Doc. Naglis Kardelis. Evgenios Levin nuotrauka

Apie universitetų likimą visuomenėje Vilniaus universiteto docentą, Lietuvos kultūros tyrimų instituto Šiuolaikinės filosofijos skyriaus vedėją Naglį Kardelį kalbina Monika Morkūnaitė ir Vytautas Vyšniauskas.
 
Nesibaigiančiose universitetų reformose neretai pasimeta pati reformos esmė, jos tikslas tampa tiek neaiškus, kad nuolatinis reformavimas pačią akademiją kreipia nežinios link. Ar pastovia būkle tapusi reforma gali būti pagrįsta ir kaip ji paveikia patį universitetą?
 
Visų pirma akademinės institucijos turi savo autonomiją, tačiau lėšų stygius verčia taikytis prie biurokratų norų. Šiais laikais jie vadovaujasi madingais vadybos kriterijais. Vadyba dažnai yra tas pateisinimas, kuriuo prisidengiant tos reformos – tiek geros, tiek blogos – yra vykdomos. Pirmiausia reikėtų suprasti, kad negalime kalbėti apie reformą nekalbėdami apie formą. Juk akademinės institucijos – tokios kaip universitetai – formavosi šimtmečiais, ir ta forma, kuri organiškai atsirado viduramžiais ir buvo tobulinama vėlesniais laikais, tapo beveik optimali.
 
Galėtume prilyginti universitetą medžiui, kuris auga daug šimtmečių ir turi senas šaknis, o genetinė informacija, kuri tą medį suformuoja, savo ruožtu formuojasi ir kaupiasi net ne šimtmečius, o milijonus metų. Universitetą galėtume suprasti kaip tūkstantmetę žmonijos išminties kristalizaciją. Dėl to bandyti transformuoti universitetą į tokią formą, kuri vergiškai atitiktų nuolat kintančias XXI a. realijas, yra neatsakinga, mažų mažiausiai neatsargu.
 
Paprastai prisidengiama tuo paaiškinimu ir motyvu, kad trūksta lėšų. Kita vertus, dažnai sakoma, kad mūsų ir visų Europos šalių ekonomika auga. Tokiems dalykams, kaip švietimas, kultūra, dažnai ir socialinė apsauga, lėšų nėra skiriama daugiau – jos arba išlieka to paties lygio, arba yra net karpomos.

Reforma, išvertus iš lotynų kalbos, yra formos pakeitimas arba buvusios formos atšaukimas. Priešdėlis re, kurį matome žodyje „reforma“, lotynų kalboje gali reikšti arba atšaukimą to, kas įvardijama šaknimi, arba transformaciją. Jei tas pakeitimas yra radikalus, tai iš esmės yra genetinės medžiagos, kuri sudaro to medžio pagrindą, keitimas arba apskritai to augančio medžio kamieno nukirtimas. Jeigu forma yra transformuojama, ta transformacija turi būti logiška ir pateisinama.
 
Jeigu reformos yra teisinamos tiktai lėšų stygiumi, dėl kurio asignavimai švietimui, kultūrai, dažnai ir socialinei apsaugai, yra įšaldomi arba net mažėja, tada lieka neaiški šios tendencijos sąsaja su ta paradoksalia aplinkybė, kad šalies ekonomika kyla. Atsižvelgiant į tai, kad tos lėšos tenka ne tik dėstytojų algoms ar infrastruktūrai, jos kažkur tirpsta dėl infliacijos arba dėl neracionalios vadybos, kad ir kaip tai bebūtų keista, atsižvelgiant į tai, kad reformos daromos apeliuojant į vadybines inovacijas.
 
Vadyba neturėtų pakeisti vadovavimo.
 
Sakoma, kad visuomenė gali būti pažangi ir optimaliai vystytis tada, jei pasiektas balansas tarp viešojo sektoriaus sunaudojamų lėšų ir to, kas lieka privačiam sektoriui. Reikėtų suprasti, kad švietimui, mokslui ir kultūrai skiriamos lėšos, žvelgiant netgi vadybos požiūriu, dėl nuolatinio mokslo biurokratų spaudimo panaudojamos racionaliau ir efektyviau nei kitose viešojo sektoriaus šakose. Pirma derėtų rekonstruoti ir reformuoti tas viešojo sektoriaus sritis, kurios mažiau efektyvios nei švietimas – nuo jų ir nuo valdymo reformos ir derėtų pradėti daryti tas strategines pertvarkas.
 
Argumentuojant tuo, jog lėšų reikia tiek, kad jos būtų naudojamos kuo optimaliau, ta reforma įgyja vadybinį pobūdį. Sakoma, kad apskritai visą viešąjį aparatą reikėtų daryti kuo liaunesnį. Tą lieknumą galime suvokti kaip mano minėto medžio šakų, ypač mažesniųjų, nugenėjimą. Jei ši analogija su organika tinka, tada švietimui lieka to apgenėjamo medžio lemtis. Matome vajų apgenėti medžius parkuose – tai yra instinkto lygmeniu veikianti nuostata daryti kažką, kad matytųsi vienoks ar kitoks atliekamas darbas, net jei to darbo prasmė yra menka.
 
Turint galvoje, kad vyksta visų sektorių liekninimas, kažkas tą liekninimą turi atlikti. Akivaizdu, kad jo imasi vadybininkai. Vadybininkas, atrodytų, turėtų būti žinovas to dalyko, su kuriuo jis dirba. Tačiau mokslas, švietimas ir kultūra yra pernelyg sudėtingos ir subtilios sritys, kad vadybininkai būtų jų specialistai. Vadyba neturėtų pakeisti vadovavimo. Vadybininkai galėtų būti akademinių darbuotojų, kurie turėtų būti tikrieji savo srities strategai, patarėjai. Akademinė bendruomenė ar jos įpareigota akademikų grupė turėtų nustatyti strateginę universiteto ir apskritai švietimo raidos viziją, strateginius švietimo ir akademinio mokslo tikslus, o vadybininkai galėtų patarti, kaip praktiškai veiksmingiau įgyvendinti tai, kas pačių akademinės bendruomenės narių strategiškai jau numatyta kaip raidos prioritetai.
 
Kitaip tariant, vadybininkai turėtų spręsti taktikos, o ne strategijos reikalus. O dabar jie imasi spręsti strategijos reikalus, jie patys įvardija, iškelia ar net savavališkai sukuria galutinį visos mokslo ir švietimo sistemos, taip pat universitetų – kaip mokslo, švietimo ir lavinimo institucijų – tikslą. Neišmanydami nei Aristotelio, nei kitų klasikos filosofų, jie, sakytume, užsiima teleologija ir daro tokius finalinius sprendimus. Tie fatalistiškai, neatšaukiamai, su buldozeriniu užsispyrimu ir agresyviu bukumu vykdomi finaliniai sprendimai galų gale baigiasi fatališkai. Turint galvoje įvairius semantinius žodžio finalis aspektus ir jų kuriamą šio žodžio reikšmių žaismą, galima pasakyti, kad neatsakingas piktnaudžiavimas vadybos principais, kurių pati esmė ir taikymo sritis nėra tinkamai suvokiamos, universitetus ir visą mokslo bei švietimo sistemą fatališkai ir finališkai stumia į jų neišvengiamą finis – pabaigą.
 

Vilniaus universitetas. Evgenios Levin nuotrauka

Bet juk tokia vadybinė teleologija taikoma jau labai ilgą laiką... Galbūt ji nesėkmingai taikoma, bet pati savaime nėra netinkama?
 
Vadybininkai įsitikinę, kad prasminga kelti tik tokius tikslus, kurie yra pasiekiami, o jų siekimo  eiga aiškiai kontroliuojama. Kitaip tariant, tikslai turi būti konkretūs ir dėl savo konkretumo „vienmačiai“, o jų pasiekimo eiga aiškiai mąstoma vieno ar kelių kiekybinių kriterijų skalėje. Vadyboje nėra prasminga kalbėti apie tikslą, kuris mąstomas grynosios kokybės, neapskaičiuojamos kiekybiškai, požiūriu. Tad, žvelgiant vadybos požiūriu, prasmingi tik tie tikslai, kurie yra kvantifikuojami, o jų pasiekimas susiejamas su kontroliuojamais kiekybiniais rodikliais. Kitaip sakant, kuriamas tam tikras strateginis tikslo pasiekimo planas, įvardijamos strateginės gairės, kreipiančios į tikslo pasiekimą, nustatoma tikslui pasiekti būtinų darbų seka, tam tikras scenarijus, eiga, kurios metu tas tikslas bus pamažu pasiekiamas, o konkretūs etapai bus kiekybiškai įvertinami.
 
Vadybininkai iš principo negali kelti tikslų, kurie yra esmingai kokybinio pobūdžio, ir ši metodologinė nuostata (kuria jie nuosekliai ir siaurakaktiškai vadovaujasi)  siekti vien „pasiekiamų“ ir su kontroliuojamais kiekybiniais rodikliais susietų tikslų yra didžiai fatališka visais atvejais, kurie tiesiogiai nesusiję su ekonomika ir fabrikine gamyba, nes juk apskritai visko, kas nors kiek pranoksta ekonominę ir kūniškų poreikių patenkinimo sritį, yra sunkiai apskaičiuojama. Dvasios dalykai yra neapskaičiuojami – tai ta sritis, kur nėra ir negali būti skaičiumi išreiškiamos „pažangos“.
 
Būtent šioje srityje žmogus iki galo realizuoja savo kūrybines galias ir suteikia savo gyvenimui galutinę prasmę, bet tai yra skaičiais neišreiškiami ir iš principo nesuvadybinami dalykai. Turime suvokti, kad tikroji strategija moksle, švietime ir kultūroje kaip diena nuo nakties skiriasi nuo to, kas madingose vadybos teorijose vadinama strateginiu planavimu ir strateginio gairių plano įgyvendinimu. Kai esminius strateginius klausimus bandome spręsti vadybiškai, mes kokybinį daugiamatės problemos stereometriškumą ir sudėtingumą redukuojame į tam tikrą dvimatę plokštumą ar net į tam tikrą vienmatę tiesę, kurioje galima aiškiai išdėstyti bendramačius skaičius ir įsivaizduoti, kad sėkmingai judame tam tikru keliu, pamažu pasiekdami išsikeltus konkrečius tikslus. Tokia „strategija“ tinka ekonominei sferai, kai siekiama konkrečiu pinigų skaičiumi išreiškiamo pelno, kuris čia ir tampa galutiniu tikslu (finis), bet ne dvasios sričiai. Beatodairiškas vadybinių „strategijų“ taikymas dvasios srityje atskleidžia mąstymo naivumą ir primityvumą, sakyčiau, net mąstymo subarbarėjimą.
 
Vadybininkai galėtų padėti spręsti tuos taktinio lygmens klausimus, kurie susiję su kaip daryti, o ne su ką daryti.
 
Pavyzdžiui, turime situaciją, kai iškeliamas tikslas, kad akademinė institucija pasaulio reitinge pasiektų tam tikrą poziciją. Arba galima įvesti kriterijų, kad stipresnė ta institucija, kuri įsisavina daugiau projektinių lėšų arba pinigine išraiška daugiau jų „suvalgo“, arba dalyvauja tam tikrame tarptautinių projektų skaičiuje. Nors, atrodytų, eikvojimas pats savaime yra blogybė, bet būtent šiuo atveju, kai kalbame apie lėšų pritraukimą ir įsisavinimą, tai tampa prestižo ženklu, simbolinio statuso dalyku.
 
Galime ir kitokių konkrečių „pasiekiamų“ tikslų sugalvoti (tarkime, laimėti tiek ir tiek mokslo premijų, pasiekti vieną ar kitą akademiškai sportinį rekordą ar patekti į kokią nors rekordų knygą), bet jų visų prigimtis apreiškia juos kaip „plokščio“ arba apskritai „tiesinio“ lygmens tikslus. Jie redukuoja žmogiškojo gyvenimo ir akademinės institucijos veiklos turtingumą, kuris turi daug matmenų, netgi ne tris, o begalybę. Tai yra ta kokybė, kuri neišreiškiama skaičiumi. Tas turtingumas kaip tik ir turėtų būti tikslas, kurio siektų akademikai ir kultūros pasaulio žmonės. Jie galėtų ginčytis dėl tų kokybinių dalykų ir su jais susijusių galutinių tikslų, galbūt dėl jų vienu ar kitu atžvilgiu susitarti, bet aišku, kad ne vadybininkai turėtų apie tai spręsti ir juo labiau sugalvoti – ir voliuntaristiškai primesti – mokslo ir kultūros žmonėms galutinius jų gyvenimo bei veiklos tikslus. Vadybininkai galėtų padėti spręsti tuos taktinio lygmens klausimus, kurie susiję su kaip daryti, o ne su ką daryti.
 
O dabar vadybininkai dažnai kelia klausimą, ką daryti. Ir ne tik kelia, bet ir pateikia vienintelį teisingą ir neginčijamą atsakymą. Ne veltui nuskambėjo tie skandalai dėl vieno universiteto profesoriaus: habilitacinė disertacija iš vadybos, ir štai – rektorius. Kiti rektoriai taip pat tuos vadybos klausimus mėgsta akcentuoti, kalba apie tai, kad universitetas negali būti gerai valdomas, jei nesutvarkomas pagal tuos principus, kurie iškeliami moderniojoje vadyboje. O ta vadyba iš esmės taikoma didelėms korporacijoms, kurios siekia pinigais įvertinamo pelno. Akivaizdu, kad tie tikslai, kurių siekia korporacijos, kaip tik yra kiekybinio pobūdžio, jie gali būti susieti su kiekybiniais rodikliais ir tapti strateginio planavimo objektu, ir vadyba tinka tiems specifiniams pelno siekimo klausimams spręsti, nes šioje srityje keliamas labai konkretus tikslas gaminti tiek ir tiek produkcijos, gauti atitinkamą pelną ar panašiai. O kultūroje ir moksle, kur viskas labai turtinga ir sunkiai kvantifikuojama, tie principai netinka.

Vytauto Didžiojo universitetas. Jono Petronio nuotrauka

Atrodo, kad demokratinė valdžių kaita neužtikrina stabilumo, todėl vieną reformą seka kita, tarytum pats reformavimas būtų savitikslis procesas, tačiau optimizavimo ir panašūs lozungai, nepaisant jų neapibrėžtumo, niekaip nesikeičia. Kaip galima įvertinti tokią padėtį?
 
Kai optimizavimas tampa savitikslis, prieinama prie nesąmoningų dalykų. Pavyzdžiui, kai kalbame apie situaciją su tam tikru minimaliu studentų skaičiumi, kurio reikia, kad kursas įvyktų (aš čia turiu galvoje ne atvejus su savo ar kolegų dėstomais kursais, o abstrakčią situaciją), ir, tarkime, dėstytojas gali ir nori kursą skaityti, studentai nori jo klausytis, papildomų lėšų mokėti dėstytojui priedą nereikia, nes jis vis tiek gautų tą pačią algą, tad universitetas nepatirtų jokių nuostolių, be to, apskritai šiuo atveju problemos šaltinis nėra nei studentai, nei dėstytojai, nei universitetas kaip institucija, bet yra vienas bet – precedento klausimas.
 
Dabar, remiantis biurokratine nuostata, reikalaujama, kad kvota būtų labai griežtai apibrėžta ir minimalaus studentų skaičiaus kriterijus taikomas be jokių išimčių, net jei tai atrodo nelogiška ir absurdiška. Galbūt manoma, kad, sukūrus precedentą, kuriuo nors kitu atveju gali tekti kažkuriam kitam dėstytojui mokėti priedą, kadangi jo papildomas kursas viršytų krūvį. Manyčiau, kad kiekvieną panašų atvejį derėtų spręsti individualiai, reikėtų ir subtilumo, ir žmoniškumo, ir tiesiog paprasčiausio sveiko proto, o ne viską į Prokrusto lovą grūsti. Dėl panašių situacijų kalti ne konkretūs studijų procesą prižiūrintys asmenys, o pati sistema, paremta perdėtu studijų proceso formalizavimu ir biurokratizavimu.
 
Atsimenu, dar maždaug Sąjūdžio laikais, ką tik atkūrus Nepriklausomybę, akademikas Vytautas Mažiulis Vilniaus universitete mums dėstė hetitų kalbos kursą. Tai buvo pasirenkamasis kursas, ir jo klausėsi, berods, trys ar keturi studentai. Šiais laikais tas kursas nebūtų vykęs... Arba įsivaizduokime tokią teorinės fizikos discipliną, kaip bendroji reliatyvumo teorija. Vargu ar tokio pasirenkamojo dalyko galėtų klausytis dešimt studentų, nebent tokia sunkiai įsivaizduojama grupė susirinktų iš viso milžiniško (be abejo, hipotetinio) tų metų laidos studentų kurso, kurį sudarytų, tarkime, tūkstantis studijuojančiųjų – iš jų galbūt ir atsirastų tie dešimt ar penkiolika, bet jeigu grupės yra įprasto dydžio, tai tokio pasirenkamojo dalyko gali klausytis daugiausia kokie penki-septyni studentai.
 
turime kalbėti ne tik apie dėstymo, bet ir apie tų studentų, kurie klausosi atitinkamo kurso, kokybę (kad ir kaip elitariškai ir politnekorektiškai tai skambėtų)
 
Kai kalbame apie tokius kokybinio pobūdžio dalykus, įvairovė yra vienas iš tų aspektų, kurie susiję su kokybe, ypač tokie reti paukščiai, rarae aves – tokie dalykai, kurie yra reti: hetitų kalba, bendroji reliatyvumo teorija ar kokie nors retesni lituanistiniai dalykai – tikrai turėtų būti tame pasirinkimų meniu. Galbūt ta kvota, apskritai žvelgiant, yra logiška, nesakau, kad ją reikėtų mažinti, bet būtų pravartu žiūrėti sveiko proto reikalavimų ir siūlyti tą kvotą kaip rekomendaciją, paties kvotos principo netaikant buldozeriškai, tartum baiminatis, kad gali būti sukurtas precedentas (ar dar kitais panašiais motyvais vadovaujantis).
 
Vis tiek reikėtų išimčių iš taisyklės, nes dažniausiai būtent tie keli studentai būna labai gabūs, ir tos trys ar keturios auksinės galvos gali atstoti dvidešimt ar trisdešimt molinių galvų. Jeigu jau kalbame apie kokybę, turime kalbėti ne tik apie dėstymo, bet ir apie tų studentų, kurie klausosi atitinkamo kurso, kokybę (kad ir kaip elitariškai ir politnekorektiškai tai skambėtų). Dažnai tie, kurių yra tik keletas, būna labai motyvuoti, išsilavinę, tad galbūt jie ir bus tie Lietuvos kultūros ir mokslo šviesuliai. Apie kokybę ir įvairius jos aspektus turime mąstyti iš kokybės, o ne kiekybės pozicijų. O dabar prie klausimo sprendimo ateiname iš tokių kiekybinių pozicijų: nustatome gana didelį grynai kiekybinį slenkstį, pavyzdžiui dešimt, bet reikalaujame kokybės, susijusios su dėstymo rezultatu, kuris, akivaizdu, priklauso ne tik nuo dėstytojo, bet ir nuo studento. Tad šiuo atveju matome labai daug nelogiškumo.
 
Manau, kad vadybiniai sprendimai tikrai turėtų būti kažkiek taikomi – negalima sakyti, kad vadyba niekur netinka – bet tai tinka ne strategijos, o taktikos lygmenyje. Tos kvotų rekomendacijos ir turėtų būti tik rekomendacinio, o ne direktyvinio pobūdžio.
Ar toks kiekybinis nusismulkinimas neprieštarauja išsilavinimo universalumui, kurį universitetas turėtų suteikti jau vien pagal savo pavadinimą, nes tradiciškai universitetas visuomet buvo kažkas daugiau, nei vien visuomenės funkcinius ryšius sureguliuoti padedanti institucija?
 
Apskritai daugelis problemų kyla iš to, kad universitetai tampa masinėmis institucijomis. Kai kalbame apie kokybę, tai turime užprogramuotą prieštaravimą, kurį labai sunku išspręsti, nes jei dirbi su studentais, kurie yra negabūs ar nepakankamai gabūs, tada tu, kaip dėstytojas, negali savo potencialo panaudoti. Mes čia, Filosofijos fakultete, dar sugebame tai pasiekti – ir apskritai Vilniaus universitetas yra aukšto lygio. Bet kalbu abstrakčiai: tarkime, aukštojoje mokykloje x, kurioje labai daug studentų, ir dauguma jų – nelabai gabūs, vidutinio arba žemesnio lygio, nei jie nebus paruošti kaip kokybiški specialistai, nei dėstytojas, kuris galbūt tikrai gerai pasirengęs, savo viso potencialo galbūt nepasieks arba jo nepanaudos. Be to, jeigu jis ilgai, metų metus dirbs su tokia bukinančia auditorija, tai neturės net motyvo tobulėti ir ilgainiui degraduos pats.
 
Mes irgi turime suprasti, kad gabus dėstytojas turi kelti į viršų tuos gabius studentus, kurių niekada nebūna labai daug, ir juos raginti ar versti tobulėti, o tokie studentai savo ruožtu ir patį dėstytoją skatina tobulėti –  ir taip jie visi vieni kitus kelia aukštyn. Tada užsisuka gerasis ratas, kuris ir užtikrina kokybę arba bent sukuria jos prielaidas. Sprendžiant mokslo ir studijų kokybės klausimus, matyt, reikėtų iš viso atsisakyti masinio aukštojo mokslo – nes kitaip mes turime tiesiog „aukštąją“ (ar net ir ne tokią „aukštąją“) profesinę technikos mokyklą – ir suprasti universitetą kaip vietą, kurioje įgyjamas universalus išsilavinimas.
 
Tas universalumas ir universitetiškumas turi du aspektus: pirma, tai yra universitas litterarum – mokslo, raidžių arba dalykų visetas, nes tikras universitetas turi studentui pasiūlyti plačią studijuojamų dalykų, o dėstytojui ir mokslininkui – ne mažiau plačią mokslinių tyrimų, kuriais privalėtų būti grindžiamos akademinės studijos, aprėptį. Jame turi būti mokoma įvairių dalykų – ne tik gerai parduodamų, vadybinių ar vadybininkų aukštai kotiruojamų (kitaip tariant, „duoninių“), bet ir tokių, kurie susiję su tuo, kas sunkiai paskaičiuojama ir nusakoma praktinių profesijų kriterijais; kitas kiekvienam tikram universitetui būdingo universalumo ir universitetiškumo aspektas – tai dėstytojų ir studentų bendruomenės konsolidacija: universitetas turi būti tarsi mikrovisata, konsoliduota ir didžių tikslų įkvėpta bendruomenė, kurioje visi turėtų būti vieni kitų gerbiami ir palaikomi, vieni kitų draugai ir bičiuliai. Viduramžių universitetų dėstytojai – broliai vienuoliai – tokie buvo ir privalėjo būti tiesiog pagal pačią krikščionio ir juo labiau vienuolio apibrėžtį.
 
Tad viduramžiais taip ir buvo: universitetai dažniausiai konkrečių vienuolijų iniciatyva kūrėsi prie vienuolynų, tai buvo labai mokytų brolių vienuolių ir pas juos besimokančių žmonių bendri namai. Kažko panašaus ir dabar reikėtų: susiklausymo, susitarimo, geranoriškumo, bendruomeniškumo tiek tarp studentų ir dėstytojų, tiek pačių dėstytojų bendruomenės viduje, kad nebūtų įtampų, perdėtos, nesveikos konkurencijos ar gerklių draskymo dėl vieno ar kito norimo laimėti projekto – ar tiesiog vien dėl aklo įtikėjimo nuožmios ir beatodairiškos konkurencijos principo universalumu bei universaliu naudingumu.
 
Toks gerąja prasme uždaras universitetas, sudarytas iš savų bendruomenės narių, susaistytų dvasinės giminystės ir dvasinio ryšio saitais, ir yra universitas – uždara visata, universum. Tai lyg sakralus „ne šio pasaulio“ inkliuzas profaniškoje aplinkoje, sakytume, mikrokosmas, mikrovisata ar mikrovisuomenė didesnėje universitetą gaubiančioje visos visuomenės terpėje. Universitetų raidos istorijoje visada taip ir būdavo – kiekvienas universitetas būdavo suvokiamas kaip uždara erdvė. Netgi pagal universiteto teritorijos sampratą (lotyniškai campus – ir dabar tas žodis yra daugelyje Europos kalbų išlikęs „universiteto teritorijos“ reikšme), tas campus yra beveik tas pat, kas graikų šventyklos temenos – uždara, atribota šventyklą supanti erdvė, kurią galėtume pavadinti šventviete ir kuri labai panaši į krikščioniškos bažnyčios šventorių. Tai sakrali erdvė, kurioje pagal pačią universiteto prigimties sampratą galioja truputį kiti dėsniai, negu visoje likusioje teritorijoje (visoje likusioje visuomenėje). Ir tai reiškia ne tik universiteto autonomiją, bet ir oponavimą įprastai sekuliariai tvarkai (nebūtinai oponavimą pasaulietiškumui gerąja prasme). Kuriant universiteto koncepciją viduramžiais turėta galvoje, kad tai yra kažkas, kas pranoksta įprastą pasaulį. Universiteto teritorija tam tikru atžvilgiu yra šventa: čia žmonės siekia tiesos, nutolsta nuo kasdienių rūpesčių, vadovaujasi aukštesniais kriterijais, negu tik vienadienės naudos ir pelno siekimas. 
 
universitetas buvo mąstomas kaip tai, kas, palyginti su visa likusia teritorija, stovi aukščiau, tartum ant kalno.
 
Beje, turėdami mintyje šią labai svarbią aplinkybę privalome nuolat atminti, kad iš politikų ir verslininkų lūpų dažnai sklindantys raginimai šiuolaikiniams universitetams ir jų akademinėms bendruomenėms aklai ir konformistiškai taikytis prie visos visuomenės norų bei poreikių, iš esmės neatitinka, sakytume, paties genetinio universiteto kodo. Universitetai turi tarnauti visuomenei pagal savo pačių suformuotą, o ne platesnės visuomenės jiems primestą tarnavimo jai sampratą. Universitetų tarnavimas visuomenei neturėtų reikšti aklo vergavimo jai, konformistinio prisitaikymo prie jos ir vergiško taikstymosi su visuomenės silpnybėmis. Universiteto šventvietė – tai trūkis, sinkopė įprastoje platesnės visuomenės apgyventoje teritorijoje.
 
Be abejo, moderniaisiais laikais universitetas sekuliarėjo, tapo daugiau ar mažiau homogeniška visos visuomenės dalimi, bet turime nepamiršti ištakų, suformavusių klasikinę sampratą, kad universitetas yra lyg inkliuzas sekuliarioje aplinkoje, kurioje, palyginti su universitetu, visų dvasinių žmogaus siekių kartelė užkelta ne taip aukštai. Remiantis klasikine universiteto prigimties samprata, universitetas buvo mąstomas kaip tai, kas, palyginti su visa likusia teritorija, stovi aukščiau, tartum ant kalno. Anglų kalboje net ir dabar yra išlikusios tokios žodinės išraiškos – to come up, to go up – kalbant apie grįžimą po atostogų į studijas universitete, ypač į Oksfordo arba Kembridžo universitetą. Atitinkamai žodinės išraiškos to go down, to come down – „eiti žemyn“, „leistis žemyn“, be kita ko, buvo vartojamos kalbant apie išėjimą iš universiteto campus’o, iš to universitetinio šventoriaus, anapus universiteto ribų – išėjimą, suvokiamą kaip „leidimąsi žemyn“. Netgi tada, kai tas universitetas, geografiškai žvelgiant, buvo pelkėje ir žemai – tarkime, Kembridžas yra beveik pelkėje, – tai dvasine prasme jis yra aukštai, tarsi ant kalno.
 
Galime pasitelkti kitą paralelę. Tarkime, Jeruzalės miestas yra Judėjos kalnyne – žvelgiant geografiškai, gana aukštai, bet ne tik Jeruzalė, o ir visas Izraelis, kaip tam tikra teritorija, šventa žydų tautybės žmonėms, yra jų suvokiamas kaip dvasine, moraline prasme esantis aukščiau nei visi likę kraštai. Dar ir dabar įsivaizduojama, kad kai koks nors žydas, anksčiau gyvenęs kitur, grįžta į tėvynę, į gimtąją žemę, jis simboline prasme, dvasiniu ir moraliniu atžvilgiu kyla į viršų. Kalbant apie šį didžiai sakralų veiksmą naudojamas hebrajiškas žodis ‘aliyah, reiškiantis grįžimą į tėvynę, nusakomą su semantinėmis kilimo į viršų konotacijomis, nes pirmine reikšme šis žodis ir įvardija būtent kilimą į viršų.
 
Beje, tuo pačiu žodžiu nusakomas ir kitas sakralus veiksmas – lipimas  sinagogoje prie pultelio skaityti Toros pamaldų metu, suvokiamas kaip pasilypėjimas prie šventų dalykų – Dievo žodžio, kitaip tariant, ir vėl „kilimas į viršų“. Savo ruožtu išvykimas iš šalies, tėvynės, gimtosios žemės – tai leidimasis žemyn, degradacija moraline, dvasine prasme, net jeigu važiuojama gyventi į Himalajus arba į Andų kalnus. Jeigu etninis žydas grįžta kaip repatriantas į tėvynę, jis kyla į viršų. Net jeigu kalbame apie Negyvąją jūrą, kuri yra žemiau jūros lygio, visa Izraelio teritorija suvokiama kaip kažkas aukščiau.
 
Mes, lietuviai, Lietuvos piliečiai, taip pat turėtume mąstyti ir apie savo tėvynę: mąstyti, kad gyventi čia, Lietuvoje, – tai gyventi tarsi kažkur aukštai, pilyje, o emigracija – tai leidimasis žemyn, degradacija. Šią paralelę pateikiau tam, kad suvoktume panašumą tarp šventos teritorijos, tokios, kaip Jeruzalės miestas, ir universiteto, kuris krikščionybės kontekste irgi susijęs su šventais dalykais. Net jei jis nėra susijęs su jais tiesiogiai, net jei jis nėra konfesinė (juolab klerikalinė), o veikiau pasaulietinė institucija, tačiau atmena savo krikščioniškas šaknis ir jų neišsižada, tai vis tiek bent savo idealų ir suvokiamos misijos požiūriu yra kažkas dvasiškai ir morališkai aukščiau.
Tokia sakrali universiteto kilmė atrodo sunkiai suderinama su tuo, kaip universitetas įsivaizduojamas šiandien. Nors anksčiau universitetas buvo uždaresnis, bet buvo visuomenės moralinis ir intelektualinis židinys, tuo tarpu dabar, būdamas atviresnis, atrodo labiau nutolęs nuo visuomenės, su kuria ryšį palaiko tik per funkcijų ir naujovių teikimą...
 
Akivaizdu, kad čia pigi vadyba netinka. Net ir akademinės sferos žmonės turėtų neužsiprogramuoti savo veiklos pagal vien tik pamatuojamus kriterijus, tarkime, sudalyvauti atitinkame skaičiuje konferencijų, publikuoti atitinkamai straipsnių prestižinėje spaudoje (taip įvardytoje vėlgi remiantis vien formaliais vadybiniais kriterijais ir pagal tam tikras konvencijas), bet pagal savo išmintį ir sugebėjimus siekti kilnių tikslų – tiesos, išminties, bendrojo gėrio – bei dirbti taip, kad jų darbas tarnautų bendrajai kultūrai. Netgi tai, ką jie nuveikia savo siauros profesijos baruose, turėtų projektuotis į bendrąją kultūrą. O dabar jokio tiesioginio ryšio tarp profesinės kultūros ir bendrosios kultūros, dvasiškai maitinančios visuomenę, dažniausiai nėra. Jie kažką parašo, išspausdina šimto egzempliorių tiražu – arba apskritai nėra popierinių leidinių, o elektroninių taip pat niekas dažniausiai neskaito, išskyrus akademinę bendruomenę – tokia hermetiška veikla yra tiesiog savitikslė, konvenciškai palaikoma veikiau iš inercijos nei išmintingos tradicijos.
 
Tiksliųjų mokslų atstovai gali savo atradimus paversti technologijomis, inovacijos gali būti įvertintos pinigine išraiška, tad jų indėlis yra paprasčiau išmatuojamas ir akivaizdžiau matomas. Sociologija, panašiai kaip gamtamokslis, taip pat gali nesunkiai įrodyti savo naudą – antai ji gali tirti visuomenės būklę, atlikti kokį nors monitoringą ir taip valdžiai padėti valdyti (kaip pasakytų koks nors ciniškai nusiteikęs mokslininkas, socialiniai mokslai yra pajėgūs manipuliavimo tikslais prognozuoti visuomenės nuotaikas ir taip padėti valdžiai manipuliuoti valdomaisiais) – juk tai irgi pozityvi veikla, truputį juokais sakant. O humanitarai, jeigu jie tikisi nuveikti kažin ką daugiau nei tik priminti valdžiai, kokia čia dar viena minėtina data atėjo ir ką čia reikėtų švęsti, privalo suvokti, kad jų darbai turi projektuotis į bendrąją kultūrą, užuot virsdami vien atestaciniam atsiskaitymui skirtomis formaliomis akademinėmis publikacijomis vadinamojoje prestižinėje mokslo spaudoje.
 
Biurokratas gali ateiti vieną dieną ir klausti: „Na ką jūs čia tokio darote, kodėl jūs reikalingi, kur jūsų pridedamoji vertė?“ Akivaizdu, kad jie to bendrojo gėrio dalykų nelabai supranta, o steriliai hermetiškos akademinės publikacijos, kurios neturi jokios ar beveik jokios įtakos visuomenės gyvenimui, irgi yra efemeriškos bendresnių visuomenės tikslų požiūriu, net jei jose publikuojamos šiaip labai įdomios mintys – tai tiesiog mintys, pamąstytos dramblio kaulo bokšte. Dėl to akivaizdu, kad humanitarai turėtų savo misiją mąstyti plačiau, negu ją jiems įvardija ir nurodo biurokratai.
 
Svarbiausias dalykas, kurį reikėtų daryti reformuojant švietimą ir mokslą, yra dėstytojo ir mokslininko prestižo ir orumo atkūrimas.
 
Net su ta palyginti hermetiška akademinio mokslo misijos samprata, kuri susiformavo pačiose akademinėse institucijose, jų viduje, ir tam tikrą laiką išliko nepakitusi, dabartinis biurokratų suformuotas humanitarinio mokslo misijos suvokimas atrodo visiškai skurdus ir nykus – jis degradavo tiesiog apgailėtinai, nes ilgainiui dėl biurokratinės inercijos ir atožvalgos vien į formalius kriterijus moksliniai tyrimai tapo tik savotišku sportu. Apie sportą irgi galime pasakyti, kad jis egzistuoja tiesiog dėl emocijų, azarto ir tiesiogiai su visuomenės gerove nesusijusių dalykų – tai yra tiesiog tam tikra graži simbolinė konvencija. Kažkuriuo atžvilgiu akademinės bendruomenės veikla, ypač turint galvoje humanitarinius mokslus, yra taip pat pavirtusi tam tikru sportu. Jis nenaudingas niekaip – nei ekonomiškai, nei bendrajai kultūrai.
 
Tad matome, jog mokslo ir švietimo reforma yra iš tiesų reikalinga tuo požiūriu, kad skatina – ar privalėtų skatinti – humanitarus plačiau suvokti savo misiją. Reforma yra reikalinga, bet tai turi būti ne tos mano minėtos pirminės klasikinio universiteto formos panaikinimas – eksformacija, deformacija, išforminimas, o privalėtų skleistis kaip klasikinės universiteto formos pritaikymas mūsų laikams – pritaikymas jos neiškreipiant, bet ją aktualizuojant. Svarbiausias dalykas, kurį reikėtų daryti reformuojant švietimą ir mokslą, yra dėstytojo ir mokslininko prestižo ir orumo atkūrimas.
 
Pageidautina – ir materialinių sąlygų pagerinimas, bet tai antrinis dalykas, nes kadaise vienuoliai – dominikonai, pranciškonai – tuos mokslus ir kultūrą kūrė įkvėpti vien idėjos, kilnių idealų, o ne sotesnio kąsnio gundomi. Galime kalbėti nebent apie tai, kad mokslininkams ir menininkams yra tiesiog nepatogu prieš kitus, nes jie jaučiasi tarsi pralaimėtojai socialiniame žaidime –  jiems tų pinigų reikia ne tiek vartojimui, kiek socialiniam prestižui, tam, kad bent jau kiti žmonės nesidrabstytų purvu, nesišaipytų ir nesijuoktų iš jų. Nuo šių dalykų reikėtų pradėti, o ne nuo to, ką beveik galima pavadinti mokslininkų, dėstytojų ir apskritai visos akademinės bendruomenės terorizavimu.
Skaityti ir kitus šių autorių tekstus: Vytautas Vyšniauskas , Monika Morkūnaitė.