Tekstai, kuriuos girdėjau skaitant ir aiškinant per Mišias, stebino – nepažinta Dievo meilė pakeitė sampratą apie tai, ką anksčiau vadinau šiuo žodžiu; studijų draugė sekmadieniais lankė Bernardinų bažnyčią, pakvietė mane nueiti drauge. Vėliau ateidavau viena, klausiausi vienuolių, giedančių psalmes, stebėjau žmones, priimančius Komuniją, norėjau būti tarp jų. Taip tęsėsi pusantrų metų, svarsčiau, kaip galėčiau tapti praktikuojančia katalike; prisiminiau fotoatvaizdus, matytus svetimuose albumuose, devynerių–dešimties metų mergaites su baltomis suknelėmis, vainikėliais ir žvakėmis rankose, įsivaizdavau save baltai pasidabinusią, sėdinčią tarp vaikų: atrodžiau kvailai. Užsiminiau studijų draugei, kad noriu tapti katalike, bet nežinau kaip. Jos atsakymas nustebino: „Paskaityk skelbimus lentoje.“

Nepagalvojau apie skelbimus, nors turiu gerą regėjimą, nemačiau lentos – mane ištikdavo vištakumas, einant Bernardinų bažnyčioje pro skelbimų lentą. 

Nepagalvojau apie skelbimus, nors turiu gerą regėjimą, nemačiau lentos – mane ištikdavo vištakumas, einant Bernardinų bažnyčioje pro skelbimų lentą. Ten iš tiesų kabėjo gelsvas lapas su informacija apie galimybę suaugusiesiems ruoštis Pirmajai Komunijai. Privalėjau laukti iki spalio, dar beveik keturis mėnesius, baiminausi, ar nebūsiu vienintelė atsivertelė?.. Panašios mintys trikdė, vertė nuogąstauti.

Kartą klausydama pamokslo pajutau, kad „dingo“ garsas; šalia sėdintys žmonės susikaupę klausėsi, mikrofonas veikė, tik aš nieko negirdėjau – žiūrėjau į žiopčiojantį ir gestikuliuojantį kunigą, kuris atrodė atstumiančiai. Vėliau pasiteiravau pažįstamų, ar jie taip pat patyrė keistų regėjimo ir klausos sutrikimų, kai apsisprendė praktikuoti? Žmonės liudijo išgyvenę abejonių ir nesusipratimų, skatinusių atsisakyti troškimo tapti katalikais, ypač tie, kurie atsivertė suaugę.

Išgyvenau ir palaikymo džiaugsmą, dalyvavau trumputėse vienos dienos Kalėdų ir Velykų rekolekcijose, jas vedė iš Pakutuvėnų ir Kauno atvykę pranciškonai. Gavau oficialų kvietimą: dvasininkas iš Lenkijos perdavė nedidelį atviruką, vaizduojantį Jėzų Kristų, beldžiantį į duris, kitoje atviruko pusėje buvo užrašas lenkų kalba. Sėdėjau vidudienį didžiulėje bažnyčioje, kai grupė kunigų išėjo iš koplyčios. Senas dvasininkas, vilkintis ilga sutana, atsiskyręs nuo būrio, pasuko prie manęs; stebėjau klupinėjantį tarp suolų vyrą, su ištiesta į priekį ranka, daviau tuomet sau pažadą ir jį tesėjau – pasiteiravusi pranciškonų vienuolio, ar informacija skelbimų lentoje teisinga, išgirdusi teigiamą atsakymą, nuėjau į pirmąjį susitikimą.

Susirinko per keturiasdešimties žmonių, amžiaus vidurkis – trisdešimt penkeri metai. Pranciškonas kunigas Arūnas Peškaitis pasisakė vadovausiąs mūsų pasiruošimui, kvietė susirinkusius prisistatyti: „Vienu ar dviem sakiniais prisistatykite, kalbėkite, k ą  j ū s  p a t y s  n o r i t e apie save pasakyti.“

Visi minėjo studijas, pirmasis pradėjo, likę, tarp jų ir aš, pasigavome tokią prisistatymo formą: baigiau universitetą, baigiau akademiją, baigiau institutą, baigiau, baigiau, baigiau – baigti žmonės, šmėstelėjo mintis, turbūt dėl to čia ir susirinkome? Įsiminiau jauną stipriai mikčiojusią moterį, ji sakė nežinanti kito būdo auklėti du savo berniukus, kaip tik liudyti tikėjimą, moteris nepaminėjo studijų, nei darbovietės. Paskutinis prisistatė kunigas: „Aš mėgstu klausyti lietuviškos estradinės muzikos, dar tarybinės, – kalbėjo jis, – turbūt prisimenate šias melodijas – „Senieji Vilniaus stogai“, „Elektrėnų žiburiai“ ir kitas? Jos sklidinos entuziazmo…

Žmonės sujudo, sušneko, vardijo daugiau dainų pavadinimų. Žinojau, kad kunigas Arūnas įgijo du aukštojo mokslo baigimo diplomus, bet jis neužsiminė apie tai. Dar labiau nustebino „tarybinė estradinė muzika“, nebūčiau išdrįsusi viešai prisipažinti mėgstanti tokią muziką. Aš daug skaičiau, rijau vieną knygą po kitos, o dar mėgau ledinukus, pavadinimu „Diušės“: kodėl neišdrįsau pasidalinti džiaugsmu griaužti ledinukus, užuot gyrusis diplomais? Kunigas Arūnas, spėju, paminėjo tik vieną iš daugelio pomėgių arba pajuokavo, norėdamas krestelėti visus (nusibodo keturiasdešimt kartų pakartota litanija „baigiau“), nors man pasirodė, kad apie muziką jis kalbėjo nuoširdžiai – pranciškonai buvo g y v i žmonės, ir tai imponavo.

Kartą pamokslo apie gailestingumą metu komentuodamas skaitinį, pranciškonas kunigas Julius užsiminė apie tai, kaip užkandžiaudamas kavinėje, užklydusiam elgetai nedavė išmaldos: „Niekas nedavė ir aš nedaviau“, – prisipažino.

Kitą kartą kalbėjo apie pasninką, sakė nesilaikąs jokių mitybos taisyklių. Po poros metų, per radijo laidą „Mažoji studija“, kalbindamas jėzuitą kunigą Antaną Saulaitį, Julius Sasnauskas minėjo atradęs susilaikymo nuo maisto prasmę, gelmę ir naudą… Supratau, kad ir bažnyčioje man teks pačiai prisiimti atsakomybę, už daromus sprendimus – dvejus metus ramia sąžine nesilaikiau jokių „mitybos taisyklių“, sakiau sau: „nebūsiu šventesnė už gerą kunigą.“

Juliaus Sasnausko pamokslai, radijo laidos ir jo parašytos knygos darė įspūdį. Aš pirkau religinę literatūrą, daug skaičiau, bet nesimeldžiau, neprašiau: „Viešpatie, suteik šviesos, leisk Tave pažinti…“

Dauguma perskaitytų knygų autorių rašė apie tai, koks didelis turtas yra malda, teigė, kad nėra kito kelio, kitokio būdo pažinti Dievą, kaip tik melstis. Jie rašė įtaigiai, užsidegę, ir aš jaučiau, kad žino, supranta, ką rašo – neabejojau, kad tai tiesa. Labai norėjau su kuo nors pasikalbėti apie perskaitytas knygas, supratau, kad visa, ką skaičiau, tiko žmonėms, kurie rašė ir gyveno tikėdami, bet aš nežinojau kaip melstis – ką turėjau daryti? Studijų draugė Birutė, atvedusi mane į Bernardinų bažnyčią, taip pat mėgo skaityti, mes apsikeisdavome knygomis, dalinomės įžvalgomis, bet kalbėtis apie maldą nedrįsau. Iš nevilties susikūriau savo slėpinius ir meldžiausi rožinio malda: „Sveika Marija, malonės pilnoji“, maldos žodžius radau vienoje iš knygų, o slėpiniais pavadinau Naujojo Testamento tekstus, kurie labiausiai guodė, drąsino ir pripildė širdį šviesos, pirmą kartą skaitant Evangeliją.

Tik rašydama šį pasakojimą, pastebėjau, kad mano slėpiniai kalba apie Jėzų po Prisikėlimo: trys pasakojimai iš apaštalo Jono evangelijos ir vienas, užrašytas evangelisto Luko. Rodėsi neįtikėtina, kad visuose išsirinktuose slėpiniuose mokiniai ne iš karto atpažįsta savo Mokytoją, dar nuostabiau, kad evangelistai rašo tiesą, neslėpdami ir nepagrąžindami; apaštalų drąsa priimti savo aklumą skatino nepasiduoti gniuždančioms mintims ir ironiškiems vertinimams. Mano artimieji nebuvo priešiški Katalikų Bažnyčiai, bet niekas nepraktikavo.

„Eik, – sako man širdis, – Jo veido ieškok! Tavo veido, Viešpatie, aš ieškau!“ Skaitant Senąjį Testamentą, šios 27 psalmės eilutės palietė širdį.

Rašydama apie savo slėpinius, neišskiriu žodžio kabutėmis, man tekstai ir liko slėpiniais; ne teologine žodžio „slėpinys“ prasme, bet mano asmenine paslapties išgyvenimo ir suvokimo. Jėzaus klausimo, užduoto Petrui: „Ar myli mane labiau nei šitie?“, nesupratau, bet pasakojimo pradžia, atpažinimo akimirka, rytas, laužas, klausimas: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“, kvietimas: „Eikite šen pusryčių?“, o ypač šios eilutės: „Ir nė vienas iš mokinių neišdrįso paklausti: „Kas tu esi?“, nes jie aiškiai matė, jog tai Viešpats!“ (Jn 21, 12–13), įsirašė atmintyje ir širdyje, tapo vienu iš mano apmąstomų tekstų – mano SLĖPINIŲ. Rašau įsirašė, bet čia tiktų žodis įsipiešė, nes visa, ką skaitau, virsta vaizdu, šviesa, spalva…

Evangelisto Jono pasakojimą apie susitikimą aukštutiniame kambaryje, perskyriau į du slėpinius; Jėzaus ramybės palinkėjimą ir atskirai apmąstydavau Mokytojo pokalbį su apaštalu Tomu: „… jau nebūk netikintis – būk tikintis!“ Brangiausias širdžiai ir akims skaitinys iš evangelisto Luko (Lk 24) pasakojimo apie Jėzaus ir dviejų Jo mokinių kelionę į Emausą: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti…“ Taip melsdavausi negandų šmėkloms išbudinus naktį, rožinis tapo pirma krikščioniško pamaldumo praktika, kurią atradau savarankiškai.

Maniau rožinio maldą esant primityvią, tinkamą senoms moterims, davatkoms, kaip mintyse vadinau senutes su karoliukų vėriniais tarp pirštų.

Priešišką nuostatą įveikti padėjo Mergelė Marija (aš juk kalbėjau rožinį), taip pat popiežiaus Jono Pauliaus II pagarba šiai maldai; rasdavau spaudoje tekstų, pasakojančių, apie tai, kad popiežius dažnai melsdavosi Dievo Motinai, šį pamaldumą išsaugojo visą gyvenimą: jei tinka popiežiui, turėtų tikti ir man… Karoliukų vėrinio neturėjau, skaičiuodavau ant pirštų. Laikui bėgant pastebėjau, kad popiežiaus ir mano slėpiniai skiriasi – aš troškau pažinti tik Prisikėlusįjį Jėzų Kristų, vengiau kančios ir aukos skaitinių – nustebau, ilgai negalėjau su atradimu apsiprasti.

Vieno pokalbio Palendrių vienuolyne metu, paklaustas, kaip melstis?, benediktinų vienuolis paaiškino: „Nuoširdžiai. Visa kita ne taip svarbu; dažnai ar rečiau, ilgai ar trumpai, skaitant ar tyloje, dieną ar naktį – svarbu, kad malda būtų nuoširdi.“

Pirmosios rytmetinės šventos Mišios Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčioje, Vilniuje, aukojamos septintą valandą ryto, patogu žmonėms, norintiems dalyvauti Mišiose, prieš prasidedant dienos darbams. Ankstų birželio rytą, atėjusi į šventas Mišias, pamačiau pažįstamą seserį joanitę. Ji praėjo su kelionine kuprine ant pečių ir atsisėdo viename iš klauptų. Dar kartą prasilenkėme eidamos Komunijos, stabtelėjo sekundei, pažvelgė įdėmiai pro akinius. Mišioms pasibaigus, palaukiau ant laiptų. Neilgai trukus išėjo ir ji, apsidairė, pamačiusi priėjo, apglėbė: „Kaip džiugu sutikti jus, man tarsi ženklas prieš kelionę, kad būtent jūs šį rytą esate drauge su manimi šventose Mišiose.“ Paklausiau, ar ilgam išvyksta. „Nežinau tiksliai, skrendu į Prancūziją, štai automobilis jau laukia, jis nuveš mane į oro uostą.“

Ėjome iš lėto vartų link, kalbėjomės, supratau, kad kelionė jai labai svarbi. Pamačiusi aikštelėje stovintį automobilį, pažinau išlipančią moterį; ji arba jos vyras pakeisdavo mane penktą valandą ryto vienuolyno koplytėlėje, kur vyksta nuolatinė adoracija, žinojau šios poros vardus, telefono numerius:

„Garbė Jėzui Kristui!“ – išgirsdavau pasveikinimą. „Per amžius“, – atsakydavau ir išeidavau į vienuolyno kiemą, Romas arba Vilma likdavo adoruoti koplyčioje.

Trečią valandą nakties aš pakeisdavau Jurgitą arba Violetą, o kartais viena kuri iš jų adoruodavo drauge su manimi, bendra malda suartino: Violeta išmokė kalbėti Gailestingumo vainikėlį, ačiū jai, ši malda tapo kiekvienos dienos praktika, iš Jurgitos mokausi švelnumo ir tarnystės dvasios, draugystę puoselėjame ne vienus metus. Namo grįždavau pėsčiomis, sutikdavau Antakalnio gatve iš parko išriedėjusius pirmuosius troleibusus. Pereidavau tiltą per Nerį, užkopdavau laiptais į ketvirtą aukštą, tyliai atsirakindavau duris, užkaisdavau virdulį, taip prasidėdavo kiekviena savaitė. Užsiminiau sesutei vienuolei, kad ketinu ir šią vasarą apsilankyti Palendriuose. Ji apsidžiaugė, paprašė perduoti kunigui Kazimierui linkėjimus.

Brolius ir seseris joanitus atrado mano draugė Danutė, apsistojusi keletui dienų per adventą pas kontempliatyviąsias seseris. „Gražiausios Viešpaties sodo gėlelės!“ – taip joanitus pavadino Danutė, grįžusi iš trijų dienų tylos rekolekcijų.

Pradėjome lankytis dažniau, ne tik per adventą ar gavėnią; ateidavome į šventas Mišias į koplyčią, o sekmadieniais į bendruomenės Mišias Išganytojo bažnyčioje, klausėmės brolių joanitų parengtų paskaitų. Paskambinusi Danutės duotu telefono numeriu, susitariau dėl galimybės praleisti vienuolyne keletą dienų, čia susipažinau su seserimi Aušra-Marija, kuriai buvo pavesta rūpintis vienuolyno svečiais.

Vėliau, vyresniajai leidus, sesuo vienuolė skirdavo laiko susitikimui ir pokalbiams; gerbiau ją, pasitikėjau, įsiklausydavau į patarimus. Pastabas dažniausiai išsakydavo klausimo forma, neprikišamai, nepastebimai, paprašydavo kažką pakartoti, patikslinti, tokios pokalbio vietos savaime įsimindavo, apmąstydavau jas vienumoje. Jei iškildavo rimta problema, o aš nepajėgiau apsispręsti, kaip turėčiau pasielgti, meldžiau Dievo šviesos, prašiau kalbėti per dvasininką, į kurį kreipdavausi dvasinio pokalbio ar išpažinties metu. Tokią vidinę nuostatą saugau ir dabar: vadovaujuosi patarimais, net jei jie man nėra malonūs ar geidžiami. Pažintis su seserimi vienuole tęsiasi daug metų, Aušrai-Marijai išvykus į Belgiją, susirašinėjame laiškais.

Sprendimas tapti krikščione buvo valios judesys, padiktuotas ryžto, troškimo ir apmąstymų, krikščionybė patraukė stipriai ir negrįžtamai. Gerokai anksčiau, nei atėjau į susitikimą ruoštis Pirmajai Komunijai, girdėjau radijo laidą, kurios metu vedėja kalbino pranciškoną kunigą Arūną Peškaitį. Tuomet pirmą kartą išgirdau apie pašaukimą, dvasinį vadovavimą ir apie tai, kad kiekvienas turime misiją – nejaugi ir aš?!. Kunigas Arūnas apie savo pašaukimą kalbėjo įtaigiai (jis studijavo ne tik teologiją, bet ir psichologiją), klausydama radijo laidos, pavydėjau kunigui ir visiems vienuoliams, turintiems dvasios vadovus.

Man tiek daug reikėjo paklausti, ypač apie maldą, negalėjau su kiekvienu klausimu kreiptis į vienuolę ar dvasininką, tokie susitikimai yra gana reti. Mano draugė pasaulietė tapo tuo žmogumi, su kuriuo drįstu dalintis savo vidiniais išgyvenimais; į visus klausimus, Danutė atsako atvirai, iš daugelio būdo savybių, draugės atvirumą vertinu labiausiai. Ji priima mane tokią, kokia esu, besąlygiškas priėmimas augina. Danutė – katalikė, visa joje skaidru, suprantama ir pulsuoja gyvybe: tai daro įspūdį, uždega, patraukia. Dievas leido sutikti neįtikėtinai gražios sielos moterų, vienuolių ir pasauliečių, iš kurių mokiausi, jaučiuosi dėkinga už dovanotas pažintis ir bičiulystę.

Bus daugiau