Kiekvienas bazilijonas, kad ir kur jis būtų, supranta, jog Vilnius yra jo ordino lopšys, jo namai. Nepaisant to, kad ir kur jis darbuotųsi, jo širdis linksta čia. Taip ne kartą tvirtino šios unikalios bendruomenės atstovai, sutikti bazilijonų ordino 400 metų jubiliejaus renginiuose mūsų sostinėje lapkričio 10–12 d.. Šventinis savaitgalis suteikė progą atversti mažiau žinomus Lietuvos ir Ukrainos bendros istorijos puslapius.

„Kai visa Lietuva, Latvija ir Estija 1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją stovėjo susikibusi už rankų Baltijos kelyje, turbūt retas iš mūsų žinojome, kad minios Ukrainos tikinčiųjų išėjo į gatves reikalaudami išleisti iš pogrindžio graikų apeigų Katalikų Bažnyčią“, – jubiliejui skirtos parodos atidaryme kalbėjo Diana Varnaitė. Kultūros paveldo departamento vadovė priminė plačiai neišgarsintą šios katalikų atšakos kankinystės istoriją. Išties sovietmečiu graikų apeigų katalikai negalėjo oficialiai egzistuoti. Nepaisant to, išliko: šiandien toliau gyvuoja vienuolynai, kunigų seminarijos ir tikinčiųjų bendruomenė.

Kas slypi anapus vartų

Unitų arba graikų apeigų Bažnyčia yra neatsiejama Lietuvos istorijos dalis – užgimė ir susiformavo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje. Dėl įvairių istorinių aplinkybių iš atminties tą buvo mėginama ištrinti. Lietuvos valstybės istorijos archyve saugoma daugiau nei 3 tūkstančiai bylų, kuriose – graikų apeigų Bažnyčios ir vienuolyno istorija. Dalis dokumentų žuvo arba dingo juodaisiais Lietuvos istorijos dešimtmečiais.

Tačiau Vilniaus ir pačios Bažnyčios santykis unikaliai atsikartoja įvairiais aspektais ir šiandien: Vilniuje brandžiausius savo gyvenimo metus praleido ir čia kaip šventasis subrendo Jonas Juozapatas Kuncevičius, Velaminas Jozefatas Rutskis. Ordino dėka Lietuvoje turėjome vieną didžiausių spaustuvių, kuri, anot istorikų, „tais laikais buvo modernumo viršūnė“.

Kai visa Lietuva, Latvija ir Estija 1989-ųjų rugpjūčio 23-iąją stovėjo susikibusi už rankų Baltijos kelyje, turbūt retas iš mūsų žinojome, kad minios Ukrainos tikinčiųjų išėjo į gatves reikalaudami išleisti iš pogrindžio graikų apeigų Katalikų Bažnyčią.

Dokumentuose užfiksuota, jog spaustuvėje veikė net 11 spausdinimo staklių, kuriomis spausdinti ne vien religiniai, bet ir pasaulietiniai leidiniai. „Daugiau nei 6000 knygų biblioteka buvo išties didelė vertinant net ir šiandienos masteliais“, – pabrėžė parodos kuratorė Neringa Češkevičiūtė. Prie vienuolynų veikė mokyklos, bibliotekos, liudijančios ordino švietėjišką ir pedagoginę veiklą.

Bazilijonų vartai. Vilniaus barokas archyvo nuotr.

Daugelis vilniečių ir miesto svečių gerai pažįsta Bazilijonų vartus, kurie yra Vilniaus baroko mokyklos pradininko Jono Kristupo Glaubico1761 metų darbas. Jo kūrybai istorikai priskiria per 30 pastatų, kuriuos matome „žvelgdami į Vilnių iš paukščio skrydžio: tai dvibokštės bažnyčios ir vingiuotos pastatų linijos“. Tačiau tik nedaugelis žinome, „kas yra už garsiųjų vartų“, – sako Neringa Češkevičiūtė, kviesdama užpildyti rimtą spragą.

Įkvepianti kankinystės istorija

Mažiau žinoma ir XIX amžiaus istorija, kai buvo uždaromos unitų cerkvės, vienuolynai, „stengiamasi viską padaryti, kad graikų apeigų Katalikų Bažnyčia ir Bazilijonų ordinas išnyktų“, – pabrėžia Diana Varnaitė. Negali nežavėti bendruomenės gebėjimas atsilaikyti per visą 19-ąjį šimtmetį, atgimti 20 amžiaus pirmoje pusėje ir vėl patirti uzurpaciją, sovietmečio persekiojimus 20 amžiaus antroje pusėje.

„Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, ordinas grįžo pas mus į Švč. Trejybės bažnyčią, tarsi atkartodamas pačios unitų Bažnyčios istoriją. Sovietmečiu bažnyčia buvo uždaryta, drąsiai galim sakyti išniekinta – čia veikė laboratorijos, buvo išmėtyti vienuolių palaikai.“

Šiomis dienomis atidaryta restauruota kripta, į kurią sugrįžo šioje bažnyčioje palaidotų vienuolių palaikai. „Mus tikrai gali įkvėpti šios bendruomenės kankinystės istorija, gebėjimas vėl sutvirtėti, – nesakau atgimti, nes ji niekada nebuvo pranykusi ar mirusi.“

Džiugiai stebina graikų apeigų Bažnyčios atvirumas, šilti santykiai su visuomene, tai liudija praeityje padarytas svarus indėlį į švietimą, mokslą... Tačiau jis pastebimas ir mūsų dienomis. „Vien per šiuos jubiliejinius metus, kuriuos popiežius Pranciškus paskelbė 2016 m. pabaigoje, įvyko daugybė mokslinių konferencijų, renginių, net organizuojant šias iškilmes Vilniuje, niekada netrūko talkininkų, pagalbininkų, kurie prisidėjo labai noriai tuo, kuo galėjo“, – teigė Kultūros departamento vadovė, pati asmeniškai daug prisidėjusi prie jubiliejaus organizavimo. „Man asmeniškai tai yra didžiulė patirtis“, – sako ji, pridurdama, jog nuodugniau bazilijonais susidomėjo 2014 m. kai buvo švenčiamos Švč. Trejybės bažnyčios Vilniuje pastatymo 500-osios metinės. „Man tai atvėrė akis, ir daugelis mes dar turime daug daugiau apie tai žinoti.“

Pastato restauravimas prasidėjo 2015 metais, baigus ruošti detalųjį projektą. Didžiąją dalį darbų finansuoja Lietuvos valstybė per Kultūros paveldo departamentą. Kitais metais planuojama baigti tvarkyti pastato išorę, tačiau tai dar tik pradžia, „darbo dar labai daug“ – teigia pašnekovė.

Ar dėmesys graikų apeigų katalikams pasibaigs nutilus jubiliejaus varpams? Kirba noras ir viltis, kad taip nebūtų. „Norsi, kad Bažnyčia atgimtų, kad atvyktų čia daugiau bazilijonų vienuolių, gal ir iš mūsų šalies įstotų, kad tvirtėtų parapija, Bažnyčia būtų gyva, kad būtų kuo daugiau tikinčiųjų... Didysis arkivyskupas S. Ševčukas visada savo pasisakymuose ir pamoksluose pabrėžia krikščionių vienybę, kuri yra šios Bažnyčios pagrindinė misija.“

Ordino ištakos

Šv. Bazilijus IV a. Kapadokijos Cezarėjos arkivyskupas laikomas Rytų vienuolinio gyvenimo reformatoriumi. Jis akcentavo bendruomeninio vienuolinio gyvenimo pranašumą atsiskyrėlių atžvilgiu, parašė savo regulą. Būsimasis Kijevo unitų metropolitas Juozapas Rutskis, artimas šv. Juozapato bendradarbis, adaptavo naujajai vienuolijai šv. Bazilijaus Didžiojo regulas, siekdamas grįžti prie evangelinio radikalumo ir Rytų bendruomeninio gyvenimo vienuolinių tradicijų šaknų. Tad pagrįstai teigiama, jog Bazilijonų ordinas gimė LDK teritorijoje 1617 m.

Graikų apeigų katalikai anksčiau buvo vadinami unitais. Jie yra palikuonys stačiatikių, kurie 1596 m. per Brastos uniją atnaujino Kijevo stačiatikių metropolijos bendrystę su Romos vyskupu.

Akimirka iš šventinės liturgijos Švč. Trejybės bažnyčioje lapkričio 12 d. Vilniaus arkivyskupas Gintaras Grušas, bažnyčios klebonas Vinkentij Vasil Pelykh OSBM ir kard. A. J. Bačkis.

„Bazilijonų ordinas įkurtas kaip atsakas į sunkią pirmųjų pounijinių metų laikotarpį, tikint, kad atnaujinti Bažnyčią galima tik atnaujinus vienuolystę. Po 1617 m. reformos buvo parengta nemažai naujai mąstančių vienuolių, iš kurių keletą šimtmečių buvo renkami Unitų Bažnyčios vyskupai, o pats ordinas ilgam tapo Unitų Bažnyčios atrama, tapatybės šaltiniu ir jos istorijos pirmuoju smuiku. Be to, iki XX a. pradžios Bazilijonų ordinas buvo vienintelė graikų apeigų Katalikų Bažnyčios vienuolija“, – teigė ukrainietis bazilijonas Terentijus Tertula OSBM, keletą metų gyvenęs Vilniuje.

Vilniaus Švč. Trejybės vienuolynas subordinuotas Ukrainos Šv. Išganytojo bazilijonų provincijai, kuri priklauso Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčiai. Pastarosios tapatybė visada buvo glaudžiai susijusi su ukrainiečių tauta.

Oficiali Ukrainos graikų apeigų Katalikų Bažnyčios liturginė kalba yra bažnytinė slavų, tačiau Ukrainoje meldžiamasi ukrainiečių, o diasporoje – ir kitomis kalbomis. Kadangi Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčios parapijiečiai yra ukrainiečiai, o visi vienuolyno broliai kilę iš Ukrainos, – ir bažnyčioje, ir vienuolyne pamaldos vyksta ukrainiečių kalba.

Nuotraukos iš www.osbm.lt.ua