Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Šalis, kurioje Dainų šventė nenusileidžia svarbumu Nepriklausomybės dienai ir kurios himne pabrėžiama laimė, rodosi daug mažiau pažįstama, nei galvojome iš pradžių. Kalba, papročiais bei istorine patirtimi bene labiausiai artima Lietuvai, kaimyninė Latvija šiandien mini Nepriklausomybės 99-ąsias metines. Nors Lietuva kartu su Latvija žingsnis po žingsnio kartu artėja prie savo laisvės šimtmečio, anot filosofo Arvydo Juozaičio, mūsų „braliukai“ yra palikti užmiršti Lietuvos geopolitiniame lauke.

Galite įsivaizduoti: Lietuvos ambasada Rygoje dirba be kultūros atašė! Niekada jo nebuvo. Tai geopolitinis absurdas, su kuriuo visi taikstosi“, – įsitikinęs filosofas ir rašytojas A. Juozaitis.

Esate minėjęs, jog sunku įsivaizduoti geresnį kaimyną už latvius. Už ką turėtume būti jiems dėkingi labiausiai? Ko galėtume pasimokyti iš latvių?

Taip, mes turime stebuklingus kaimynus – latvių brolius ir seses. Pažvelkite į visas buvusias SSRS imperijos respublikas – nei Lenkija, nei kokia kita nieko panašaus neturi – stiprios nacionalinės idėjos. Lietuvoje visai nekalbama apie karščiausią latvių Nacionalinio susivienijimo partiją (lat. Nacionālā Apvienība), kuri nacionalizmo lygiu neprilygsta niekam, kas šiuo metu egzistuoja Lietuvos politinėje plotmėje. Tuo tarpu latvių jaunimo nacionalistų partija Seime turi didžiulę įtaką, valdė ir valdo kultūros, teisingumo ministerijas. Lietuvoje tai būtų neįmanoma, o turėtų būti.

Latviams turime būti dėkingi už Palangą ir sieną iki Būtingės – 1921 m. įvyko teritoriniai mainai, ir mes už šią dovaną atidavėme Latvijai du valsčius. Jeigu jie būtų užsispyrę, galėjo ramiausiai nieko nedaryti ir 1921 m. neišvesti savo kariuomenės iš Palangos ir Nemirsetos (šis vietovardis latviškas kaip ir Melnragė), neatiduoti mums dabar jau mūsų tapusio auksinio pajūrio. Esu tikras, kad be Palangos vargu ar mes būtume įžengę į Mėmelį/Klaipėdą.

O išmokti... Išmokti mums reikia dar daug, kadangi nieko beveik nepasimokėme. Ypač kalbos. Galima sakyti, jog mes lekiam pražūties, išsibarstymo keliais, o latviai žino savo susitelkimo vietą ir jos galią Amžinybės akivaizdoje. Gal dar estai kažką panašaus žino, nors, regis, pas juos daugiau puikavimosi.

Kaip Latvijoje švenčiama Nepriklausomybės diena? Kokia reikšmė teikiama šiai dienai?

Dvi absoliutaus politinio reikšmingumo datos Latvijoje – Lačplėšio diena lapkričio 11 d. ir Nepriklausomybės diena lapkričio 18 d. – stovi ant Dainų švenčių ir Lyguo/Janių (pas mus Rasų/Joninių) pečių. Todėl tik galime įsivaizduoti, kaip prastai mes suprantame latvių tautinio-politinio kalendoriaus charakterį. Dainų šventė – tautinio susitelkimo šventė, ir ji tokia didinga, tokia gili, kad nei tos didybės, nei tos gelmės lietuviai nepažįsta ir nežinia, ar bepažins. Dainų šventė atspindi nacionalinę idėją, kurios lietuviai vis dar nėra atradę.

Kita, kasmet švenčiama Lyguo/Janių šventė, yra antra pagal reikšmę – jos mes taip pat nešvenčiame taip gelmingai pagoniškai, kaip tai daro latviai, o jie švęsti moka. Pas juos – darni sistema, nepalaužiama, nepažeidžiama. Nei 1990 m. gegužės 4 d. Deklaracija (tolygi mūsų Kovo 11 d.), nei religinės šventės neturi jiems jokios esminės reikšmės.

Kuo Latvija labiausiai skiriasi nuo Lietuvos?

Latviai kaip jokia kita potarybinė šalis turi aiškią nacionalinę idėją. Nacionalinė idėja – ne politinis tikslas, o tautos egzistencijos pateisinimas amžinybės (Dievo) akivaizdoje. Kad tai nutiktų, Tauta turi būti išgyvenusi išnykimo jausmą. Ir latviai, ir lietuviai tą jausmą išgyveno. Iš tikro – Lietuva išgyvena jį ir dabar, o emigracija tą jausmą siaubingai stiprina. Tik štai latviai jėgų semiasi iš kolektyvino sąlyčio su amžinybe – dainuodami dangui. Nieko aukštesnio žmonės ir visa tauta padaryti negali – prieš Dainų šventes nei tankais, nei bombomis nieko nepasieksi. O juk ir mūsų Atgimimas vadinosi „Dainuojanti revoliucija“. Deja, lietuviai labai greitai pamiršo Dainų šventės metafizinę jėgą, leidosi į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) lankas, dabar nacionalinės idėjos ieško net Kijeve. Istorikai, pavyzdžiui, Alfredas Bumblauskas, atvirai juokiasi iš Dainų šventės.

Jūsų knyga apie Latvijos sostinę vadinasi „Ryga – niekieno civilizacija“. Kodėl išskiriate Rygą kaip miestą, o ne Latviją apskritai? Kodėl Ryga – niekieno civilizacija?

Ryga yra pats didžiausias Baltijos pakrantės civilizacinis stebuklas. Miestas, pranokstantis Latviją. Latvių tauta niekada nebūtų sukūrusi tokios didybės, grožio ir galybės – ji per maža. Rygos miestą pirmiausia kūrė vokiečiai, švedai ir rusai. Šis fenomenas krinta į akis ir šiandien – čia „šakniniai“ latviai ir šiandien nesudaro nė pusės miesto gyventojų. Jau aštuonerius metus miesto meras – rusų tautybės jaunas vyras Nilas Ušakovas, kurio tėvai net nėra Latvijos piliečiai, kuris sąmoningai pasirinko „Latvijas celju” (Latvijos kelią), pats tapdamas piliečiu. Kad ir ką darė tautinės jėgos, išversti N. Ušakovo iš mero kėdės jos neįstengė. Šiandien rimti tyrimai ir žmonių vertinimai sako: jis – geriausias miesto meras po garsiojo Džordžo Armistedo, valdžiusio Rygą 1901–1912 m. Beje, pastarasis buvo įsivietinęs anglas. Tad ir spręskime, kodėl Ryga niekieno civiliacija. Miestas – daugeliui ir iš daugelio kultūrų, jo turtingumas ir Jugendstilio grožis – ne latviško pamato. Žinoma, dabar dominuoja latvių kultūra, bet civilizacija – niekieno. Nemanau, kad padėtis kada nors pasikeis iš pagrindų.

Latvių tautą dažnai šeimyniškai vadiname „braliukais“. Koks jų požiūris į lietuvius?

Latviai lietuvius gerbia dvigubai daugiau negu mes juos. O gal ir trigubai. Pirma, geopolitinis aspektas – latviai turi tik vieną brolį-sesę, kuris akivaizdžiai griežtesnis Rusijos atžvilgiu. Antra, LDK istorijos mistika – latviai su didžiule nuostaba ir švelniu pavydu supranta mūsų gilesnį istoriškumą, nors taip pat supranta, kad XIX–XX a. Lietuvą jau lenkė visa galva. Pagaliau juos žavi lietuvių sugebėjimas Antano Sniečkaus išsilaikymo dėka išplėšti naudą net iš SSRS, kai ta imperija juos sužlugdė ir kone surusino. Jie neatsistebi, kaip lietuviams komunistams pavyko tarnauti labiau Lietuvai, o ne Kremliui.

Latvijos gyventojų tautinė sudėtis labai įvairi, ketvirtadalis šalies gyventojų – rusai, o kai kuriuose miestuose latviai sudaro mažumą. Koks latvių santykis su jų šalyje gyvenančiais kitataučiais?

Klausimų ir problemų dėl latviškos tapatybės buvo „padomju laikos“, t. y. „tarybiniais laikais“ (kurių jie niekada nevadina „sovietiniais“). Taip, tada virė tautų maišymo katilas, kuris karščiausias buvo Latvijoje dėl neregėto masto slavų invazijos. Latvijoje ir mišrių šeimų skaičius buvo pats didžiausias tarp visų trijų Baltijos šalių. Tada su latviška pavarde dažnai sutikdavai rusą. Po 1991 m. įvykusio lūžio prasidėjo priešingas procesas – mišrios šeimos, žmonės su rusiškomis pavardėmis didžiuliu pagreičiu virto latviais su latviška savimone ir patriotizmo jausmu.

Bet latviai kitataučius pastatė į savo vietą. Ir lenkai nereikalauja tokių stebuklų, kurių Lietuvoje jie įsigeidę, lyg gyventų pačioje Lenkijoje. Lenkiškų užrašų ant savivaldybių ten nerasi, visos pavardės su latvišku raidynu, galūnėmis. Latvijoje kalbos įstatymas griežtai tautiškas: vyriškos pavardės (rusiškos, lenkiškos ir visos kitos) yra su latviška galūne „s“ net pase. Žmogus save ir pristato: „Esmu Ivanovs“, o ne kaip Lietuvoje — „Ivanov“. Mes rašydami užsieniečių pavardes turėtume jas sulietuvinti, tokia ta mūsų susitarimo norma. Deja, lietuviai jos jau visai nepaiso, o latviai mus drąsiai „latvina“ – aš, pavyzdžiui, esu Arvīds Jozaitis.

Savo knygoje rašėte, jog latviams svarbiausi yra trys dalykai – laimė, daina ir svajonė. Galbūt galėtumėte plačiau papasakoti, kaip kiekvieno iš šių svarba pasireiškia latvio kasdienybėje?

Dainuoja latviai žymiai daugiau negu lietuviai. Net Raimondas Paulas – latviško dainingumo geriausias pavyzdys, vainikas estradoje. Apie laimę spręskite iš himno – jame giedama, jog tikroji laimė ten, kur latviai šoka ir dainuoja. Tai pakeistinė nacionalinės idėjos forma.

Kalbant apie kultūros vystymąsi, papročius, buitį – kokie esminiai skirtumai yra pastebimi tarp Lietuvos ir Latvijos?

Yra vienas kultūrinis reiškinys, kuris leidžia išmatuoti ir palyginti kultūros „šiltumą“ – tai teatras. Meile teatrui mes tolygus latviams… buvome. Deja, buvome.

Mūsų teatras tiek „nugrybavo“ į eksperimentus, brutalumą, kad atsidūrėme toli... užpakalyje. Lietuvoje net nacionalinėje scenoje už valstybės pinigus stato tokią šokiruojančią „černuchą“, kad atsiprašau... Latviai ir dabar gali eiti į teatrą nesibaimindami, kad juos nuo scenos apipils rusiškais keiksmažodžiais ir žmogaus „viduriais“. Apipila, pasitaiko, bet dažniausiai lietuviai ir rusai gastrolieriai arba mūsų madingų dramaturgų ir režisierių pastatymai.

Latvių nacionalinio, o kartu ir civilizacinio išsivystymo ciklas iš pat pradžių aplenkė lietuviškąjį maždaug 50–70 metų. Vaižgantas, XIX a. pabaigoje aplankęs latvių „derliaus nuėmimo šventę“ Jelgavoje, kruvinomis ašaromis parašė: lietuviai tinka latviams tik į kumečius. Taip ir nutiko, iki pat Antrojo pasaulinio karo mes „kumečiavome“ Latvijoje. Bet tai ir gerai – vis mažiau emigravo ir į amerikas išlėkė. Iš anapus sienos namai buvo ranka pasiekiami.

Neseniai buvo įgyvendinta „Baltų kelio“ iniciatyva, kuria siekiama didinti baltų kultūros pažinimą ir reprezentavimą, atrasti bendrus kaimyninių tautų taškus. Jūs esate minėjęs, jog vis dėlto lietuvių ir latvių valstybėms trūksta bendradarbiavimo. Kokiais būdais reikėtų siekti kaimyninio suartėjimo bei kodėl svarbu jo siekti?

Trūksta visko. Galite įsivaizduoti: Lietuvos ambasada Rygoje dirba be kultūros atašė! Niekada jo nebuvo. Tai geopolitinis absurdas, su kuriuo visi taikstosi. Apie kokius dar „Baltijos kelius“ galima kalbėti? Tai tik dekoracijos, tušti lukštai.

Jau prieš dešimtmetį baigdamas darbą Karaliaučiaus kultūros atašė buvau pasirengęs vykti į Rygą. Jau ir kalbą buvau išmokęs. Ambasadorius Antanas Vinkus parūpino etatą (kuris itin sunkiai „keliavo“ Vyriausybės koridoriais), reikėjo tik kultūros ministro Jono Jučo parašo. Bet ambicingasis liberalas atmetė šią auksinę galimybę ir dešimtmečiui uždarė langą į Latviją. Kur ten dešimtmečiui – greičiau visam ketvirčiui amžiaus. Dabar Kultūros ministerija (kartu su Užsienio, žinoma) nieko nesiruošia keisti – kuria atašė etatus amerikose, kinijose, bet ne ten, kur gyvybiškai svarbiausia. Nesiruošia artėti su lemties broliais.

O ką daro Lietuvos radijas ir televizija? Ar atsimenate, kada buvo paskutinis reportažas iš Rygos ar Liepojos? Bus, žinoma, lapkričio 18 d., bet ne daugiau. O Latvijos nacionalinė televizija turi specialųjį korespondentą Vilniuje, žinios iš Lietuvos – beveik kasdieninės. Nesinori net daugiau kalbėti šia tema – visos ašaros jau išverktos.

Koks Latvijos santykis su Estija? Kuris kaimynas, jūsų manymu, latviams yra artimiausias ir šilčiausias?

Estijos ambasada Rygoje seniausiai dirba su kultūros atašė. Ir visa kita daug žmoniškiau, nors estai latviams — ugrofinai, šalti. Ne tokie kaip lietuviai.