BFL/Vygintas Skaraitis

2017-ųjų „Šūdvabalio premija“ skirta Gedimino kalnui už „nesibaigiantį meninį veiksmą, performansą – slankiojimą, atkaklumą, bruzdėjimą, gyvybingumą, neramybę, kurie spiria visuomenę mąstyti, būdrauti“.

„Gedimino kalnas, beje, su mažesnėmis ar didesnėmis pertraukomis judantis nuo pat XIX a., šiemet „atidavė“ 1863 m. sukilimo prieš carinę Rusiją vadų – Zigmanto Sierakausko ir Konstantino Kalinausko – palaikus; sukėlė ažiotažą tiek valdžios struktūrose, tiek medijose, tiek žmonių galvose, vis primindamas apie žmogaus tuštybę gamtos akivaizdoje, priversdamas suabejoti, iš naujo apmąstyti paties Gedimino kalno mitą (kaip nepajudinamą, nekvestionuotiną).

Esame giliai įsitikinę, kad Gedimino kalnui tikrai nesvetimas ir subtilus humoro jausmas, kuris, deja, labai retas pas mus: spaudoje, medijoje, literatūroje, viešajame gyvenime. Šį rudenį Gedimino kalnas ant šiaurinio šlaito užaugino istorijoje dar neregėtą, itin gausų kelmučių derlių... Kas tai, jei ne subtili saviironija? Nepjauk grybo, Lietuva... Gebėjimas pasijuokti iš savęs – neabejotinai – stiprybės ir gyvybingumo ženklas“, – teigia premijos komisija.

Kultūros savaitraštis „Literatūra ir menas“ 2016 metais įsteigė „Šūdvabalio premiją“ minėdamas 70-ies metų sukaktį. Premija yra kasmetinė, gali būti skirta įvairiems žmonėms „už nepatogų, drąsų ir nuoseklų buvimą, atkaklumą, kultūrinę veiklą, įvykį“; pagal premijos nuostatus ja taip pat gali būti apdovanoti įvairiausi reiškiniai, bendruomenės, iniciatyvos, objektai, vyksmai.

2016 metų laureatu išrinktas vertėjas, rašytojas, visuomenės veikėjas Darius Pocevičius už knygą „100 istorinių Vilniaus reliktų“ bei kitokio Vilniaus ekskursus ir ekskursijas.

Premija bus įteikta lapkričio 16 d. 18 val. Lietuvos rašytojų sąjungoje (Sirvydo g. 6, Vilnius). Dalyvaus „Literatūros ir meno“ autoriai, redakcijos žmonės.

Laureatui paprastai įteikiamas diplomas ir simbolinis 101 euro piniginis prizas.

„Šūdvabalio premiją“ komisija suvokia kaip alternatyvą premijoms: „Šūdvabalis (lot. Geotrupes stercorarius) į mūsų sąmonę greičiausiai įropojęs iš K. Donelaičio tyrų – „Pasakos apie šūdvabalį“... Esame giliai įsitikinę, kad tauresnio vabalo, gyvio lietuvių literatūroje, o ir gamtoje nesama. Šūdvabalis – tam tikras dzeniškos pasaulėžiūros įsikūnijimas, aiškiai, atkakliai, nedarydamas kompromisų atlieka savo darbą. Juk turbūt visiems aišku, kad šūdvabalis, ridendamas savo mėšlo rutuliuką, kuriame deda kiaušinius, ridena ir saulę, šviesulį. Šūdvabalis sujungia apačią ir viršų, žemę, požemius ir dangų, bjaurastį ir grožį, jis – vertikalės tarnas, dviveidiškumo antipodas.“

Naujausiame lapkričio 17 d. „Literatūros ir meno“ numeryje skaitykite pokalbį su Gedimino kalnu „Pokalbis su Gedimino kalnu, arba Gediminas sapnuoja savo sapnus, o mes savo“.