Didakas gimė 1400 metais Andalūzijoje, dievobaimingoje ir neturtingoje šeimoje. Būdamas labai jaunas įstojo į Trečiąjį šv. Pranciškaus ordiną. Pirmuoju jo dvasiniu mokytoju buvo vienuolis atsiskyrėlis, gyvenęs Šv. Mikalojaus varpinėje, gimtajame mieste. Šv. Didakas visur lydėdavo savo mokytoją rinkdamas aukas. Taip pat jie kartu rinko malkas ir šakas, kurias vėliau išdalindavo vargšams. Po kurio laiko, trokšdamas didesnio pasišventimo, Didakas persikėlė į Kordobą, kur pasiprašė priimamas į pranciškonų ordiną ir ten davė įžadus kaip pasaulietis broliukas. Tokie asmenys duodavo tik dalinius įžadus, negalėjo būti šventikais ir dirbdavo fizinį darbą.

Greitas jo dorybių augimas pavertė Didaką pavyzdžiu visiems broliams. Jo siela ir toliau buvo susivienijusi su Dievu per maldą ir meditaciją. Iš šio šaltinio jis gaudavo tokių antgamtinių įžvalgų apie Dievą ir tikėjimo slėpinius, kad mokyti teologai su nuostaba klausėsi įkvepiančių pokalbių su šiuo bemoksliu pasauliečiu broliuku.

Kadangi Didakas išreiškė didelį troškimą gelbėti sielas ir pasiryžimą aukotis, 1441 m. vyresnieji jį išsiuntė į neseniai įkurtą vienuolyną Kanarų salose, kurios tuo metu buvo apgyvendintos laukinių pagonių. Savo žodžiu ir pavyzdžiu jis padėjo atsiversti daugeliui stabmeldžių, o 1445 m. jis buvo išrinktas didžiausio salų vienuolyno Fortaventuroje gvardijonu. Toks atvejis buvo išimtis, nes niekada pasauliečiai broliai negaudavo tokių aukštų postų ordine. 

1449 m. šv. Didakas paliko Kanarų salas ir persikėlė į Sanlukaro miesto vienuolyną. Tais pačiais metais jis leidosi į piligriminę kelionę pėsčias į Romą, kur turėjo dalyvauti šv. Bernardino iš Sienos kanonizacijos procese. Romoje kanonizacijos proga susirinko labai daug žmonių, todėl prasidėjo epidemijos. Švč. Marijos bazilika ir vienuolynas buvo laikinai perdaryti į ligoninę, kurioje jau kelionėje išgarsėjęs sunkių ligonių gydimu šv. Didakas sėkmingai išgydė daug sunkių ligonių. 

Grįžęs iš Italijos į Ispaniją gyveno daugelyje vienuolynų, kol apsistojo Švč. Mergelės Marijos vienuolyne, Alkalos mieste, kuriame pragyveno 7 paskutinius gyvenimo metus, dirbdamas mišių patarnautoju ir sodininku. 

Paskutiniais savo gyvenimo metais šv. Didakas daug laiko praleisdavo melsdamasis. Buvo kalbama, kad jo meilė Švč. Mergelei Marijai buvo begalinė, o sunkius ligonius išgydydavo paėmęs aliejaus nuo Dievo Motinos altoriaus, kuriuo įtrindavo sergančiųjų kūnus. Po mirties jo kūnas buvo pašarvotas stikliniame sarkofage miesto katedroje. Gandas apie jo negendantį kūną ir stebuklingus pasveikimus prie jo pasklido plačiai. Po mirties prie jo palaidojimo vietos įvyko daug stebuklų. Yra žinoma, kad slaugydamas ligonius skirtinguose vienuolynuose, jis nešdavo viską, ką sugebėdavo gauti arba rasdavo, vargšams. Vieną kartą paslėpęs po abitu nešė vargšams maistą, paimtą iš vienuolyno virtuvės, tačiau turguje sutiko vienuolyno vyriausiąjį, kuris paklausė šv. Didako, ką jis bando paslėpti po apsiaustu. Labai išsigandęs Didakas atsakė kad neša rožes. Vienuolyno vyriausiasis nepatikėjo ir liepė patikrinti, ką slepia vienuolis. Ir visų nuostabai po abitu buvo rastos nuostabios didelės rožės. 

Šv. Didakas mirė 1463 m. lapkričio 12 d. Sevilijos mieste, Ispanijoje. Šv. Didakas iš Alkalos – vienintelis kanonizuotas šventasis XVI a. Jo vardu yra pavadinta daug bažnyčių ir vienuolynų.

Parengė Monika Midverytė OFS