Nuotraukos autorius – Robert Kowalewski/Agencja Gazeta.

Mįslė: Rusija baugina savo kaimynes, bet nepakankamai sistemingai, kad pajungtų jas savo valiai. Ji kišasi į kitų šalių politiką, bet rezultatai – fragmentiški ir nuviliantys.

Pavyzdžiui, užpuolęs Ukrainą Kremlius tik užbaigė šimtmečius tvyrojusį dviprasmiškumą dėl savo svarbiausios kaimynės nacionalinės tapatybės, sukristalizavo šios šalies postkolonijinę orientaciją. Rusijos žvanginimas ginklais ir ardomoji veikla pakurstė karingas nuotaikas Suomijoje ir Švedijoje – dvi NATO nepriklausančias europines kaimynes, tetroškusias taikių dalykiškų santykių.

Be to, Rusijos agresyvi karinė pozicija paskatino NATO, kad ir nenoriai, iš naujo pripažinti, kad rytinė kaimynė kelia grėsmę, ir parengti atsarginius planus, kaip būtų ginamos paribio valstybės. Europos šalys niūriai sutiko padidinti savo karines išlaidas. Amerikos įsipareigojimai ginti Europą, anksčiau atrodę netvirti ir atgyvenę, dabar yra stipriausi per kelis pastaruosius dešimtmečius.

Rusijos įprotis naudoti naftą ir dujas kaip energetikos ginklą privertė anksčiau buvusią vangią Europos Sąjungą rimtai susirūpinti energetiniu saugumu, sugriauti „Gazprom“ verslo modelį, sukurti dujų tinklą „šiaurė–pietūs“ ir pareikalauti „atrišti“ (liberalizuoti) energetikos sektorių.

Rusijos pastangų slapta daryti įtaką kitų šalių politikai grąža irgi buvo neigiama. Didžioji Britanija, anksčiau paniekinamai ir lengvabūdiškai atmesdavusi bet kokias kalbas apie Rusijos keliamą grėsmę, dabar įtemptai mąsto, ar Kremlius kišosi į pernai surengtą „Brexit“ referendumą.

Netgi neskaitant Roberto Muellerio tyrimo dėl Rusijos kišimosi į Amerikos prezidento rinkimus, apstu įrodymų apie nešvarius triukus, tokius kaip suklastotos „Twitter“ ir „Facebook“ paskyros, pumpuojančios agresyvią, priešinančią dezinformaciją.

Vokietija, buvusi svarbiausia Rusijos draugė Europoje, skiria rimtus išteklius Rusijos ardomajai veiklai ištirti ir užkardyti. Prancūzija per šių metų prezidento rinkimus demonstravo tvirtą kaip plienas nacionalinę vienybę, nepaisant Rusijos kibernetinių įsilaužimų ir informacijos nutekinimų bangos.

Taigi, kodėl Kremlius toliau laikosi iš pažiūros bergždžio požiūrio, jeigu daug švelnesnė taktika būtų kur kas veiksmingesnė?

Jeigu Rusija būtų lošusi kitaip, nebūtų jokios NATO plėtros, o juolab teritorinės gynybos. Ji įtaka Vakarų sostinėse būtų daug stipresnė. Buvusių pavergtųjų tautų (ir panašių į mane žmonių) perspėjimai būtų atrodę tik absurdiški gąsdinimai.

Dar didesnė mįslė – kodėl ši politika tokia įžūli. Juk turėtų būti aišku, kad geriausias būdas užsiimti ardomąja veikla – veikti slapta? Kremliaus pastangos paveikti kitų šalių politiką – piktinančiai atviros. Karinis blefas ir bauginimai irgi atrodo bereikalingai pabrėžiami.

Vienas galimas atsakymas – kad Maskvos vertinimai buvo klaidingi. Nors mūsų gebėjimai stebėti Rusiją sistemingai blogėjo, mūsų vyriausybių agentūros, analitiniai centrai ir žiniasklaidos priemonės vis dar sugeba tirti ir daryti išvadas.

Be to, Vakarų silpnąsias vietas Kremlius pažįsta daug geriau negu stipriąsias. Jis išnaudoja nesantaiką, bet netikėtai pasimeta, kai rezultatas būna didesnė vienybė.

Vladimiras Putinas ir jo bičiuliai abejoja, ar Vakarai iš tikrųjų tiki tokiomis vertybėmis kaip principingumas ir solidarumas. Kodėl tikrosios valstybės, tokios kaip Britanija, Prancūzija, Vokietija ir Jungtinės Valstijos, turėtų atidėti dalį savo negausių lėšų ir prisiimti riziką, kad apgintų tokias nupiepėles kaip Baltijos šalys? Kai pasielgiame būtent šitaip, Rusija suglumsta.

Gilesnis atsakymas – kad daugelio Kremliaus veiksmų tikslai yra kitokie. Dalis jų skirti vidaus auditorijai. Kai rusai įtikinami, kad Vakarai yra nusiteikę priešiškai, tampa lengviau nukreipti dėmesį nuo režimo nesugebėjimo modernizuoti šalį. Puikavimasis Rusijos politinėmis ir karinėmis pajėgomis suteikia raminančią nacionalinio pasididžiavimo dozę šalyje, daugeliu atžvilgių atsiliekančią nuo likusio pasaulio.

Vis dėlto didžiausias poveikis daromas šalims, nepriklausančioms Vakarų stovyklai. Būtent joms pasipiktinimas dėl Rusijos grėsmės ir kišimosi Jungtinėse Valstijose, Britanijoje ir kitur siunčia galingą žinią: pono Putino režimas pajėgus naudoti realią jėgą už savo valstybės ribų – tad geriau jį vertinti rimtai.

Autorius yra Europos politikos analizės centro viceprezidentas ir britų savaitraščio „The Economist“ vyresnysis redaktorius.

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.