Unsplash/Evan Dennis nuotrauka

Šis tekstas gimė iš ilgų svarstymų bandant suprasti, kas išties man taip nepatiko studijuojant psichologiją. Ten įstojau pabaigęs mokyklą, išbuvau du semestrus ir tuomet pasinaudojau galimybe perstoti. Tuo metu, kai svarsčiau apie studijų keitimą, sunkiai galėjau išreikšti tai, kas man atrodė blogai studijuojamoje srityje, tačiau vėliau skaitomos knygos, straipsniai ir klausomos paskaitos, o ypač filosofo Alvydo Jokubaičio mintys apie šiuolaikinius socialinius mokslus ir jų problemas, padėjo geriau suprasti tai, ką norėjau pasakyti, bet neradau tam žodžių.

Norėdamas atskleisti tai, kas, mano manymu, yra blogai su psichologijos mokslu[1], aš pabandysiu panaudoti daugiau ar mažiau savo paties  sugalvotą „dviejų pasaulių“, tai yra „mokslo pasaulio“ ir „žmonių pasaulio“, perskyrą. Teksto tikslas iš esmės yra apibūdinti šiuos du pasaulius, jų tarpusavio santykį ir papasakoti istoriją, kaip susidūrimas su šiais dalykais paskatino mane ryžtis mesti psichologijos studijas Vilniaus universitete. Tikiu, kad tekstas gali būti aktualus ne tik psichologijos studentams ar šios srities darbuotojams, bet visiems, kas nors kiek susiduria su socialiniais mokslais.

Nuo antikos laikų iki Apšvietos amžiaus žmogaus išskirtinumas tarp visų kitų padarų buvo Vakarų mąstytojų kone visuotinai pripažįstamas. Aristoteliui kaip išskirtinė žmonių savybė atrodė gebėjimas burtis į politines bendruomenes, Apšvietos filosofai aukštino žmogaus protą, krikščionys skelbė, kad žmogus yra sukurtas pagal paties Dievo paveikslą ir panašumą. Didžiulis pokytis įvyko devyniolikto amžiaus pabaigoje. Maždaug tuo metu mokslo pasaulyje buvo sugalvota neįtikėtina idėja: galbūt žmogus išties nėra tokia jau ypatinga būtybė? Galbūt galima tuos pačius metodus, kurie naudojami aprašant gamtą, pritaikyti žmogui tyrinėti?

1879 metais buvo atidaryta pirmoji modernios psichologijos laboratorija, kurios tikslas buvo tirti žmogaus elgesį ir mąstymą remiantis ekspermentiniu metodu. Kitaip tariant, žmogų tirti tais pačiais būdais, kuriais tyrinėjamos bitės, zebrai arba pelės. Ši idėja labai greitai išplito – pradžioje Vokietijos ir JAV, bet greitai ir daugelio kitų šalių universitetuose buvo atidarytos eksperimentinės psichologijos laboratorijos,  po truputį ši modernaus mokslo šaka tapo viena iš tų daugelio, be kurių neįsivaizduojame šiuolaikinio universiteto, mokslo ir pasaulio.

Psichologai mokslininkai į žmogų žiūri kaip į keistą mechanizmą, kurio neaiškų veikimo būdą reikia ištirti. Arba kaip į gyvūną, kurio elgesį galima aprašyti, paaiškinti jo priežastis, nuspėti, koks jis bus ateityje, arba bandyti pakeisti. Kažkada vienas mano bendrakursis, labai įsitikinęs psichologijos mokslo jėga ir sėkme, linksmai pasakė: „Žmogus yra toks pat kaip voras, tik sudėtingesnis.“ Psichologai mokslininkai šį sudėtingą vorą gali „pjaustyti“ įvairiais „kampais“. Pavyzdžiui, kalbėdami apie romatinę meilę, jie gali kalbėti apie žmogaus kūne veikiančius hormonus, neuromediatorius, skirtingus smegenų centrus, kuriuose, anot jų, kyla tai, ką mes vadiname meilės arba įsimylėjimo jausmu. Jie gali kalbėti apie tai, kaip kadaise tam tikri  vyrų ir moterų instinktai išsivystė evoliucionuodami, žmonėms prisitaikant prie aplinkos sąlygų. Jie gali kalbėti apie tai, kaip skirtingas tėvų auklėjimas (arba nesėkmės bandant tai daryti) veikia žmogaus gebėjimą sėkmingai užmegzti romantinį ryšį.

Ko psichologai mokslininkai negali pasakyti (bent jau tol, kol jie kalba kaip mokslininkai, o ne dėl savo filosofinio ar religinio požiūrio ar galbūt tiesiog bendražmogiškų paskatų) yra tai, kad romantiniai santykiai yra vertingas ir geras dalykas. Vertingas ne ta prasme, kuria mokslo atradimas yra vertingas (tai yra naujas, sensacingas, keičiantis nusistovėjusį požiūrį), bet ta prasme, kad tai yra dalykas, vertas pastangų, pasiaukojimo ir ištikimybės. Mokslo pasaulyje neišeina pasakyti, kad žmogaus gyvybė vertinga ar kad žmogus vertas pagarbos, orumo, laisvės arba teisių. Visa tai mokslo pasaulyje tebūtų subjektyvios nuomonės arba tyrimais neįrodomos hipotezės. Mokslo pasaulyje ir pats žmogus tėra molekulių visuma, kurią taip pat galima aprašyti kaip kaulų, raumenų ir nervų visumą arba kaip gyvūną, kurio elgesį ir mąstymą tiria mokslininkai psichologai.

Žinoma, jeigu psichologijos mokslo atstovai visuomet tebūtų tik mokslininkai, jiems tai rimtai grėstų beprotybe. Jie neišvengiamai kasdien palieka mokslo pasaulį ir grįžta į žmonių pasaulį, kuriame svarbūs visai kiti dalykai. Motina, tėvas, sesuo, žmona, draugas, namai – visi šie žodžiai išreiškia santykį tarp žmogaus ir to, kas jį supa. Žmonių pasaulis daugiausia yra pasaulis santykių, kurių vertės įrodinėti nereikia, o žmogaus teisę į žmogišką orumą tvirtina vien pats faktas, kad jis yra žmogus. Daugybė mokslo pasaulyje neįrodomų dalykų kasdienybėje yra savaime suprantami. Žmonių pasaulyje nereikia įrodyti, kad nuoširdi bei ištikima vyro ir žmonos meilė vieno kitam yra geras dalykas, motiniškai meilei nereikia įrodymo apie savo vaikų vertę, ir nors politinėse diskusijose dažnai ginčijamasi dėl to, kas yra laisvė ir kur jos ribos, šiaip jau dauguma sutariame ir be įrodinėjimų, kad laisvė reikalinga kiekvienam žmogui.

Problema ta, kad šių dviejų pasaulių ribos nėra tokios aiškios, kokios norėtųsi, kad būtų. Dažnai pasienio stulpai tarp mokslo ir žmogiško pasaulių yra sąmoningai ar nesąmoningai perstumiami didinant mokslo pasaulio teritoriją ir dalykai, kurie neturėtų būti svarstomi modernaus mokslo metodais, yra svarstomi būtent taip.

Tas pats bičiulis, kadaise sulyginęs žmogų su voru, vienąkart pasidalino keista idėja kilusia seminaro metu: „Įsivaizduok, sėdžiu seminare, ir mes ten kalbam apie savižudybes. Kaip padėt, kaip spręst ir panašiai. O aš tada ir galvoju: kas jeigu paklausčiau visų, kodėl reikia spręst? Kas čia tokio blogo?“[2]. Išties, kai studijuoji mokslą, kuriame į žmogų žiūrima tik kaip į atsakus į tam tikrus aplinkos stimulus generuojantį aparatą, toks klausimas kyla gan natūraliai. Puiku, jei galime rasti geriau veikiančių būdų, kaip padėti žmogui, kuris ketina nusižudyti, bet ar padėsime, jei patys rimtai abejosime tokios pagalbos prasme? Tai skamba kaip distopinė vizija, kuri greitu metu netaps realybe, tačiau taip pat vien tai, kad studijuojant mokslą kyla tokių klausimų, parodo, kad kažkas su tuo mokslu ne visai gerai[3].

Panašių mokslo pasaulio sveikų ribų peržengimo pavyzdžių galima rasti ir stebint viešąją erdvę. Amerikietis mokslininkas Erikas Andersonas žymus tuo, kad moksliniais metodais tirdamas monogaminius santykius priėjo prie išvados, kad tokie santykiai yra žalingi, nes trukdo natūralių biologinių impulsų keliamam norui turėti tai, kas paties Andersono vadinama „atvirais santykiais“, o Dekaloge įvardijama kaip „paleistuvavimas“. Andersonas čia visiškai susipainiojo – nemokslinį klausimą jis bando spręsti pasitelkęs moklą, sąmoningai ar nesąmoningai nereflektuodamas etinės pozicijos, iš kurios į jį žiūri[4]. Žvelgiant į žmogų tik iš mokslininko perspektyvos neįmanoma tvirtai pasakyti, kad ištikimybė poros gyvenime yra vertinga, net jei reikalauja daug pastangų. Žinoma, ištikimybę vertinančiam požiūriui į meilę galima mėginti prieštarauti, tačiau prasminga diskusija apie tai įmanoma tik už modernaus mokslo ribų, nes tai yra klausimas apie tai, kas žmogaus gyvenime išties vertinga.

Tad čia priartėjau prie atsakymo į klausimą, kas mane atgrasė nuo psichologijos studijų. Aš pastebėjau, kad požiūris į žmogų, kurį atradau bandydamas pažinti mokslo pasaulį, pradeda brautis į mano kasdienybę – į kitų žmonių skausmą nejučia pradėjau žvelgti kaip į tiesiog tam tikrus neurofiziologinisu procesus, o matydamas Vilniaus senamiesty vaikštančias poreles pradėjau galvoti apie jas kaip evoliucijos produktus, paklūstančius savo primityviems instinktams. Tai labai ciniškas požiūris į aplinką, kuris nekelia džiaugsmo gyventi šiame pasaulyje, atimdamas iš jo didžiąją dalį žavesio (žinoma, ne tiems, kurie save laiko baisiais cinikais ir tuo mėgaujasi – jie taip žvelgdami į pasaulį gali pasidžiaugti tuo, kokie baisūs ir dideli cinikai jie yra). Tad nieko keisto, kad galų gale labai žmogiškai pajutau, kad kažkas čia ne taip. Tuo metu neradau žodžių tam išreikšti, ir, žinoma, buvo daug kitų priežasčių, kodėl nusprendžiau, kad psichologijos studijos – ne man. Vis dėlto šis keistas nužmogėjimo pojūtis buvo viena iš jų. Įstojau norėdamas padėti sunkumų slegiamiems žmonėms, o studijos skatino suabejoti tokios pagalbos prasme.

Baigdamas, be abejo, norėčiau pasiūlyti vaistą nuo ligos – keletą paprastų žingsnių, kaip išspręsti problemą, tačiau ji, atrodo, pernelyg giliai įsišaknijusi. Vieni galbūt siūlytų į studijų programą įtraukti daugiau atsakymų į panašius klausimus ieškančios filosofijos, kiti – psichologijos studijoms padidinti humanistinės ar psichodinaminės psichologijos mokykloms skiriamą dėmesį. Galbūt tai bent iš dalies galėtų būti atsakymai – neturiu nei autoriteto, nei kompetencijos tai tvirtai pasakyti. Ką tikrai žinau, yra tai, kad tik nuo mūsų priklauso, ar neleisime pražūti tam, kas mumyse yra tikrai žmogiška – mūsų gebėjimo džiaugtis aplinkiniu pasauliu ir matyti jo stulbinamą paslaptingumą ir grožį.  Esame šis tas truputį daugiau nei vorai.


[1] Vengiant nesusipratimų reikia pasakyti, kad kalbėdamas apie psichologijos mokslą turiu omeny šiuolaikinį psichologijos mokslą ir pagrindines jame vyraujančias sroves, o ne psichodinaminę ir humanistinę psichologijos mokyklas arba psichoterapijos praktiką.

[2] Tam, kad nekiltų nesusipratimų, reikia pridurti, kad šie konkretūs mano buvusio bendrakursio žodžiai buvo pasakyti kaip provokuojantis klausimas, o ne tai, kuo jis realiai vadovaujasi kasdieniame gyvenime. Citatos tikslas yra parodyti, kas vyksta žmogaus galvoj, kai mokslinis-pozityvistinis požiūris atsiduria kasdienio žmogiško požiūrio teritorijoje.

[3] Šios pastraipos tikslas nėra nuvertinti tai, kiek daug su savižudybėmis dirbantys mokslininkai ir dėstytojai stengiasi padėti spręsti šią mūsų visuomenės žaizdą. Tikslas yra  aptarti modernaus mokslo kuriamą požiūrį į žmogiškumą. Pasirinkau jautrų mūsų visuomenei pavyzdį norėdamas išryškinti argumentą.

[4] Andersono idėjas apie monogimiją taip pat yra trumpai aptaręs filosofas Alvydas Jokubaitis savo publicistiniame tekste „Krikščionis šiuolaikiniame universitete“ http://www.bernardinai.lt/straipsnis/2017-04-04-krikscionis-siuolaikiniame-universitete/157643