Dar 2013-aisiais metais grupelė jaunų, entuziastingų ir Lietuvos istoriją vertinančių žmonių, vadovaujama Seimo nario Pauliaus Saudargo, išsiruošė į ekspediciją, skirtą paminėti Vorkutos tremtinių sukilimo 60-ąsias metines.

Deja, ten nuvykus, paaiškėja, kad mažai kas beišlikę. O apie tai, jog kažkada lagerių teritorijose yra vykę sukilimų, nepapasakos greičiausiai nei šiandieninis Kremliui nuolankus gidas, nei Sibiro glūdumoje dar tebegyvenantis vietinis, apie lietuvius žinantis tik viena – neva tai „fašistai“, nei menkai lietuviškai besuprantantis ten dėl vienokių ar kitokių priežasčių pasilikęs tremtinys. 

Ir vis dėlto, apie vadinamuosius Gulago – Kengyro, Vorkutos, Norilsko – sukilimus bei jų dalyvius dar ir šiandien sklando tarytum legenda, gyva keleto gyvų liudininkų lūpose, giliuose archyvuose ar tyliuose istorikų pamąstymuose. 

Šiauriausiam Sibiro pakrašty

Vienas iš garsiausių Gulago sukilimų – Norilsko sukilimas, vykęs 1953 m. gegužės 26–rugpjūčio 4 d. Krasnojarsko krašte. Šį pavadinimą sukilimas gavo dėl to, jog vyko šiauriausiai Sibire esančiame Norilsko mieste ir jo apylinkėse, Gorlago lageryje, kuris priklausė Norilsko lagerių grupei. Jame buvo kalinami išskirtinai tik politiniai kaliniai, dauguma dalyvavę pasipriešinime sovietų okupacijai Baltijos šalyse, Ukrainoje, Baltarusijoje, Lenkijoje, Čekoslovakijoje, Vengrijoje ir kitur. Čia kalėjo 30–40 tūkst. politinių kalinių, iš kurių lietuvių priskaičiuojama apie 2 tūkstančius.

Sukilimo pradžia yra laikoma gegužės 26 diena, kada viename Gorlago skyriuje sargybos viršininkas kalinių gyvenamojoje zonoje apšaudė prie barako stovėjusius kalinius. Penki – nušauti, dar septyni buvo sužeisti. Tą dieną miesto statybos zonoje buvusi kalinių pamaina negrįžo, o gedėdami ant statybinių kranų iškėlė juodas vėliavas. Per artimiausias dienas sukilimas apėmė visus šešis Gorlago lagerio skyrius. Sukilėliai, neilgai trukus, išvarę sargybinius, prižiūrėtojus, tarnautojus, visuose lagerio skyriuose įvedė savivaldą ir reikalavo sušvelninti režimą: nuimti grotas nuo langų ir numerius nuo kalinių drabužių, sutrumpinti darbo dieną iki aštuonių valandų, peržiūrėti bylas, neriboti susirašinėjimo, leisti susitikti su artimaisiais.

Birželio 8 d. į Gorlagą atvyko komisija iš Maskvos ir Norilsko, pradžioje vedusi su sukilimo dalyviais derybas. Kai kuriuos reikalavimus buvo pažadėta spręsti. Tačiau gana greitai komisija nuo derybų perėjo prie grasinimų. Akivaizdu, kad laikas vedant derybas buvo vilkinamas tam, kad kariuomenė spėtų pasirengti sukilimo numalšinimui, kadangi jau birželio 13 d. buvo šturmuotas pirmasis Gorlago skyrius. Net ir kariuomenė užtruko, kol numalšino sukilėlius – rugpjūčio 4-osios naktį buvo užimtas paskutinis Gorlago skyrius, kuriame iki tol tvarką įvedę buvo sukilėliai.

Nėra aišku, kiek gyvybių pareikalavo Norilsko sukilimas, trukęs 35 dienas. Tačiau, remiantis skirtingais duomenimis, vien žuvusiųjų skaičius siekė 200–300 kalinių, sužeistųjų buvo dar daugiau. Vis dėlto sukilimu buvo pasiekta tai, jog Gorlage režimas sušvelnintas, o 1954 m. likviduotas ir pats lageris.

Abipus Vorkutos upės

Vorkuta – turbūt vienas iš garsiausių Gulago sistemos lagerių, gal dėl to, jog jis buvo įkurtas už Šiaurės poliarinio rato, Komijos krašte. O gal dėl to, kad čia nuo pat 1939 m. nuo bado, šalčio ir ligų mirė arba šachtose žuvo daugybė kalinių. Kaip ir Norilske, dauguma čia kalėjusiųjų buvo antisovietinio pasipriešinimo dalyviai. Dėl sunkių gyvenimo sąlygų, nepakeliamo darbo krūvio, prižiūrėtojų savivalės Vorkutos lagerių punktuose kaliniai sukildavo nuolat. Didesni sukilimai čia vyko dar 1942 ir 1948 m., bet visi jie buvo numalšinti. Tačiau 1953 m. vasaros įvykiai ypatingajame lageryje Rečlage, priklausiusiame Vorkutos lagerių grupei, istorijoje išliko žinomi Vorkutos sukilimo vardu.

1953 m. birželio mėnesį Rečlago Ajač Jagos lagerio skyriuje, vienoje iš šachtų, kaliniai pareiškė, kad nebekas anglies tol, kol nebus pradėtos teikti amnestijos. Tų metų liepos 22–23 d. į šachtas atsisakė eiti jau apie 3000 kalinių. Siekiant užkirsti kelią dar didesniems neramumams, iškart po to buvo paskelbta apie lengvatas kaliniams – žadėta įvesti 9 valandų darbo dieną, panaikinti kalinių numeraciją, neriboti susitikimų ir susirašinėjimo su artimaisiais. Tačiau kaliniai šiais pažadais nepatikėjo ir jau liepos 25 d. streikuoti susiruošė apie 8700 Rečlago gyventojų. Liepos 26 d. kaliniai užėmė vieno lagerio skyriaus izoliatorių ir iš ten išlaisvino 77 asmenis. Per izoliatoriaus puolimą žuvo vienas kalinys. Kitos dienos rytą dar vienas – lietuvis Vytautas Maknevičius , jam sėdint prie barako, buvo be jokios priežasties nušautas prižiūrėtojo. Kalinių sukilimo komitetas lietuvių iniciatyva organizavo iškilmingas abiejų žuvusiųjų laidotuves.

Paskutinėmis liepos dienomis į Vorkutą atvyko komisija, kuri išklausė kalinių skundus, tačiau nieko neišsprendė, tik pažadėjo, jog kalinių keliami klausimai bus apsvarstyti ministerijoje. Naktį po komisijos išvykimo visi kalinių sukilimo komiteto nariai buvo sulaikyti ir išvežti. Nepaisant to, čia pavyko išvengti kariuomenės įsikišimo ir masiškesnių aukų.

Visgi kitame Vorkutos upės krante, kur buvo kitas – Rečlago 10-asis skyrius, kraujo praliejimo nebuvo išvengta. Čia liepos 31 d. per vietinį lagerio radiją kaliniams buvo pasiūlyta nutraukti neramumus ir visiems pro sargybos vartus išeiti iš gyvenamosios zonos. Tačiau sukilimo dalyviai nepakluso ir rugpjūčio 1 d. apie 400 kalinių suformavo akliną užkardą gyvenamojoje zonoje.  Tuomet buvo duotas įsakymas šaudyti į kalinius: skirtingais duomenimis tąkart žuvo apie 60 žmonių, o sužeista – dar dvigubai tiek. Žuvusieji buvo užkasti bendroje duobėje netoli kasyklos buvusioje Jur Šor gyvenvietėje.

Vorkutos sukilimas, nors ir numalšintas, atnešė tam tikrų pokyčių lagerio gyvenimui – buvo pastatytos naujos patalpos kalinių susitikimams su artimaisiais, atšauktas ribojimas susirašinėti, vėliau – ir nurodymas nešioti numerius ant drabužių.

Kengyro auka

Kengyro lageris buvo įsteigtas Kazachijos SSR. Iš pradžių jame kalėjo japonų karo belaisviai, vėliau – įvairių tautybių kaliniai ir karo belaisviai. Jo teritorijoje veikė du kalėjimai, kalėjo ir kriminaliniai kaliniai, ir politiniai kaliniai. 1954 m. gegužės 16 d. 3-iame Steplago skyriuje, Kengyre, prasidėjo sukilimas, trukęs 40 dienų ir nusinešęs didžiausią skaičių sukilėlių gyvybių.

Sukilimo išvakarėse lagerio administracija didesnių neramumų tikėjosi išvengti supriešindama kriminalinius kalinius su maištaujančiais politiniais kaliniais. Tačiau įvyko tai, ko nesitikėta: kriminaliniai kaliniai ir politiniai kaliniai susitarė dėl „mainų“: kriminaliniai kaliniai neis dirbti, o politiniai kaliniai jiems duos savo talonėlius, su kuriais buvo galima apsipirkti lagerio kioskuose. Konfliktas įsiplieskė prižiūrėtojams pradėjus šaudyti į kriminalinius kalinius, bandžiusius patekti į moterų lagerio zoną. Kai kuriuos, patekusius į jų zoną, moterims pavyko paslėpti. Tačiau lagerio prižiūrėtojai ir kareiviai smurtavo prieš moteris, bandydami sudaryti vaizdą, jog prieš jas fizinę jėgą naudojo kaliniai, ir taip sukurti pretekstą pradėti šaudyti į beginklius kalinius. Kriminalinius kalinius palaikė politiniai kaliniai. Lagerio teritorijoje sukilėliai pradėjo statyti barikadas, griovė lagerio viduje buvusias užtvaras. Sargyba šaudė į beginklius kalinius, bet vis tiek buvo priversta pasitraukti iš lagerio vidinės teritorijos. Kalinių rankomis buvo sugriautas lagerio kalėjimas, paleisti sukilimo vadai.

Pats Kengyro sukilimas apėmė moterų lagerį bei du vyrų lagerius. Sukilę kaliniai gyveno laisvoje „Kengyro respublikoje“, suformavo savarankiškus lagerio savivaldos organus, sugebėjo palaikyti tvarką ir drausmę lagerio viduje. Per sukilimą su sukilėlių komisija atsiųstas derėtis buvo net pats Gulago viršininkas gen. ltn. I. Dolgich, tačiau susitarti nepavyko. Sovietų Sąjungos vidaus reikalų ministras S. Kruglovas dėl sukilėlių dėka nutrūkusių gamyklos ir elektrinės statybų 1954 m. birželio 24 d. pasiuntė į lagerius kariuomenę. Skaičiuojama, kad atvyko 1600 kareivių ir karininkų, 98 tarnybiniai šunys su prižiūrėtojais, 3 gaisrinės mašinos ir 5 tankai T-34. Nors tąkart žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičiai yra įslaptinti, remiantis įvairiais duomenimis, galima priskaičiuoti, jog Kengyre žuvo per 700 sukilėlių. 36 aktyviausi sukilimo vadovai ir dalyviai vėliau įkalinti Kengyro miesto kalėjime, bausmės jiems padidintos.  Apie 400 aktyvesnių kalinių buvo pervesti į sustiprinto režimo kalėjimus, dar apie 1000 – perkelti į kitus lagerius. Šis sukilimas buvo žiauriai nuslopintas, bet jis ir kiti sukilimai privertė Sovietų Sąjungos represines struktūras keisti darbo metodiką.

Atsiminimai iš kovos lageryje

Švelnėjant režimui, daugelis dar likusių gyvų kalinių buvo paleisti. Kai kurie iš sovietiniuose lageriuose kalėjusiųjų turėjo galimybę sugrįžti į Tėvynę. Lietuvoje kai kuriems pavyko užrašyti tai, kas išliko atminty, kai kurie spėjo įamžinti artimųjų atsiminimus. Gerai paieškojus, galima surasti, jog apie šiuos sukilimus yra išleista gana nemažai literatūros: tiek prisiminimų, tiek analitine forma, tiek lietuvių, tiek užsienio kalbomis. Vis dėlto, mūsų visuomenė yra mažai susipažinusi su šiandien sunkiai suvokiamu nenumalšinamu tiesos ir laisvės troškimu, būnant įkalintam sovietiniame lageryje nežinia kur, toli nuo namų. O taip pat mažai telikę tokių, kurie nepasidavė ir būdami išvežti tūkstančius kilometrų nuo gimtosios Tėvynės, nestokojo drąsos ir ryžto priešintis sovietinei vergovei. 

Logotipas „Apžvalga“