Karolis Kaupinis. Audriaus Solomino nuotrauka.

Jūs, Audriau Bačiuli, kuris didžiuodamasis vakar vakare rašėt, kad skambino Jūsų motina ir perdavė, kad „pernelyg švelniai apie tas paleistuves“ kalbėjot. Jūs kalbėjot, kad „ji užsimanė to, ko visi vyrai tokiais atvejais nori“. Mano žmonos prisipažinimą Jūs įvardinote kaip „leftistinių chunveibinių ataką“. Dar prieš metus, kai dirbau LRT televizijoje, dažnai gyniau Jus prieš savo jaunesnį kolegą, kuriam buvo pasibaisėtinas Jūsų asmuo. Sakydavau, kad Jūsų nuomonė svarbi ir kad nepaisant Jūsų tono ir žodžių reikia įsiklausyti į Jūsų kalbamą turinį. Dabar pats ryju Jūsų gynybą.

Jūs, žurnalistai, kurie jį kalbinate priekabiavimo klausimu. Jūs, pradedantys sekmadienio žinias nuo kriminalų ir argumentuojantys, kad „žmonės to nori“, „žmonėms to reikia“. Žmonėms srutų nereikia. Jūs tiesiog nieko kito jiems nerodot. Ir tada jie skęsta srutose.

Jūs, kurie matote paralelę tarp šių merginų kalbėjimo ir Kremliaus, nes Bartas padarė filmą apie Ukrainą. „Eurazijos aborigeną“ jis filmavo už rusiškus pinigus vos tik Rusijai įvykdžius savo operacijas Gruzijoje. Ta operacija buvo uvertiūra į Ukrainą. Matot, kaip nesunku brėžt paraleles iš serijos „aš nieko nenoriu pasakyt, bet yra badaujančių vaikų nuotrauka ir yra šio storo pono nuotrauka, jums čia nesisieja?“

Ir Jūs, tas ponas, kuris slepiasi po blogerio Zeppelinus kauke. Kuris sukūrė vulgarų paveikslėlį paėmęs neutralią Julijos Steponaitytės nuotrauką. Tuo paveikslėliu Jūs, pusamžis suaugęs vyras, pažeminote jauną merginą. Sukūrėt ir kitą paveikslėlį, kuriame Barto veidas prie trijų moterų praskėstomis kojomis. Jūs, kuris mano, kad tai juokinga. Kad juokinga žeminti merginą, kad ir kas ji būtų. Skirtumas tarp Jūsų ir merginų yra tas, kad jos kalbėjo savo pavardėm. O jūs slepiatės po slapyvardžiu, kaip visi vulgariausias savo fantazijas eilinį kartą išleidę delfi komentatoriai. Visa tai skaitant man lengviau suprasti, kas atsitiktų šitoje šalyje išjungus elektrą, vandenį ir šildymą trims dienoms. Ir kas šitoje šalyje vyko praeito amžiaus viduryje.

Ir tie, kurie tais paveikslėliais dalinosi. Pavyzdžiui, architektas Audrys Karalius, kuris savo paskvilį apie nekaltą Barto puolimą ištrynė, kai Paulės sesuo pakomentavo, kad į policiją Paulės atveju buvo kreiptasi. Vyrai, jūs be galo drąsūs. Ant kalno mūrai, architekte.

Ir Jūs, Remigijau Šimašiau, kuris šiuodu prisipažinimus panaudojote atimti iš režisieriaus patalpas, nors teisiškai galėjote padaryti ir anksčiau, tam buvo argumentai, bet nedarėte. Tylūs ir efektyvūs, savalaikiai teisiniai sprendimai ne visada duoda politinės naudos, tą suprantu.

Ir Jūs, rašytojau Kęstuti Navakai, kuris feisbuke kelias dienas kūrėt paskvilius apie priekabiavimą. Paulė yra Sergėjaus dukra. Sergėjus jus laiko savo draugu. Nors gal Jūsų pozicija nuosaiki. Draugo dukra ar ne dukra, koks skirtumas, ką ji ten pasakoja. Kibina kibiną.

Emili Vėlyvi, Andriau Bialobžeski, Sakalai Uždaviny, Džiugai Siaurusaiti, Marijau Mikutavičiau – visi, kuriems tai pasirodė verta juoko. Jūs, aišku, turite teisę juoktis visada ir iš visko. Aš tikiuosi, kad Jūs niekada neatsidursit situacijoje, kurioje Jūsų žmonų, draugių ar dukrų patirtas psichologinis ar fizinis smurtas kažkam atrodys vienas juokas.

Ir Jūs, Oskarai Koršunovai, kuris mano žmonos prisipažinimą supynėt į savo fantaziją. Jūs, kuris „Eglėje žalčių karalienėje“ mus mokėte atjautos Sirijos pabėgėliams. Matot, atjauta grupei visada lengvesnė nei atjauta konkrečiam žmogui. Ir atjausti vieną konkretų žmogų, ypač netobulą, yra sunkiau, nei vesti bendrą atjautos vardiklį žmonių grupei. Nežinau, ar sakėt tai savo studentams, kai mokėt juos apie holokaustą, apie Sirijos pabėgėlius, apie naujas grėsmes Europos demokratijai. Mano brolis, irgi LMTA studentas, kai neblaivas jam siūlėte į galvą, niekur nesikreipė. Mat LMTA yra išmokęs visokių rūšių atjautos.

Jūs, Izolda Keidošiūte, kuriai „tu visada rizikuoji eidama ne tik su menininku, bet su šiaip vyriškiu“. Aš tikiu, kad taip buvo. Kaip vyras, aš darysiu viską, kad moterys nustotų Lietuvoje taip galvoti. Bet tam reikia dar ir to, kad moterys nustotų galvoti, kad rizikuoja su vyru vien todėl, kad jis vyras.

Ir jūs – feisbuko aktyvistai, kurie Vanagaitės atveju sakėte, kad reikia atviros diskusijos, negalima smerkti, bet dabar Bartą pasmerkėte. Ir visi, kurie darėt atvirkščiai. Savo moralinį vertinimą darykite be ideologinių kliūčių. Antraip Jūsų moralė nieko verta. Antraip jūsų moralė tėra priedanga jūsų aštriai ideologijai.

Jūs, kurie feisbuko profiliuose pasipuošę Lietuvos vėliavomis, vyčiais ir Gedimino stulpais šitas dvi merginas vadinot „kurvelėm, buteliais vyną lakančiom“. Aš visada galvojau, kad vėliava labai įpareigoja.

Jūs, kurie dirbote su Bartu, bet visą laiką tylėjote, nes tai buvo norma meno pasaulyje. Tikiuosi normos šitame darbe pasikeis. Jūs, kurios tylite iki šiol, nes bijote. Nebijokite. Jūsų buvo ne viena. Tada su juo Jūs buvot vienos. Bet daugiau vienos nebebūsit.

Ir tu, Šarūnai Bartai. Kurio „Namų“ pabaiga trečiam kurse man padarė tokį įspūdį. Visos tos moterys, kurios galėtų papasakoti daugiau, nei papasakojo Julija ir Paulė, bet negali, nes joms užsikerta balsas ir jos apsiverkia, o už jas negali kalbėti niekas kitas. Kurios dabar namie arba ligoninėj. Kurios verkė vakar ar prieš kelias savaites. Koršunovas buvo neteisus. Skaistyklos tau laukti nereikės. Tu visas jas pamatysi dar šitam gyvenime. Ir kiekviena naujai tavo sutikta moteris žinos. Ir tu žinosi, kad jos žino. Va čia ir bus tavo skaistykla.

Prieš penkerius metus manęs nebuvo prie Paulės. Tuo metu aš jos dar nepažinojau. Jos istoriją išgirdau, kai su ja susipažinau. Apie savo motyvus papasakoti ją viešai ji paaiškino pati. Už savo veiksmus ji atsakė, atsako ir atsakys. Ji, kaip ir kiekvienas mūsų, daro klaidų, kartais tiesiog absurdiškų sprendimų (tiesą sakant, tai buvo vienas iš tų dalykų, dėl kurių ją taip įsimylėjau). Dabar aš esu šalia jos ir būsiu visada, aš jai taip pažadėjau. Ir jei kas nemokės kalbėt su ja arba apie ją kaip dera ir teisinga, bus teisinga, kad apie tai, kas dera, kalbės su manimi.

Aš prašau visų Jūsų ir liepiu sau. Darydami kitam žmogui veiksmą ar tardami žodį pirmiausia klauskim, „ar man patiktų, kad taip elgtųsi su manimi“. Jei ne, mums nepadės nei nacionalinės idėjos, nei žmogaus teisės, nei gerumo akcijos, nei šimtmetis „nupinti iš brangios Tėvynės gyvos dainelės ir padaryti iš jos pasigerėjimo amžiams“. Mes stumdysimės garde. Kartais per garsiakalbį paleis „Kur giria žaliuoja“. Ir tada apims ašaros, kaip Dainų šventės pabaigoj. Nes „buvo taip gražu“. „Gaila, kad taip nebėra“.

Karolis Kaupinis – kino režisierius, 2015 metais pelnęs „Sidabrinę gervę“ už geriausią trumpametražį vaidybinį kino filmą „Triukšmadarys“, scenografės Paulės Boculaitės vyras.