„Aš buvau ant visko piktas. Visi buvo aplinkui kalti. Smarkiai susižalojau, guliu patvory bejėgis, niekam nereikalingas, lyja lietus, ir meldžiu Dievą: nors leisk Tu man ramiai nudvėsti. Bet ne“, – pasakoja Sergejus.

Vyro vaikystė – anaiptol ne tėvų meilės prisiminimas, o ir visas gyvenimas ne rožių žiedlapiais klotas. Mamos išgėrinėjimai, nedarbas, globos namai, valkatavimas ir vagystės, sunkių paauglių auklėjimo specialioji mokykla ir kalėjimas. Galiausiai Sergejų surado socialiniai darbuotojai iš Vilniaus arkivyskupijos „Carito“, padėjo atsigulti į ligoninę ir išgyti, mat vyro plaučiai buvo perplėšti po šonkaulių lūžių.

„Ne tai, kad patikėjau Dievu. Jam patikėjau savo gyvenimą. Paprasčiausiai kiekvieną dieną meldžiu Dievą, kad Jis man leistų ją pragyventi taip, kaip nori Jis, o ne aš. Savo „aš“ atidėjau į šoną. Supratau, kad su savo „aš“ vėl grįšiu į kalėjimą arba į aną pasaulį“, – kalba Sergejus.

Pozityvus