Nuotraukos autorius Redas Vilimas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Spalio mėnesį sukako 50 metų nuo tada, kai Jungtinėje Karalystėje buvo legalizuoti abortai. „The Spectator“ autorė Melanie McDonagh klausia, kodėl šalyje iki šiol diskusijos apie tai yra paremtos tik emocijomis.

Kiekvienas įvaikintas iki 1967 m. yra laimingas: nuo tada, kai abortai yra legalūs, vargu ar taip būtų nutikę. Brianas Sewellas kartą parašė straipsnį, pavadintą „Moterys, žudikės tarp mūsų“. Dėl to jis sulaukė daug kritikos, kurią priėmė ramiai. Mintis pavadinimui B. Sewellui atėjo tada, kai jis stebėjo dokumentinę apybraižą „Abortų tyrimas“, sukurtą Anos Robinson ir transliuotą abortų legalizavimo 50-mečio proga. Apybraižoje viena iš kalbėtojų sako, kad abortas yra nužudymas. „Ar devynios iš mūsų yra žudikės?“ – aiškiai tikėdamasi neigiamo atsakymo klausia A. Robinson. Brianas nedvejodamas būtų atsakęs: „Taip“.

Abortai yra viena iš problemų, dėl kurių turėti kitokią nuomonę visuomenėje šiuo metu nėra leistina. Gali sakyti, kad tai yra sudėtingas sprendimas, tačiau, kad nebūtum nulinčiuotas internete, privalai pripažinti, jog moteris turi teisę pasirinkti, o gėda ir stigmatizavimas, siejamas su abortais, yra netinkamas požiūris, dėl kurio moterys nepasakoja apie savo patirtis. Tie, kurie su tuo nesutinka, kaip dvi iš devynių filmo herojų pastatomi į padėtį: galvok, ką nori, bet neprimesk to man ir mano kūnui. Ar dar konkrečiau, kaip viena iš dalyvavusių moterų sakė vyrui, teigusiam, kad dėl kiekvieno aborto turi būti priimamas kvaziteismo sprendimas: „Tai mano makštis, iš kurios tas siaubingas dalykas išeina.“ Juk nesiginčytumėte dėl to?

Tie, kurie su tuo nesutinka, kaip dvi iš devynių filmo herojų pastatomi į padėtį: galvok, ką nori, bet neprimesk to man ir mano kūnui.

Nepatogu tai pripažinti, bet viena iš trijų moterų per gyvenimą patirs abortą. Juk nevadini savo draugų žudikais. Mano draugės taip pat yra tai patyrusios, aš jas užjaučiu. Viena draugė yra konsultantė, kuri juos registruoja, ir nė nežino, jog abortai legalizuoti 1967 m. įstatymu. Kita – akušerė-ginekologė, kuri žino, jog neturi šansų būti paaukštinta pareigose, nes nedaro abortų.

Viena iš priežasčių, kodėl B. Sewellas pasisako prieš abortus, yra ta, jog jo tėvas nenorėjo, kad mama jį gimdytų, bet ji tvirtai atsisakė nutraukti gyvybę. Tai buvo dar iki 1967 m. Kitas kovos už gyvybę aktyvistas Christopheris Hitchensas yra paveiktas to, kad keliems jo broliams ir seserims nebuvo leista gimti.

Vienas tokių, kuriems pasisekė, yra mano tėvas. Jį pagimdė jauna netekėjusi protestantė mergina prieškario Airijoje. Po dienos teta jį paliko prie drabužių parduotuvės lango. Jis negalėjo būti labiau nelauktas savo tikrosios šeimos – motina vėliau aiškiai teigė, kad nėštumas jai buvo didelė psichologinė trauma. Laimei, buvo žmogus, kuris jo norėjo – pardavėjo sesuo, kuri jį pasiėmė auginti ir mylėjo. Abortų šalininkų šūkiui: „Kiekvienas vaikas yra trokštamas“ mano atsakas yra: „Taip, kvailiai, tačiau kas jų trokšta?“

Galima sakyti, kad kiekvienam, kuris buvo įvaikintas iki 1967 m., pasisekė – jeigu būtų buvę galima atlikti saugų ir legalų abortą, vargu ar jie būtų gimę. Neseniai skaičiau knygą apie nykią neištekėjusių motinų situaciją, kuriame aprašytos traumos merginų, kurios savo atžalas atidavė įvaikinti, o visa tai užbaigė 1967 m. įstatymas, ir problema buvo išspręsta. Nebuvo.

Naujoje Tomo Stoppardo pjesėje „Sunki problema“ jauna moteris ką tik gimusią savo dukrą atiduoda įvaikinti. Motina sako, kad tai „paskutinis gėdos kūdikis“. Neteisėtumas nebesukelia pažeminimo, bet begėdiškoje visuomenėje, kai lengvai prieinama kontracepcija, vis tiek yra 202 000 abortų per metus ir tik 230 kūdikių iki metų amžiaus buvo įvaikinti 2015-aisiais.

50-metis nuo įstatymo priėmimo yra proga liūdniems apmąstymams, o ne šventimui, nepaisant siaubingų grupių, tokių kaip „Šauk apie savo abortą“, kurios siekia destigmatizuoti problemą. „Šauk apie savo abortą“ judėjimas neatskleidžia esminio problemos aspekto – jos redukavimo į subjektyvumą ir asmeniškumus. Bet kurią diskusiją apsunkina silogizmas: „Aš pasidariau abortą. Nesu blogas žmogus. Taigi, abortas nėra blogis.“

Bet kurią diskusiją apsunkina silogizmas: „Aš pasidariau abortą. Nesu blogas žmogus. Taigi, abortas nėra blogis.“

Po pusės amžiaus mes vis dar gyvename požiūriu: „Kas tu toks, kad vadintum mane žudike?“ Racionaliausia būtų klausti, ar vaisius yra žmogus, o jeigu jis yra žmogus, nuo kada tai teisiškai pripažinti. Dabartinis 24 savaičių terminas yra groteskiškas – A. Robinson filme natūralaus dydžio (nepatogiai didelio) vaisiaus kartoninė iškarpa padedama ant stalo. Jokio amžiaus limito nebuvimas abortams, kai įtariama negalia, nesusipratimu paverčia mūsų tikėjimą į lygybę. Neįgalus lordas Shinkwinas pateikė įstatymą, pagal kurį būtų teisiškai sulyginta neįgalių ir kitų vaisių teisės gimti, bet tam nepritarta. Esame keblioje situacijoje, kai turime pasakyti, kas yra žmogus: ar 12 savaičių vaisus jau yra kūdikis, jei taip, tada netinka jį žudyti.

Daugumai žmonių dabartinis terminas nepatinka. 70 % saugusių moterų norėtų, kad riba būtų sumažinta, 60 % – kad tai būtų 16 savaičių ar dar mažiau.

Kalbant apie patį įstatymą, jis aiškiai atitrūkęs nuo realybės. Ar pažįstate ką nors, kieno abortas atitiko teisinius reikalavimus, kitaip tariant, nėštumas sukėlė tokią riziką fizinei ar dvasinei sveikatai, jog geriau, kad kūdikis negimtų? Įstatymo autorius Davidas Steelas mano, kad abortai turi būti visiškai dekriminalizuoti. Yra ir nuožmių feminisčių, kurios mano, jog moters teisė pasirinkti yra absoliuti, net jeigu sprendimas priimamas tik dėl vaisiaus lyties, o tai neteisinga.

Ko norėčiau aš? Neįmanoma, kad abortai Britanijoje būtų uždrausti, nors manau, jog tai nėra gerai. Galbūt sumažinti ribą iki 12 savaičių, kai vaisius akivaizdžiai jau yra žmogus? Iš tikrųjų tai, ko noriu labiausiai – tai aiškaus kalbėjimo apie šią problemą. Abortas yra žmogiškos būtybės sunaikinimas. Ar vadinčiau tai nužudymu? Ne. Bet žmogžudystė atrodo tinkamas žodis.

Pagal „The Spectator“ parengė Matas Baltrukevičius