Didysis Arkivyskupas Sviatoslavas Ševčukas. www.settimananews.it nuotr.

„Niekada nebuvome valstybinė Bažnyčia, niekada kaip savo globėjų ar geradarių neturėjome šio pasaulio galingųjų. Tačiau sugebėjome ištverti, netgi mirti ir prisikelti su Kristumi šio autentiškumo dėka“, – sako Sviatoslavas Ševčiukas, Ukrainos graikų apeigų katalikų Bažnyčios didysis arkivyskupas. Lietuvoje jis lankėsi lapkričio 10–12 d., kai buvo minimos Bazilijonų ordino įkūrimo 400-osios metinės (1617–2017). Išskirtiniame interviu „Bernardinai.lt“ svečias pasakoja apie dramatišką Ukrainos situaciją bei atviras Graikų apeigų katalikų žaizdas bei garbę, Vatikano paramą.

Sveikindamas parodos Valstybiniame istorijos archyve dalyvius, sakėte, jog vizitas į Vilnių – tai tarsi grįžimas į namus, nes būtent čia, Vilniaus bazilijonų vienuolyne, pradėjo formuotis Graikų apeigų katalikų Bažnyčia. Mums Lietuvoje taip pat svarbu atrasti šią mažai pažįstamą bendruomenę. Kokia yra Graikų apeigų katalikų Bažnyčios vieta ir vaidmuo Visuotinėje Katalikų Bažnyčioje šiandien?

Jaučiame, kad mūsų užduotis Visuotinėje Katalikų Bažnyčioje – būti tarpininku tarp Rytų ir Vakarų. Dažnai Rytai ir Vakarai susitinka, net bendradarbiauja, tačiau vienas kito nepažįsta.

Ukraina yra tauta, kuri dėl savo geografinės padėties tampa susitikimo tašku tarp ortodoksų, katalikų ir islamo civilizacijų, tačiau katalikų terpėje – mūsų išskirtinė užduotis būti tarpininkais. Kaip Kristus, kuris yra tobulasis tarpininkas, viename asmenyje jungiantis žmogišką ir dievišką prigimtį, panašiai nutiko ir mūsų Bažnyčios istorijoje.

Esame bizantinė Bažnyčia, kuri gimė su kunigaikščio Vladimiro krikštu. Esame Bažnyčia, kuri gyvena Rytų dvasingumu. Tačiau šią savo tapatybę įgyvendina, vadovaudamasi pirmojo tūkstantmečio Bažnyčios, dar nepadalintos Bažnyčios dvasia ir gyvenimu. Esame visateisiai rytiečiai, bet ir visateisiai katalikai, nes esame visiškoje vienybėje su šventojo Petro įpėdiniu. Dėl to galime būti tarpininkai tarp lotyniškojo ir bizantiškojo pasaulių, tarp Vakarų ir Rytų Bažnyčios.

Turime dar vieną, labai svarbią užduotį: būti autentiško ekumenizmo skleidėjai. Kristus juk visas bažnyčias, visus Kristaus mokinius kviečia vienybei.

Dažnai Vakarai ir Rytai jau yra įpratę gyventi susiskaldę. Jiems tai dažnai nėra taip svarbu, nejaučia tokio egzistencinio poreikio skatinti, kovoti ir gal net mirti už krikščionių vienybę. O būtent tokia buvo mūsų istorija, Šv. Juozapato istorija – šiomis dienomis kaip tik jį minime.

Tad tarpininkai, kurie padeda Vakarams susipažinti su Rytais, o Rytams su Vakarais, yra ir autentiško visų bažnyčių, visų Kristaus mokinių ekumenizmo skatintojai.

Savo pasisakymuose esate pabrėžęs vis didesnio atgarsio sulaukiantį įsitikinimą, jog pasaulio taika neatsiejama nuo krikščionių vienybės liudijimo. Tačiau kokie keliai veda autentiško ekumenzmo link?

Manau, kad autentiškas ekumenizmas visada kyla iš autentiško dvasinio gyvenimo, iš autentiško krikščioniško gyvenimo.

Mūsų Bažnyčios istorija mus sunkiai išbandė. Niekada nebuvome valstybinė Bažnyčia, niekada kaip savo globėjų ar geradarių neturėjome šio pasaulio galingųjų. Tačiau sugebėjome ištverti, netgi mirti ir prisikelti su Kristumi šio autentiškumo dėka.

Manau, kad autentiškas ekumenizmas visada kyla iš autentiško dvasinio gyvenimo, iš autentiško krikščioniško gyvenimo.

Šiandienis mūsų Bažnyčios gyvenimas yra 20 amžiaus kankinių, ypač komunizmo kankinių vaisius. Iš jų buvo reikalaujama nedaug – tik atsisakyti ištikimybės Petro įpėdiniui. Tada juos būtų gerai traktavę, būtų net sulaukę iš režimo privilegijų. Tačiau jie pasirinko vienybę, ištikimybę, o ne atsimetimą nuo Bažnyčios.

Manau, kad šis autentiškumas šiandien labai patrauklus – ypač šiuolaikinėje Ukrainoje. Žmonėms patraukliausios ne šiuolaikinės ideologijos, ne geopolitinės idėjos, ne Bažnyčios pavertimas valstybės įrankiu, o autentiškas gyvenimas, gerų Kristaus mokinių gyvenimas. Mūsų buvimas.

Turite tiesioginį ryšį su popiežiumi Pranciškumi. Koks jūsų santykis?

Turėjau malonę pažinti Šventąjį Tėvą, kai buvau ukrainiečių vyskupas Argentinoje. Ten susipažinau su kardinolu Bergoglio, kuris tuo metu buvo mano tiesioginis viršininkas. Mūsų vyskupija Argentinoje pavaldi Buenos Airių arkivyskupui. Jis tuo metu buvo ir Vyskupų konferencijos pirmininkas, tad su juo susipažinau pirmiausia, ir jis mane įtraukė į šios šalies vyskupų būrį.

Žmonėms patraukliausios ne šiuolaikinės ideologijos, ne geopolitinės idėjos, ne Bažnyčios pavertimas valstybės įrankiu, o autentiškas gyvenimas, gerų Kristaus mokinių gyvenimas. 

Neseniai popiežius prisiminė šią mūsų Argentinos laikų pažintį ir draugystę, kurią jis vis dar nešiojasi širdyje. Šis asmeninis ryšys, užsimezgęs tarp mūsų Argentinoje, manau, yra Apvaizdos duotas, nes man padeda toliau plėtoti ne tik mūsų asmeninę bičiulystę, bet ir visos Bažnyčios bei visos Ukrainos bičiulystę su popiežiumi. O Šventasis Tėvas randa būdų išreikšti savo artumą ir palaikymą Ukrainos tautai, kuri šiuo metu patiria sunkių išbandymų dėl Donbase vykstančio karo.

Čia, Lietuvoje, vis dar jaučiamas kartėlis, kad popiežius pakankamai aiškiai ir griežtai nepasisakė dėl Rusijos veiksmų Kryme. Ką jūs manote apie tai?

Turiu pasakyti, kad aš taip pat vienu metu jaučiau panašų kartėlį. Vėliau supratau, kad Šventasis Tėvas nėra paprastas bičiulis, kuriuo galėčiau pasinaudoti savo naudai. Jis yra Kristaus vikaras ir aukščiausias Bažnyčios arbitras. Ši misija – Petro įpėdinio, aukščiausio arbitro – reikalauja, kad popiežius visada būtų supra partes, tai yra negali remti vienos kurios pusės – ypač konflikto atveju, nes turi visad išlikti paskutine instancija.

Popiežiui mes išsakome visą savo kartėlį, visus sunkumus, o jis atlieka taip pat ir tarpininko vaidmenį tarp konfliktuojančių pusių. 

Mums būtų labai patikę patraukti popiežių į savo pusę, tačiau supratome, kad Šventasis Tėvas privalo vykdyti savo, kaip Petro įpėdinio, paskutinės instancijos užduotį. Popiežiui mes išsakome visą savo kartėlį, visus sunkumus, o jis atlieka taip pat ir tarpininko vaidmenį tarp konfliktuojančių pusių. Tokia yra tipiška Šventojo Sosto diplomatija.

Kita vertus, Šventasis Tėvas nuo pat pirmosios konflikto akimirkos buvo šalia Ukrainos tautos – savo malda, tačiau ir konkrečiomis pastangomis. Galėčiau paminėti daugybę popiežiaus asmeniškai ar per Šventąjį Sostą atliktų veiksmų dėl kenčiančių Ukrainos žmonių.

Turbūt geriausiai žinoma akcija „Popiežius Ukrainai“, kai Pranciškus paragino visus Europos katalikus parapijų rinkliavą skirti Rusijos agresijos aukoms Ukrainos rytuose. Iš savo asmeninės piniginės popiežius dovanojo 5 milijonus. Aš nežinau kito pasaulinio lygio politinio ar kitos srities lyderio, kuris iš savo kišenės būtų įteikęs panašią dovaną – popiežius davė pavyzdį.

Šia iniciatyva jis nutraukė tylą, kuri buvo apgaubusi situaciją Ukrainoje.

Toks pat yra ir vizitų poveikis. Pavyzdžiui, pernai Ukrainoje lankėsi Vatikano valstybės sekretorius Pietro Parolinas, šiemet – Rytų bažnyčių kongregacijos prefektas Leonardo Sandri, tai apčiuopiami palaikymo Ukrainai ženklai.

Kalbant apie deklaracijas, apie tai, kad visi tikisi aiškių ir tiesių pareiškimų, reikia prisiminti, kad, kai neseniai Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Pietro Parolinas lankėsi Maskvoje, po susitikimo su Rusijos užsienio reikalų ministru Sergejumi Lavrovu jis paskelbė vienintelį oficialių pareiškimą, kuriame teigė, kad Ukrainoje vykstančiame kare privalu gerbti tarptautinę teisę – tai reiškia, kad Vatikanas karą Ukrainoje vertina kaip tarpvalstybinį, o ne pilietinį konfliktą. Pareiškime buvo teigiama, jog negalima manipuliuoti informacija, pateikiama iš kovos lauko, tai yra buvo griežtai pasisakyta prieš hibridinį ir dezinformacinį karą. Kardinolas pasisakė už asmenų, esančių konflikto zonoje, saugumo užtikrinimą – tai reiškia, kad to saugumo nėra, o žmonės, kurie ten gyvena, kasdien rizikuoja gyvybe.

Tai tik trys pavyzdžiai, parodantys, ką sako ir daro popiežius, ką sako ir daro Vatikano valstybė kaip tarptautinės teisės subjektas.

Ukrainos katalikų santykis su Maskvos patriarchato atstovais yra sudėtingas. Ar turite vilties, kad kas nors pasikeistų?

Iš savo pusės darau viską, kad gydyčiau žaizdas. Istorinės atminties žaizdas, kurių turime daugybę. Viena skaudžiausių žaizdų, kurių vis dar nepavyksta išgydyti ir atvirai apie ją kalbėtis, yra ortodoksų prozelitizmo aktas, žinomas kaip Lvovo pseudosinodas, kurį 1946 m. suorganizavo, aišku, Stalinas. Tai data, kai mūsų Bažnyčia Sovietų Sąjungoje buvo oficialiai likviduota ir priverstinai sujungta su Ortodoksų Bažnyčia, o visas turtas konfiskuotas.

Ši žaizda – dar atvira, nes šis aktas iš esmės atima iš mūsų Bažnyčios pačią egzistavimo teisę.

O dabar atsiveria naujų žaizdų dėl karo Donbase.

Žinome, kad Rusijos Ortodoksų Bažnyčia nėra nešališka šiame konflikte. Mūsų žmonės patyrė dar vieną žaizdą, kuri daro įtaką santykiams tarp tikinčiųjų. Tokios situacijos kartais sugriauna visas mūsų pastangas ir troškimą puoselėti ekumenizmą.

Tačiau mes Ukrainoje, tiek graikų katalikai, tiek Maskvos patriarchato ortodoksai, o ir kitos religinės bendruomenės bei konfesijos, žinome, kad religijų taika Ukrainoje nėra tik teorinio dialogo klausimas, tai – nacionalinio saugumo klausimas.

Tikrai vyksta lokalūs konfliktai, Ukrainos tauta jaučia vis stiprėjantį skausmą dėl to, kad Rusijos Federacija išnaudoja Bažnyčią savo tikslams, tačiau stengiamės skleisti taiką, nes žinome, jog mūsų priešas padarys viską, kad tik destabilizuotų mūsų šalį iš vidaus. Ypač pasinaudodamas religine korta.

Belieka tikėtis stebuklo.

Dievas daro stebuklus, mes tik turime liudyti tuos stebuklus, kuriuos daro Dievas.

Pabaigai, ko tikitės iš šio vizito Lietuvoje?

Trijų dalykų. Pirmiausia tikiuosi pasisemti iš šventumo šaltinio, kuris yra šventasis Juozapatas, kurio kanonizacijos 150-ąsias metines švenčiame. Į Švč. Trejybės vienuolyną jis įstojo būtent čia, Vilniuje, kur yra išsaugota jo celė. Tad lankydamasis šiame vienuolyne, toje celėje, kurioje jis siekė šventumo, kur per Šventąją Dvasią taip galingai, apčiuopiamai pasireiškė Švč. Trejybė, noriu dalyvauti ir aš. Prašyti tokios Šventosios Dvasios malonės sau asmeniškai, visai mūsų Bažnyčiai ir Ukrainai.

Mūsų dvi tautos turi didelę bendrą istoriją, turime bendro daug daugiau, nei įsivaizduojame!

Antra, noriu atnešti ganytojišką žinią ukrainiečiams, kurie šiuo metu kaip emigrantai gyvena Lietuvoje. Tikrai daug žmonių iš Ukrainos atvyksta čia ieškodami darbo, stengdamiesi rasti saugią vietą savo šeimoms. Jiems reikia ir sielovadinio palydėjimo. Tad atvykau, kad pasakyčiau jiems: „Jūsų Bažnyčia motina jus lydi, nesate čia vieni.“

Trečia – žinia Lietuvos žmonėms, švenčiant šiuos jubiliejinius metus, kai minime bazilijonų gyvavimo Lietuvoje 400-metį: mūsų dvi tautos turi didelę bendrą istoriją, turime bendro daug daugiau, nei įsivaizduojame! Ši bendrystė ir istorija, mūsų kančios, patirtos Sovietų Sąjungoje, Lietuvos išsilaisvinimo istorija, o dabar ir Ukrainos, – turi būti žinia mums, kad mūsų laisvė yra tai, kuo turime dalintis ir už kurią turime kartu kovoti.

Kalbino Saulena Žiugždaitė