Jėzus kalbėjo:
    Kas iš jūsų turėdamas samdinį artoją ar piemenį, jam grįžus iš lauko, sako: 'Tuojau sėsk prie stalo'? Argi nesako: 'Prirenk man vakarienę. Susijuosk ir patarnauk, kolei aš valgysiu ir gersiu, o paskui ir tu pavalgysi ir atsigersi...'? Argi samdiniui dėkojama, kad jis atliko, kas jam liepta?
    Taipogi jūs, atlikę visa, kas jums buvo pavesta, sakykite: 'Esame nenaudingi tarnai. Padarėme, ką turėjome padaryti'“.

Išm 2, 23 – 3, 9: Akims neišmanėlių jie jau numirę, tuo tarpu teisieji ramybėje ilsis

Ps 34, 2–3. 16–17. 18–19. P.: Aš visuomet Viešpatį gerbsiu.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Viešpats šiandien mūsų mintis kreipia į Amžinąjį pokylį. Čia jau yra sugrįžęs Šeimininkas. Čia jau viskas parengta.

Ir, rodos, vieną vienintelę akimirką Šeimininkas kreipiasi į tarnus. Nedėkoja. Nors mes, dvidešimt pirmojo amžiaus žmonės, ištempę ausis, atrodo, tik ir klausomės, kiek ir kaip bus atlyginta tam, vadinamajam, aptarnaujančiam personalui. Tuo tarpu šeimininkas primena jiems ne teises, bet veikiau pareigas. Ko gero, ne vien tik tiems, kurie kažkada buvo tarnais. Bet ir mums.

Man rodos, kad būtent čia, būtent šiuose, griežtai bei gan nepatraukliai nuskambėjusiuose žodžiuose atsispindi visa didybė ir tas nepakartojamas pašaukimas būti krikščioniu. Patarnauti Šeimininkui. Tą mes esame kviečiami daryti ne kokiu nors legendiniu būsimuoju laiku, bet dabar, atlikdami net ir kasdienes pareigas.

Būti susijuosus – nepamiršti, kad mūsų kasdienybę turi papildyti ir pripildyti Dievo žodis. Juk strėnos, kaip sako Šventasis Raštas, tiesa, šiek tiek perfrazavus, turi būti sujuostos Dievo žodžio juosta. Kartu nereikia pamiršti, kad patarnaujame Amžinajame pokylyje, kuriame galbūt ir nedėkojama samdiniams už tai, kad jie yra samdiniai, bet vietos menėje skanėstų, netgi trupinėlių yra apsčiai.

Ar mes turime priminti Šeimininkui, kad nusipelnėme gyventi geriau? Jis žino mūsų situaciją geriau, nei mes patys, todėl svarbu patiems sau atrasti, jog esame tik nenaudingi tarnai, padarę tai, ką ir reikėjo padaryti.

Ir paskutinysis klausimas pasvarstyti: kur ta menė, kurioje jau šiandien ir dabar prasideda ir vyksta Amžinasis pokylis? Tai tos vietos, kuriose galima patarnauti: vaiko lopšys, mokyklos klasė ar universiteto auditorija, kasdienių pareigų ir rūpesčių kupinos kabineto sienos, ligoninės palata, gatvė su visų savo šalikelių gyvenimais. Esame nenaudingi tarnai, tačiau darome, ką galime ir turime padaryti šiandien ir dabar...

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai