Ričardo Grigo / BFL nuotr.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro „Pokalbių ne apie teatrą“ trečioji šio sezono diskusija buvo skirta vienai karščiausių šiandienos aktualijų – paminklams ir viešųjų erdvių bei meno santykiui. Priežasčių, kodėl verta apie tai kalbėti – daugiau nei pakankamai. Ką tik rekonstruota Lukiškių aikštė ir visuomenės galvos skausmu tapęs elektroninis balsavimas, koks memorialinis paminklas čia turėtų iškilti. Įsisiūbuojanti diskusija dėl jau kliūvančio Petro Cvirkos paminklo sostinėje. Pagaliau – vis dar pasigirstantys aidai aistrų, ar teisingai pasielgta išmontavus Žaliojo tilto skulptūras.

Kodėl vienus paminklus griauname, o kitus paliekame? Koks menas šiandien turi būti kuriamas viešosiose erdvėse? Ką jis turi reprezentuoti? Kaip memorialais turi būti įprasminama atmintis? Koks turi būti jų santykis su tiesa ir istorija? Kur turi žvelgti paminklai – į praeitį ar į ateitį? Kas svarbiausia šiandien kuriant memorialus?

LNDT nuotr.

Kodėl apie paminklus sužinome „post factum“?

Filosofas Kristupas Sabolius užsiminė apie menui apmąstyti sukurtą prancūzų filosofo Jacques'o Rancière'o trijų meno režimų sampratą: etinio, reprezentacinio ir estetinio. Etinis režimas – kai meną vertiname tiesos parametrais ir, vadovaudamiesi išoriniais normatyvumo kriterijais, bandome jame įžvelgti ontologinį turinį. Taip pat šiuo atveju menas tarnauja ideologijai – kad patvirtintų ar paneigtų istorinę tiesą. 

Reprezentacinis režimas – kai meną atsiejame nuo išorinių normatyvumo kriterijų ir vertiname meno kūrinio kokybę, atlikimo techniką. Estetinis režimas atsisako bet kokių normatyvumo kriterijų, ir šiuo atveju nėra būdų, kaip tokį meną turėtume vertinti.

Kalbant ir apie Lukiškių aikštės memorialų konkursą, ir apie Žaliojo tilto skulptūras, pasak K. Saboliaus, tarsi vėluojama paskui vykstančius procesus, imama apgailestauti po visko – kai memorialo konkurso darbai jau būna pateikti arba kitu atveju – skulptūros būna nuverstos. Kaip turėtume elgtis norėdami pakeisti tokią post factum situaciją?

Architektūros istorikės Marijos Drėmaitės nuomone, visuomenės santykis su istoriniais paminklais paradoksalus: viena vertus, paminklas tarsi sukuriamas kam nors įamžinti ilgam, kita vertus – matome, kaip memorialai greitai keičiasi.

„Net Vilniaus paminklai neišstovi daugiau kaip 50 metų. Vadinasi, jie trumpaamžiai. Tiek daug aistrų ir diskusijų, susijusių su paminklais, rodo, kad mūsų visuomenės santykis su istorija yra pasenęs arba kiek ligotas, arba atvirkščiai – rodantis sveikstančios visuomenės simptomus. Nes tol, kol visuomenė iš istorijos tikėsis tik heroizmo ir pasididžiavimo pavyzdžių, tol šis konfliktas tęsis“, – kalbėjo M. Drėmaitė.

Menotyrininkė Skaidra Trilupaitytė tikino, kad esminė problema šiuo atveju – įsivaizdavimas, kad tai, kaip turime elgtis su savo viešąja erdve, diktuoja tam tikri geopolitiniai motyvai. Kita bėda, pasak jos – kad apie viešąsias erdves ir jų paminklus, skulptūrinius akcentus visuomenė išgirsta post factum.

„Dėl tolesnio Žaliojo tilto likimo vėl kyla iniciatyvų, Vilniaus savivaldybėje sudaryta komisija, norima kažką daryti, bet kaip bus iš tiesų – vėl turbūt sužinosime post factum, gal apgailestausime, kad menininkai, istorikai, kultūrininkai nebuvo pakviesti į komisiją. Daug paminklų atsiranda mums tiesiog nežinant. Tarkime, dėl to, kad tai būna verslininkų dovana arba kas nors sutarta privačiai dėl lobistinių grupių paskatų. Skaitome apie Jono Vileišio skulptūrą, „Vėjų rožę“, nežinau, kas laukia Jono Basanavičiaus paminklo, kalbama apie V. Kudirkos aikštės taką, skirtą tarpukario nužudytiems ministrams atminti. Kuriant viešąsias erdves galime dalyvauti minimaliai – tik reaguodami po to, kai kažkas jau būna priėmęs sprendimą“, – svarstė S. Trilupaitytė.

Pasak menotyrininkės, Lukiškių aikštės atveju yra daug nežinomųjų, kurie iš tiesų yra labai svarbūs, ir mes turėtume žinoti, iškils ar neiškils čia paminklas, kaip jis atrodys. Vyksta konkursas, vyksta balsavimas – bet vėlgi, skeptišką nuomonę dėstė menotyrininė, neaišku, kaip viskas baigsis, matyt, vėl post factum...

Kęstučio Vanago / BFL nuotr.

Menininkės Nomedos Urbonienės manymu, daugiau turėtume diskutuoti, kas iš tiesų šiandien aktualu – objektas ar erdvė: „Kalbėdami apie erdvę ją visada įsivaizduojame kuriančią tam tikrą santykį su laiku. Man atrodo, šiandien yra svarbesnis laiko, o ne erdvės aspektas.“

Kuriame izoliuotus monumentus

Negana to, kad prieš rengiant panašaus pobūdžio balsavimus visuomenėje nevyksta diskusijų, kurios padėtų suprasti, už ką balsuojame ir kodėl, nuošalyje neapsvarstyta paliekama ir viešosios erdvės samprata. „Vėluojame su diskusijomis, nes iš karto pradedame kalbėti apie paminklą – koks tai turi būti objektas. Tačiau ar nuo objekto reikėtų pradėti svarstymus?“ – pašnekovų teiravosi filosofas K. Sabolius.

Menininkės Nomedos Urbonienės manymu, daugiau turėtume diskutuoti, kas iš tiesų šiandien aktualu – objektas ar erdvė: „Kalbėdami apie erdvę ją visada įsivaizduojame kuriančią tam tikrą santykį su laiku. Man atrodo, šiandien yra svarbesnis laiko, o ne erdvės aspektas.“

Menininkas Gediminas Urbonas pabrėžė, kad pirmiausia, kalbant apie paminklus, svarbus galios institucijų išmontavimas. Pasitelkęs Vandomo kolonos Paryžiuje, įamžinusios Napoleono pergales, nugriovimo 1871-aisiais pavyzdį, jis sakė, kad toks aktas labai svarbus, nes pasikėsina į meno, kaip galios institucijos, arba į pačios galios institucijos autoritetą. „Šis aktas per visą istoriją lydi mus, menininkus, kuratorius, intelektualus, kuriančius žmones, gyvenančius kultūros civilizacijos šviesoje, ir primena, kad be refleksijos apie galios institucijų išmontavimą neįmanoma sukurti gero kūrinio“, – kalbėjo G. Urbonas.

Pasak jo, dabartiniai monumentai patiria nesėkmę, nes izoliuojami kaip objektai, nes nepaisoma ekosistemos ir to, kokiais kriterijais remiantis yra kuriami.

Vyginto Skaraičio / BFL nuotr.

Menininkė, kultūrologė, Kauno bienalės kuratorė Paulina Eglė Pukytė sakė, kad visi mūsų paminklai žiūri į praeitį, o kai kalbama apie paminklus, žiūrinčius į ateitį, tuo žiūrėjimu į ateitį laikomos šiuolaikinės technologijos: „Jos – dar didesnis žiūrėjimas į praeitį, nes kiekviena šiuolaikinė technologija ateityje yra praeitis.“

Vienus griauname, kitus statome lygiai tokius pat?

Dar vienas esminis klausimas, iškeltas diskusijoje – kokiomis sąlygomis paminklą reikia griauti. Filosofo K. Saboliaus svarstymu, paminklai nuolatos yra verčiami – ir fiziniu, ir meniniu požiūriu. Tam tikra prasme menas viešosiose erdvėse yra nuolatinis paminklų demontavimo procesas, tik paremtas skirtingais kriterijais. Ir čia esminis tampa praeities įprasminimo paminklais klausimas.

Anot K. Saboliaus, ar nėra taip, kad mes per daug kalbame apie praeitį ir per mažai – apie ateitį. Koks šnekant apie paminklus ateities ir praeities santykis galėtų nusistovėti?

Menininkė, kultūrologė, Kauno bienalės kuratorė Paulina Eglė Pukytė sakė, kad visi mūsų paminklai žiūri į praeitį, o kai kalbama apie paminklus, žiūrinčius į ateitį, tuo žiūrėjimu į ateitį laikomos šiuolaikinės technologijos: „Jos – dar didesnis žiūrėjimas į praeitį, nes kiekviena šiuolaikinė technologija ateityje yra praeitis. Iš tiesų į ateitį reikėtų žiūrėti per dabartį. Jeigu statome laisvės paminklą, ją turėtume suprasti ne kaip kadaise suvokėme, bet kaip suprantame dabar.“

Menotyrininkė S. Trilupaitytė, papildydama, į kokią laiko kategoriją turi būti orientuoti paminklai, sakė, kad tam tikrais momentais praeitis per paminklą pasibeldžia į ateitį ir jis tam tikru metu vėl tampa aktualus. „Pavyzdžiui, Žaliojo tilto skulptūrų atveju viskas buvo ramu, iki dėl tam tikrų geopolitinių aplinkybių suaktualėjo diskusijos“, – neseną aistras tebekeliančią Žaliojo tilto skulptūrų istoriją priminė menotyrininkė.

Svarstydama, griauti ar išsaugoti sovietmečio paminklus, S. Trilupaitytė sakė, kad geriausia išeitis šiandien būtų šalia tokių monumentų pakabinti praeities istoriją paaiškinančias lenteles.

„Sutikčiau su vienu dalyku: jeigu griauname, tai visus paminklus, nes tuomet visų pirma griauname ideologinį mąstymą. Šiandien šizofreniška situacija, kad vienus paminklus griauname, o naujus statome lygiai tokius pat“, – tikino K. Sabolius ir pridūrė, kad visuomenei reikia ne paminklų, o prarasto gyvo laiko.

Menininkės N. Urbonienės tikinimu, griauti reikia arba viską, arba nieko: „Griovimo netgi nesiečiau su fiziniu aktu – jis gali būti ir nematerialus, konceptualus. Mums reikia atrasti santykį su visokia istorija, kad ir kokia ji buvo.“ Sveika ne griauti, bet ieškoti kitokio santykio, statyti, kalbėjo N. Urbonienė.

Vyginto Skaraičio / BFL nuotr.

Menininko Gedimino Urbono manymu, svarbu – kad atminties neįmanoma uždaryti, užkonservuoti: „Mėgindami uždaryti atmintį į kokį nors objektą tarsi į konteinerį prasilenkiame su esmine atminties ypatybe: ji turi būti kultivuojama.“

Atmintis turi būti kultivuojama

Pasak menininko G. Urbono, tam, kad realybę išgyventume iš naujo, paminklus galima panaudoti naujose ekonominėse sąlygose ir kaip pavyzdį paminėjo vieną olandų menininką, kuris vos nugriautą Lenino paminklą norėjo pastatyti kanale vandens lygiui matuoti.

Taip pat jis kalbėjo apie monumentų įdarbinimą tolesnėje ekonominėje cirkuliacijoje: „Klausimas, ar griauti, išmesti. Juk paminklai pagaminti iš bronzos ar kito metalo, juos kuriant buvo įdėta darbo. Šiandien kalbame apie naudingųjų iškasenų panaudojimo metu sukeliamą poveikį aplinkai. Norint ją tausoti, svarbu monumentus įdarbinti.“

Kalbant apie atmintį, kurią įprasmina paminklas, G. Urbono manymu, svarbu – kad atminties neįmanoma uždaryti, užkonservuoti: „Mėgindami uždaryti atmintį į kokį nors objektą tarsi į konteinerį prasilenkiame su esmine atminties ypatybe: ji turi būti kultivuojama. Atmintis turi būti nuolatos patikrinama dabartyje. Tik tokiu atveju galime eiti į ateitį.“