario provincijos miestelyje. Ji persmelkta ironiško lyrizmo, leidžiančio apie rimtus dalykus kalbėti su šypsena. Knygos personažai – ryškūs ir simpatiški, kartu graudūs ir juokingi.

Riešutų duonoje“ nėra ilgų peizažo aprašymų. Trumpų – irgi.

Riešutų duonoje“ žaidžiamas dvigubas žaidimas – pasakojama viena, o pasakoma kita. Neapsigauk.

Riešutų duona“ nėra literatūriška. Ji tiesiog gyva.

Riešutų duonoje“ daug juokingų epizodų. Bet niekas neišjuokiamas.

Riešutų duonoje“ pasakojama apie praeitį. Tačiau ji yra ir apie dabartį. Ir apie Tave.

Riešutų duona“ ­– istorija apie jaunus žmones. Tačiau ji tinka ir šiek tiek, ir smarkiai, ir labai labai vyresniems.

Riešutų duona“ – tiesiog geras literatūros kūrinys, įsukantis, įsimenantis. Jis ilgam liks kartu. 

Riešutų duona“ pirmąkart pasirodė praėjusiame amžiuje, 1972-aisiais, kai Lietuva dar buvo Lietuvos Tarybų Socialistinė Respublika, o literatūros rašymas neretai priminė katės ir pelės (t. y. rašytojo ir cenzoriaus) žaidimą. Ją parašęs Saulius Šaltenis buvo vienas iš šmaikščiausių ir aštriausių šio žaidimo žaidėjų, nes sugebėjo ir kritikuoti okupacinę santvarką jai pačiai to nesuvokiant, ir parašyti nesenstančius kūrinius, kuriuos drąsiai galima vadinti gyvąja klasika.

Jurgita Žana Raškevičiūtė