Nuotraukos autorius Lauris Viksne/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Nusikaltimas yra žmogiškojo santykio sutraukymas, kurio pasekmės paliečia daugybę žmonių. Kaltė turi būti atpirkta, teisingumas – įvykdytas. Tai yra pamatinė teisinės valstybės nuostata. O kas toliau? Ar nusikaltėlis, atlikęs bausmę, tampa geresnis? Ar visuomenė padeda jam keistis, gailėtis dėl savo veiksmų, suvokti, kokį blogį jis padarė? Ar aukos ir nusikaltėlio santykis yra tik kaltės atpirkimas ir keršto įvykdymas? Ar gilinamės į priežastis, nulėmusias žmogaus pasirinkimą nusikalsti?

Mūsų nuostatos dažnai būna aiškios: nusikaltėliai turi sėdėti už grotų. Bet kažkada jie išeina į laisvę, ir kas tuomet? Ar jie automatiškai tampa pavyzdingais piliečiais? Ar lengvai jie gauna darbą, kuria savo gyvenimus be praeities šešėlių?

Šias temas lietėme pokalbyje su Italijos teisininkais Orazio Moscatello ir Pasquale De Rosa bei dr. Pedro Vaz Patto, Porto miesto (Portugalija) apeliacinio teismo teisėju. Pašnekovai buvo atvykę į Vilnių Lietuvos teisės instituto (LTI) kvietimu dalyvauti LTI kartu su Kalėjimų departamentu prie LR Teisingumo ministerijos bei LR Teisingumo ministerijos organizuojamoje konferencijoje „Resocializacija be įkalinimo: poreikis pažeidėjų elgesio korekcijos sistemos reinvesticijai", kuri 2017-11-09 d. vyko LR Teisingumo ministerijoje.

Kaip Italijos visuomenė vertina nusikaltimą padariusius asmenis? Koks požiūris į bausmes, alternatyvias laisvės atėmimo bausmei?

Orazzio Moskatello

Orazio Moskatello: Italijos Konstitucijoje praėjusio amžiaus 6-ajame dešimtmetyje buvo įtvirtintas principas, kad žmogus, padaręs nusikaltimą, turi būti perauklėtas. Tačiau šis principas buvo pradėtas įgyvendinti tik 8-ajame dešimtmetyje, priėmus įstatymus dėl bausmių, alternatyvių įkalinimui. Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT), pasiskundus vienam Bosnijos piliečiui, ne vienus metus praleidusiam 2,7 kv. m kameroje, šiemet pripažino Italiją pažeidus žmogaus teises, kadangi jos įkalinimo sąlygos neatitinka žmogaus orumo. EŽTT nustatė minimalius gyvenamojo ploto parametrus nuteistiesiems: nuo 3 iki 7 kv. m.

1975 m. buvo priimtos alternatyvios įkalinimo priemonės, kurių viena svarbiausių yra probacija – išbandymo laikas, kai kalinys gali prašyti lygtinio paleidimo, jei jam skirta bausmė neviršija 4 metų. Tai gali būti socialiai naudingas darbas, kurį prižiūri socialinės institucijos, pokalbiai su socialiniais darbuotojais, tikrinančiais, ar nuteistasis permąsto savo gyvenimą. Šio laikotarpio metu tikrinamas nuteistojo elgesys, teisėjo paskirtų nurodymų – draudimo išvykti iš gyvenamosios vietos, buvimo namuose vakarais ir pan. – laikymasis. Teisėjas stebi, ar nuteistasis laikosi tų nurodymų. Jei per tą laikotarpį nuteistasis nieko nepažeidžia, tada bausmė panaikinama, pripažįstant, kad jis perauklėtas.

Kita priemonė – ribota laisvė. Nuteistasis, būdamas už kalėjimo ribų, privalo laikytis tam tikrų nurodymų, registruotis policijoje arba, atlikęs tam tikrus darbus, grįžti į kalėjimą vakare.

 Tačiau jau atsiranda nauja teisingumo samprata – atkuriamasis teisingumas, siekiantis atkurti nusikaltėlio ir aukos santykį, kurį sulaužė nusikaltimas. 

Italijoje nusikaltimų aukos už sunkesnius nusikaltimus reikalauja maksimalios bausmės. Vienu metu buvo siekiama panaikinti bausmę iki gyvos galvos, tačiau galiausiai viršų šios bausmės šalininkai. Nuteistajam iki gyvos galvos lieka vienintelė galimybė išeiti į laisvę: po 26 metų įvertinamas jo elgesys ir sprendžiama, ar galima jį paleisti. Vadovaujamasi nuostata, kad kuo sunkesnis nusikaltimas, tuo ilgesnis perauklėjimo procesas. Bet net kalinamiems iki gyvos galvos suteikiami paskatinimai už gerą elgesį, jiems leidžiama dalyvauti socialinėje veikloje. Į tai atsižvelgiama, priimant sprendimą paleisti į laisvę anksčiau, nei yra nustatęs teismas. Kai skiriamas lygtinis paleidimas, reikia, kad nuteistasis pripažintų savo kaltę, nuspręstų keistis. Nėra prasmės anksčiau laiko išleisti iš kalėjimo žmogų, kuris nesikeičia ir yra pavojingas visuomenei.

Visuomenė laikosi nuomonės, kad kalėjimas yra vienintelis būdas pakeisti nusikaltėlį, nes, žvelgiant kultūriškai, egzistuoja teisingumo troškimas keršto būdu atlyginti aukai padarytą žalą. Tačiau jau atsiranda nauja teisingumo samprata – atkuriamasis teisingumas, siekiantis atkurti nusikaltėlio ir aukos santykį, kurį sulaužė nusikaltimas. Naujojoje Zelandijoje ši teisingumo forma pritaikoma nepilnamečiams. Kitose šalyse nuo 2011 m. jau įgyvendinami projektai, kurių metu pasmerktieji susitinka su aukomis nusikaltimų, kurie yra panašūs į jų padarytus nusikaltimus. Nusikaltėlis gali geriau suprasti skausmą, kurį sukėlė kitam žmogui, o auka sužino, kokie motyvai paskatino nusikalsti. Tai labai svarbus dalykas, naudingas abiem pusėms, žvelgiant psichologiniu požiūriu. Auka pajaučia, kad jos kančia pripažįstama. Toks susitikimas yra savanoriškas: tiek pasmerktasis, tiek auka turi jo norėti.

Kaip Italijos žiniasklaida nušviečia nusikaltimus? Ar ji „atlieka“ teisėjo vaidmenį dar teismui nepriėmus nuosprendžio kaltinamajam?

Orazio Moskatello: Noriu pabrėžti medijų svarbą – ypač dėl pastaraisiais metais įvykusių žiaurių nusikaltimų, kai tie epizodai pateko į laikraščius, TV programas. Kiekvienas savaip vertino tuos nusikaltimus, tačiau tai vyko tebesitęsiant teismo procesui, dar neišklausius liudininkų, nesulaukus nuosprendžio. Manau, kad tai kenkia ne tik kaltinamajam, bet ir tiems, kurie tokių situacijų akivaizdoje nesugeba susidaryti alternatyvios nuomonės. Mes, advokatai, labai norėtume, kad teisėjai nepatirtų spaudimo. Kaip jaučiasi teisėjas, turintis priimti sprendimą? Kaip jis gali paleisti žmogų, kurį nuteisė visa Italija? Tai rimta problema, diena iš dienos daromos klaidos.

Komunikacijos priemonės yra politikų rankose, o politikai kovoja prieš teismus. Siunčiama netikra žinia, demonizuojant žmogų. Jei teisėjas neturi įrodymų ir išteisina įtariamą nusikaltimu asmenį, žmonės ima nekęsti teisėjo. Italijos konstitucijoje ginama teisė į informaciją, tačiau ši teisė turėtų nepažeisti žmogaus teisės į privatumą. Draudžiama atskleisti informaciją, surinktą tyrimo metu, tačiau, kai tiriamasis asmuo yra politinis veikėjas ar šiaip įtakingas ar žinomas asmuo, paprastai apie pradėtą procesą jis sužino iš laikraščių.

Lietuvoje pastaraisiais metais įvyko kelios istorijos, kai nusikaltimus padarė asmenys, kuriems bausmės vykdymas buvo atidėtas. Tai sukėlė didžiulę pasipiktinimo bangą. Bandžiau socialiniuose tinkluose ginčytis su reikalaujančiaisiais aukščiausios bausmės – sušaudymo, tačiau pasirodė, kad įrodinėti perauklėjimo galimybę yra beviltiška. Ar tokios priemonės lygtinis paleidimas ir panašios yra pasiteisinusios Italijoje?

Orazio Moskatello: 70 procentų asmenų, patenkančių į kalėjimus, pakartotinai padaro nusikaltimų. Kalėjimas nėra tinkama asmens elgesio pakeitimo priemonė. Viešoji nuomonė dažnai nepastebi ir nežino, kad nusikaltimas yra socialinis veiksnys, kai visuomenės gyvenime kažkur kažkas „nesuveikė“. Be abejo, asmuo turi prisiimti atsakomybę.

Advokatai susiduria su problema, siekdami sugrąžinti nusikaltimą padariusius asmenis į visuomenę: sunku jiems surasti darbą. Dėl šių socialinių veiksnių alternatyviosios priemonės tampa mažiau paveikios. Neseniai buvau susidūręs su vaikinu, išėjusiu į laisvę po 3 metų kalėjimo bausmės. Jo nusikaltimai buvo susiję su šeimos aplinka. Norėjau jam padėti, ieškojau darbo vietos Italijoje, užsienyje, kol galiausiai tas vaikinukas grįžo į šeimą ir vėl padarė nusikaltimą, už kurį buvo pasmerktas kalėti. Grasino tėvui, primušė motiną Dauno sindromą turinčio brolio akivaizdoje...

Visuomenė dažnai būna neparuošta įsipareigoti ir padėti integruotis išėjusiuosius iš kalėjimo. Tai rimta problema. Ten, kur pavyko resocializacijos procesas, rezultatai buvo matomi. Žinau atvejų, kai nuteistiesiems buvo patikėta vaikų priežiūra. Reikia skleisti tokius liudijimus visuomenėje, norint paskatinti šį procesą. Tai padėtų visuomenei labiau tikėti tokia asmens pasikeitimo galimybe.

Pasquale De Rosa

Pasquale De Rosa: Pridurčiau, kad tai yra ir prevencinis aspektas. Yra miestų, kuriuose ištisi kvartalai yra degradavę – pvz., Neapolis. Jame yra 12-mečių, turinčių ginklų ir jau nužudžiusių žmones. Tiems vaikams niekas neparodė, kas yra gėris, kas blogis. Palerme nutiko tokia istorija: teisėjas nuvyko į kalėjimą apklausti mafiozo. Teisėjas stovi prieš mafiozą, o šis jam sako: mes pažįstami, būdami dešimtmečiai kartu žaidėme tame pačiame rizikingame kvartale. Būsimasis mafiozas susipažino su žmonėmis, patraukusiais jį į blogą kelią. Tuo tarpu kitas vaikas mokėsi ir tapo teisėju.

Italijoje atsiranda savanorystė. Žmonės eina į kalėjimus susipažinti su kaliniais. Mes palaikome ryšius su nusikaltėlių giminaičiais, kurie niekam nerūpi. Yra mama, kuri skursta, o mes jai nešame maisto. Apie tai sužinojęs nusikaltėlis taip buvo sujaudintas, kad išėjęs iš kalėjimo apsisprendė gyventi kitaip. Tas buvęs nusikaltėlis vėliau papasakojo popiežiui Pranciškui apie tai, o popiežius sujaudintas apkabino jį. Nusikaltėlis pasakė: „Už visą tą blogį, kurį padariau, turiu mylėti visus žmones...“

Romoje yra 150 lankančiųjų nuteistųjų šeimas tinklas, kurį įkūrė vienas Fokoliarų judėjimo narys. Nuteistieji klausia: kas jus verčia padėti mano šeimai? Koks motyvas?

Tuo tarpu Portugalijoje populiarūs viešieji darbai, skirti visuomenės gėriui kurti. Apie juos pasakoja dr. Pedro Vaz Patto, Porto miesto teisėjas:

Pedro Vaz Patto. Nuotrauka Giedrės Svirbutaitės- Krutkienės

Viena bausmių, alternatyvių laisvės atėmimui, yra bausmės atidėjimas, susietas su pareigų įvykdymu – probacija. Bausmės atidėjimas gali būti skirtas ir be įpareigojimo. Skiriami ir viešieji darbai. Juos atlikdamas nuteistasis gali ištaisyti blogį, padarytą visuomenei. Taip pripažįstama, kad jis gali ištaisyti klaidą, o ši galimybė suteikia jam orumo. Nuteistasis neturi būti žeminamas, jam skirtas darbas turi pakelti jo vertę, atitikti jo išsilavinimą, gebėjimus.

Ar tai veiksminga?

Taip, nors visų problemų ši bausmė ir neišsprendžia. Su šia bausme turi sutikti ir pats nuteistasis. Ji netaikoma sunkių nusikaltimų atveju, taip pat tuomet, kai gali atsirasti recidyvo pavojus, nes kyla grėsmė institucijai, kuri turi gauti naudos. Jei taip įvyktų, ši institucija nebenorėtų bendradarbiauti su teismu. Aišku, šią bausmę taikant atsiranda sunkumų, bet vis dėlto, nepaisant jų, ji turėtų būti dažniau taikoma. Manau, kad verta taikyti ir tokias bausmes, nes visuomenė jas supranta, priima netgi labiau nei įkalinimą. Manau, kad ši bausmė padeda atkurti santykį, kuris buvo sutraukytas nusikaltimo metu, ir jis atkuriamas geriau, nei nusikaltėliui sėdint kalėjime. Nes kalėjimas dar labiau atitolina nusikaltėlį nuo visuomenės.