Kompozitorius Mindaugas Urbaitis susitikime su kompozitoriumi Davidu Langu šiųmečiame aktualios muzikos festivalyje „Gaida“. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotrauka

Kompozitoriui, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesoriui Mindaugui URBAIČIUI šiais metais sukako 65-eri. Jo kūriniai žinomi ir mėgstami Lietuvoje, o susidomėjimas jo paskaitomis LMTA yra tiesiog stebėtinas. Jūsų dėmesiui – pokalbis su Mindaugu Urbaičiu. Kompozitorius kalbėjo ne tik apie profesinės sėkmės paslaptis, bet ir apie požiūrį į studentus, vaikystės svajones ir daugybę kitų dalykų.

Pirmąją vasaros dieną šventėte savo 65-ąjį gimtadienį. Kaip keitėsi Jūsų požiūris į muziką per visus tuos metus?

Viena vertus, sakyčiau, kad jis visai nesikeitė. Nes muzikos, kurios klausydavau paauglystėje, žavesys niekur neišnyko. Aš vis dar esu jai ištikimas. Tas požiūris susiformavo, kai buvau septyniolikos–aštuoniolikos metų, dar prieš studijas konservatorijoje, kai labiau pasinėriau į muzikos kūrybą. Tuo metu dar buvo sunku numanyti, kur link muzika kryps, kas vyks ateityje, kaip keisis muzikos pasaulis, į kurį jau esi įsuktas. Tačiau supratau, kad tai muzika tave keičia, keičia tokiomis kryptimis, kurių net nuspėti negalėtum. Taip yra ir dabar.

Kas suteikia Jums įkvėpimo dirbti ir kurti?

Manau, kad visa aplinka. O didžiausias įkvėpimas kurti man yra muzika. Visada sakau, kad esu nuobodus žmogus. Mano ir profesija yra muzika, ir hobis – muzika, ir laisvalaikis – muzika. Aš niekada nuo jos nepabėgu. Ir mano kūryba, ir radijo laidos, ir dėstytojo darbas – viskas susiję su šiuolaikine muzika ir šiame šimtmetyje labai kintančia jos scena, savotišku skilimu į daugybę srovių ir posrovių. O kadangi tuo gyvenu, tai darbas ir inspiruoja, suteikia naujų idėjų. Telieka reaguoti į gyvenimą, kuris verda aplink mane.

Kaip nutarėte, kad rinksitės kompozitoriaus kelią? Galbūt vaikystėje, jaunystėje svajojote apie visai kitokią veiklą?

O taip, žinoma. Kai buvau kokių penkerių metų, svajojau, kad būsiu vairuotojas ir vežiosiu daržoves į miestą. Man tai atrodė labai kilnus ir įdomus užsiėmimas. Tuo metu mieste, prie turgaus, buvo mano mokykla, ir aš visuomet stebėdavau, kaip rytais mano dėdė ten atveža daržovių, kaip jas iškrauna. Kopūstus, bulves, morkas. Atrodė – va čia tai darbas.

Po to gana anksti pradėjau mokytis muzikos. Tokiose situacijose visada prisideda tėvai. Jie pastebėjo, kad turiu absoliučią klausą, kad mėgstu klausytis muzikos, ir leido mane lankyti privačias mokytojo Kęstučio Ivaškevičiaus pamokas, vėliau – vaikų muzikos mokyklą. O ten besimokant atsirado roko muzika. Žinoma, aš jos pradėjau klausytis, ir kaip daugeliui kilo noras įkurti grupę. Ir su draugais ją įkūrėme, repetavome, dirbome.

Tada grupei prireikė dainų. Taip kilo mintis: jei rašo „The Beatles“, tai kodėl negalėčiau ir aš parašyti? Jie juk paprasti vyrukai, nieko nesimokę, o aš dar ir mokiausi. Taip atsidūriau J. Gruodžio muzikos mokykloje. Ten atėjus manęs iškart pasiteiravo, ką noriu veikti: kai pasakiau „kurti dainas“, nusiuntė į kompozicijos klasę. Iš pradžių buvau laisvasis klausytojas, o galiausiai palikau vidurinę mokyklą ir tapau J. Gruodžio muzikos mokyklos mokiniu. Matyt, ta trauka muzikai vis dėlto buvo užkoduota giliai viduje.

Kompozitoriai Mindaugas Urbaitis ir Davidas Langas. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.

Kompozicijos šiuo metu studijuoja labai daug. Turbūt tiek daug kiek niekada. Mano nuomone, tai ir yra sėkmės esmė, nes tam, kad įvyktų proveržis, reikia daugelio žmonių. Kai dirba vos keli, nebelieka kūrybinės įtampos, visi atsipalaiduoja.

Esate žinomas kompozitorius ir jau daugiau kaip 40 metų dėstote LMTA. Kas paskatino Jus rinktis pedagogo kelią greta kompozicijos?

Man patiko skaityti paskaitas. Atsimenu savo pirmąją paskaitą, kurią paskaičiau savo draugams ir kolegoms moksliniame būrelyje J. Gruodžio muzikos mokykloje. Pats ruošimasis, paskaita ir faktas, kad galėjau papasakoti kai ką įdomaus, ko kiti dar nežino, man neapsakomai patiko. Tikriausiai į tai irgi turiu polinkį.

Abu mano tėvai buvo aukštųjų mokyklų dėstytojai. Kurį laiką bandžiau būti laisvu menininku, dėstymas tuo metu nebuvo nuolatinis darbas, ir gyvenau tik iš kūrybos. Bet tai mane labiau išvargino nei dėstymas. Pasiilgau žmonių, bendravimo, ko nors pastovesnio gyvenime. O dirbti su jaunais žmonėmis man labai smagu. Smagu sekti, ką jie daro, kaip mąsto, ką galvoja, kaip jie žiūri į vienus ar kitus dalykus. Dirbdamas tu nuolat atnaujini savo požiūrį ir vertinimą, savo muzikos lauką.

Mokote daug jaunų kompozitorių. Kokia, Jūsų nuomone, yra Lietuvos kompozicijos ateitis?

Mano nuomonė labai pozityvi. Visų pirma dėl to, kad jų šiuo metu studijuoja labai daug. Turbūt tiek daug kiek niekada. Mano nuomone, tai ir yra sėkmės esmė, nes tam, kad įvyktų proveržis, reikia daugelio žmonių. Kai dirba vos keli, nebelieka kūrybinės įtampos, visi atsipalaiduoja. O atsiradus daugiau įtampos įsižiebia ir kibirkštis, dirbti pasidaro įdomiau, ir galiausiai sukuriama daugiau gerų kūrinių. Turime puikų šiuolaikinės muzikos ansamblį „Synaesthesis“, kuris šių metų „Gaidos“ festivalyje įrodė, kad yra tarptautinio lygio. Tad pasidžiaugti tikrai turime kuo.

Kokiu principu remiatės mokydamas kompozicijos? Ar studentai kurdami mieliau renkasi Jūsų laiko patikrintas kompozicijos technikas, ar nori išreikšti savo pačių individualumą, ieško ko nors savita?

Aš niekuomet pats neorientuoju studentų į kurią nors pusę. Bandau pajausti, kur studentą traukia. Kur yra jo stiprybės, kuo jis labiausiai domisi. Tad niekada nebūna, kad studentas tiesiog seka mane ar panašiai. Kartais su studentais pasirenkame eiti visai nežinomu keliu, bandome apčiuopti ką nors nauja.

Manau, kad mano, kaip pedagogo, tikslas yra dvejopas. Pirmasis yra suteikti profesinius pagrindus, t. y. suvokimą, girdėjimą, gebėjimą girdėti, analizuoti savo paties darbą. Antrasis – nukreipti jauno žmogaus kūrybinę individualybę tinkama linkme. Nes dažnai nutinka, kad studentas tos individualybės nejaučia arba jaučia, bet nedrįsta išreikšti, arba pradeda blaškytis. Tuomet pasiblaškome kartu. Svarbu atrasti tai, kas žmogui prilimpa, ir judėti ten, kur jo stipriausia vieta. Tobulinti tai, kuo jis galės pasireikšti muzikos sferoje. Svarbiausia būti savimi, nes tas geros savijautos, pasitenkinimo tuo, ką darai, jausmas yra sėkmės garantas.

Kas, Jūsų manymu, yra svarbiau mokantis kompozicijos? Darbas ar talentas?

Nelabai sutikčiau su posakiu „Vienas procentas talento, devyniasdešimt devyni procentai darbo“. Kūrinių galima prikurti daug, bet tai tik kiekis, o ne kokybė. O kokybė priklauso nuo tam tikrų įgimtų dalykų, kurie arba yra, arba jų nėra. Kaip sakydavo mano dėstytojas Julius Juzeliūnas: „Talento aš jūsų neišmokysiu. Bet galiu jus išmokyti profesijos.“ Aš su juo sutinku.

Tų profesinių dalykų, žinoma, kiekvienas gali išmokti pats. Savo studentams kartoju, kad tai, ko mokosi akademijoje, jie gali išmokti ir patys. Bet mes, dėstytojai, esame tam, kad tą procesą pagreitintume. Mes pastebime klaidas, parodome, kur tos vietos, kur kas nors neišeina, paspartiname mokymosi eigą ir veiksmingiau išnaudojame laiką. Būti savamoksliu dažnai yra tiesiog ėjimas apgraibomis ir per didelės laiko sąnaudos be garantijos, kad pavyks pasiekti sėkmę. Žvilgsnis iš šalies yra svarbiausias dalykas jaunam kompozitoriui.

Pedagogas mokydamas visuomet atiduoda mokiniams dalį savęs. Ar nutinka ir atvirkščiai? Ar iš studentų gaunate grįžtamąjį ryšį? Ar jų kūryba daro įtakos Jūsų darbams?

Nepasakyčiau, kad jų kūryba turi man įtakos. Taip sakau ne dėl arogancijos, veikiau dėl savo amžiaus. Man jau sunku padaryti įtaką. Nors negaliu teigti, kad niekas man jos nebedaro. Matyt, studentai dar nėra tokios stiprios individualybės, galinčios įkvėpti idėją, kuri generuotų kitą, jau nuosavą. Tai normalu. Jie patys dar žvalgosi į pavyzdžius, analizuoja, kuria. Kaip grįžtamąjį ryšį aš sužinau jų požiūrį ir vertinimą. Jie yra kita karta, augę su kita muzika, todėl man labai įdomi dabartinių dvidešimtmečių reakcija į muziką, kuri buvo svarbi man būnant tokio pat amžiaus, taip pat į dabarties reiškinius. Įdomu tai, kaip jie ją mato, kaip girdi. Juos suprasti.

Kompozitoriai Mindaugas Urbaitis ir Davidas Langas. Kosto Kajėno / Bernardinai.lt nuotr.

Aš pats užaugau su roko muzika, ji mane įkvėpė kurti muziką. Pamenu tą laikotarpį, kai dar buvau paauglys ir išgirdau „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „The Kinks“, „The Who“ – visas tas ankstyvojo britų įsiveržimo grupes, kurios pradėjo daryti didžiulę įtaką visame pasaulyje. Visi klausėsi tik jų, visa kita buvo neįdomu.

LMTA dėstote ne tik kompoziciją, bet ir muzikos istorijos disciplinas. Jos yra labai įvairios (roko muzika, visa XX a. kompozicijos technikų įvairovė ir t. t.). Kuriomis paskaitomis studentai labiausiai domisi?

Tikrai negaliu skųstis studentų skaičiumi savo paskaitose. Jų yra labai daug. Deja, dažnai net negaliu priimti visų norinčiųjų, nors labai stengiuosi. Kadangi mano dėstomi dalykai keičiasi rotacijos principu, yra nutikę, kad studentai laukia eilės patekti ir nesulaukia. Tačiau tai, kad paskaitos nesikartoja kasmet, mane kūrybingiau nuteikia, suteikia impulsų per tą laiką paieškoti kai ko nauja, atnaujinti medžiagą.

Žinoma, daugybė studentų veržiasi į paskaitas apie roko muziką. Tikriausiai todėl, kad ji išsiskiria klasikinės muzikos kontekste. Tačiau nepasakyčiau, kad kitose mano paskaitose studentų būtų gerokai mažiau. Manau, taip yra todėl, kad ši muzika labai aktuali – daug kompozitorių dar tebekuria ar kūrė ne taip ir seniai. Be to, dauguma kūrinių dar netapo nuolatine muzikantų repertuaro dalimi, tad juos pažinti jauniems atlikėjams labai svarbu.

Pakalbėkime plačiau apie roko muzikos paskaitas. Kaip Jums kilo idėja klasikinės muzikos kontekste įterpti tokio pobūdžio paskaitą?

Pati idėja kilo labai natūraliai ir seniai. Aš pats užaugau su roko muzika, ji mane įkvėpė kurti muziką. Pamenu tą laikotarpį, kai dar buvau paauglys ir išgirdau „The Beatles“, „The Rolling Stones“, „The Kinks“, „The Who“ – visas tas ankstyvojo britų įsiveržimo grupes, kurios pradėjo daryti didžiulę įtaką visame pasaulyje. Visi klausėsi tik jų, visa kita buvo neįdomu.

Tačiau šalia buvo avangardas. Iš pradžių aš išgirdau Igorį Stravinskį ir Bélą Bartóką, netrukus – Olivier Messiaeną ir Pierre’ą Boulezą, po to tuoj pat – Krzysztofą Pendereckį ir Witoldą Lutoslawskį. Visa tai mane nepaprastai sužavėjo. Tai buvo visai kitoks muzikos pasaulis, negu pažinojau iki tol. Tai ir įkvėpė dėstyti apie šį laikotarpį ir šiuos muzikos stilius.

Ar laikote save griežtu dėstytoju? Ar pasitaiko pykčių ir nesutarimų su studentais? Kaip stengiatės spręsti tokias problemas?

Nežinau, gal jie ant manęs ir papyksta. Aš asmeniškai ant jų niekada nepykstu. Man atrodo, kad sprendžiant iškilusias problemas yra labai svarbus dėstytojo ir studento bendravimas. Visada sakau: klauskit, aiškinkitės, ateikit, kalbėkit, rašykit, skambinkit, ir visas problemas išspręsime.

Būna, studentai dirba, būna, serga, būna, išvažiuoja, būna tokių, kurie šiaip sau neateina. Pastarieji nusiteikę, kad muzikos istorija – tai toks dalykas, kad ateisi kokį kartą kitą, paklausysi, o paskui – tiesiai į egzaminą. Tai tiems dažniausiai nepavyksta. Bet nemanau, kad dėl to kaltas mano griežtumas, aš tiesiog nustatau tam tikrus minimalius reikalavimus.

Esate tikrai patyręs dėstytojas. Kas labiausiai džiugina Jus kaip pedagogą ir leidžia mėgautis darbu? Ir priešingai – kas nuvilia?

Labiausiai džiugina studentų domėjimasis mano dėstomais dalykais. Pavyzdžiui, jeigu pasirodo koks nelabai besidomintis studentas ir man pavyksta jį užkrėsti tuo, kuo aš sergu, kuo gyvenu visą savo gyvenimą. Smagu, kai pasaulyje atsiranda bendraminčių, kuriems naujoji muzika yra svarbi ir prasminga. Tad jeigu studentą pavyksta sudominti, aš tikrai labai džiaugiuosi. Ir nusiviliu, jei to padaryti nepavyksta. Tuomet, vadinasi, kažko tinkamai nepadariau, kažkodėl nesugebėjau įtikinti.

Žinoma, visada pasitaiko labai užsidariusių žmonių, nutolusių, kurie bendrauja su tavimi, lyg būtų už kažkokio neperšaunamo stiklo, ir nieko čia nebepadarysi.

Mindaugas Urbaitis – Valstybinės konservatorijos studentas (pirmoje eilėje su Algirdu Martinaičiu, 1973 m.). LMTA archyvo nuotr.

Muzikos istorijos paskaitose svarbiausia sudominti, nes faktų ir žinių galima ir pačiam rasti. Dėstytojo tikslas, mano nuomone, yra įžiebti kibirkštį, sužadinti smalsumą.

Ar sunku įkvėpti neužsidegusius studentus? Ką tokiu atveju daryti?

Į kompozicijos studijas visuomet ateina užsidegę žmonės. Jie jau žino, ko ateina. Ypač tie, kurie eina į mano klasę. Atsitiktinių žmonių aš nepriimu. Su stojančiaisiais susitinku, pasišneku iš anksto ir tik tada sutinku arba ne su jais dirbti. Žinoma, buvo atvejų, kad žmonės įstodavo į kompozicijos klasę ir galiausiai išeidavo. Būdavo gaila, nes, atrodo, žmogus ir gabus, ir domisi.

O muzikos istorijos paskaitose, kaip jau minėjau, svarbiausia sudominti, nes faktų ir žinių galima ir pačiam rasti. Dėstytojo tikslas, mano nuomone, yra įžiebti kibirkštį, sužadinti smalsumą. Tai, ką pasakai paskaitoje, studentui dažnai pro vieną ausį įeina, o pro kitą išeina. Svarbiausia yra sudominti pačia esme, muzikos pasauliu. Tada, net jei muzikos istorija ateityje ir netaps svarbia veiklos sritimi, tas žmogus prisimins klausytas paskaitas, girdėtą muziką ir džiaugsis galimybe pažinti ir suprasti ką nors nauja.

Pabaigoje norėčiau paklausti: jeigu galėtumėte atsukti laiką į vaikystę, paauglystę, ar vėl pasirinktumėte kompozitoriaus ir pedagogo kelią?

Be abejo, taip.