Šiandien tikriausiai nebeįmanoma rašyti trumpos įžangos, pristatant Stasį Eidrigevičių: dailininkas, režisierius, grafikas, sukūręs ekslibrisų, miniatiūrų, knygų viršelių, fotografas, performansų autorius ir atlikėjas. Jis sukūrė ir originalių dailės žanrų – kaukes ir vadinamuosius sielvartus (smutki). Teatleidžia kūrėjas, bet vargu ar čia sutilptų visi jo gauti 40 apdovanojimų ir kiti titulai. Bet kaip jis siejasi su gruodžio 6–10 d. Vilnius City Operos „Samsono ir Dalilos“

Stasys Eidrigevičius

premjera? Viena šio universalaus kūrėjo dar neįvardyta kūrybos sritimi – plakatais.

C. Saint-Saënso opera VCO repertuare stoja į gurmaniškosios muzikos gretas, o kartu įgyvendinama ir Dalios Ibelhauptaitės svajonė – sukurti plakatą, bendradarbiaujant su tapytoju. Juo šį kartą tapo žinomas jaunosios kartos dailininkas Andrius Zakarauskas, specialiai VCO premjerai sukūręs paveikslą „Samsonas ir Dalila“. Vis dėlto, kalbant apie teatro plakatus ir lietuvių kūrėjus, yra vienintelis maestro, ir tai – Stasys Eidrigevičius, kurio teatrui kurti plakatai jau tapo chrestomatiniais šio žanro pavyzdžiais. Išskirtinis menininko braižas ir savitas žvilgsnis, istorijos interpretacija spektaklių plakatus paverčia autonomiškais ir visgi teatro kūrinį reprezentuojančiais darbais. Galbūt Lietuvoje mes šių kūrinių matome pernelyg retai, kad galėtume juos įvertinti. Tad šį kartą – paties S. Eidrigevičiaus tekstas, – lyg muzikinėmis temomis ar vaizdo projekcijomis šokčiojantis, skiriantis ir jungiantis kūrėjo gyvenimo ir darbų prisiminimus, per jo muzikines patirtis. Žinoma, „bohemiečiai“ jau puoselėja naują svajonę: gal kada ir jų opera galės pasidžiaugti maestro Stasio darbu...

Stefanija Jokštytė

---

Stasys Eidrigevičius

Pastaraisiais metais didžiausia mano dvasinė puota – iš Metropoliteno operos transliuojamų spektaklių stebėjimas. Kodėl? Čia matau geriausius atlikėjus iš arti, stebiu jų veidų, emocijų kaitą, rūbų formas, ornamentiką, dekoracijų originalumą, užkulisių labirintus. Žinoma, su manimi visada yra eskizinė knygelė, kurioje keliomis linijomis fiksuoju tuo metu gimstančias idėjas. Taip pat esu nuolatinis Varšuvos Didžiojo operos ir baleto teatro premjerų svečias. Vienoje kišenėje – seni teatriniai žiūronai, kitoje – eskizinė knygelė ir trumpi spalvoti pieštukai.

---

Pirmasis romansas su muzikos pasauliu prasidėjo Vilniuje. Ką tik baigus Dailės Institutą įsidirbinau Valstybinėje filharmonijoje dailininku. Ką ten dariau? Ant kartoninių juostelių plačia plunksna rašiau informaciją lietuviškai ir rusiškai apie solistų ir ansamblių pasirodymus Filharmonijos scenoje. Ant „atvežtų iš centro“ plakatų tekdavo štampuoti koncerto datą. Tai buvo mažai kūrybiškas darbas, bet man ši dirbtuvė buvo be galo svarbi, nes čia sukūriau pačius svarbiausius ekslibrisus, pirmuosius tapybos darbus. Kai einu Pasažo skersgatviu, vis žiūriu, svarstau – už kurių durų aš darbavausi 1973–1980 m.

Tik kartą Filharmonija paprašė sukurti specialų plakatą Klaipėdos Muzikiniam pavasariui (1976 m.), metafora: geltoname fone tartum žalias spindulys smenga į putojantį, įvairiaspalvį pajūrį. Tada dar nežinojau, kad tai – labai reikšmingas faktas. Šiuo metu esu sukūręs per 300 plakatų teatrams, parodoms, festivaliams įvairiose pasaulio šalyse. Kai kurie jų įtraukiami į enciklopedijas, mokyklinius vadovėlius. Danijoje, Odenso miesto teatre (1995), ir Prancūzijoje, Liono Celestins teatre (2010), esu sukūręs plakatus viso sezono spektakliams.

Tai dar ne viskas. Turėjau visą ciklą tapybinių seansų scenoje, skambant muzikos kūriniams. Kompozitorius Bronius Kutavičius sukūrė muziką mano poezijai „Erotikos“. Premjera vyko Varšuvos muzikiniame festivalyje. Bronius pasiūlė, kad aš ką nors veikčiau scenoje, kol bus atliekamas kūrinys. Sutikau. Stovėdamas už šilkinių ekranų, įsiklausydamas į muzikos ritmą, piešiau, liejau akvarelę. Spalvotos dėmės, vingrūs kontūrai, prasiskverbę pro ploną medžiagą, žiūrovams kėlė magišką reginį, – besiklausant muzikos stebėti muzikinio paveikslo gimimą. Tokio pobūdžio koncertą-performansą atlikome ir Vilniaus muzikiniame festivalyje. Po to panašūs performansai-vakarai vyko su kompozitoriumi K. Kniteliu, J. Sudniku, violončelininku A. Baueriu.

---

1980-aisiais apsigyvenęs Varšuvoje stebėjau aktyvų lenkų plakato meno gyvenimą. Jame buvo daug drąsos, fantazijos, išradingumo. Jaučiau, kad mano kūrybos būdas labai artimas plakatui.

Nuo 1984 metų šioje srityje pradėjau aktyvią veiklą. Jau pirmieji plakatai atkreipė publikos dėmesį, pasipylė premijos, straipsniai, televizija. Pasklido žinia, kad kažkoks kūrybingas lietuvis apsigyveno Lenkijoje. Pasipylė užsakymai plakatų projektams. Tarp jų – ir operoms. Pavyzdžiui, Lodzės opera užsakė plakatą M. Musorgskio „Borisui Godunovui“ (1986). Netrukus žinia: Paryžiuje už šį kūrinį paskirta pirma vieta. Tai buvo didžiulis paskatinimas ir viltis, kad tai, kas nauja, yra pastebima ir įvertinama.

Stasys Eidrigevičius. Borisas Godunovas

---

1988 metais viešėjau Barselonoje dėl „Katalonijos premijos“, tada buvau pakviestas į ypatingą koncertą: Monserrat Caballe ir Freddie Mercury. Nustebino drąsa, jungianti klasiką ir šiuolaikiškumą. Tūkstančiai klausytojų su švieselėmis rankose klausėsi kūrinio „Barcelona“, kuris atidarė priešolimpinį sezoną. Tas koncertas ir dabar man prieš akis.

---

1999 metais Krokuvoje, leidykla IRSA išleido didžiulį katalogą „Stasys 50“. Ten sukataloguota ir plakato sritis. Belieka žvilgtelti. Taigi. Matau, kad ir S. Moniuškos operai „Baisusis dvaras“ sukurtas plakatas, kur vietoj veido – laikrodžio ovalas, o rodyklės – kardas...

Stasys Eidrigevičius. S. Moniuškos vardo tarptautinis vokalistų konkursas

---

Kartą mane pasikvietė tuomet garsi lenkų operos dainininkė Maria Foltyn (1924–2012). Paprašė sukurti plakatą S. Moniuškos vardo tarptautiniam vokalistų konkursui. Užsakymą priėmiau, bet užduotis buvo atsakinga: kokį motyvą rasti, taikliai atspindintį ir dainavimą, ir kelią į šlovę. Kartais tenka rinktis taupumą. Taigi, plakato žalumoje dominuoja vainikuoto veido kaukė, laikoma vaiko rankose. Užsakovei plakatas labai patiko, buvo atspausdintas ir išklijuotas visame mieste.

Stasys Eidrigevičius. Senoji ispanų muzika

---

Kitas svarbus plakatas – „Senoji ispanų muzika“ (1986). Čia sėdi žmogelis, tartum violončelininkas, jo instrumentas – pagalys su skylutėm, kitoje rankoje – pagaliukas, lendantis tai į vieną, tai į kitą skylutę. Čia – ir netikėtumas, ir paprastumas, liūdesys ir humoras. Šis plakatas Niujorke gavo sidabro medalį.

Stasys Eidrigevičius. Kaimiečiai

Vienas iš svarbesnių, pavykusių plakatų – XVIII Tarptautinio muzikos festivalio „Šopenas rudens spalvose“, vykusio vietovėje Antonin, kurioje lankiausi. Plakato centre – fortepijonas,  kuris tampa į mus žiūrinčiu veidu.

Vienas naujausių plakatų (2014), kurį užsakė Gdynios muzikinis teatras – „Chlopi“ – „Kaimiečiai“, pagal V. Reymontą. Fotografinio plakato centre stoviu aš pats, rankose suspaudęs grėblį, po kurio dantimis įkomponuotas kartoninis veidas. Teatras atsidėkodamas mane pakvietė į spektaklį ir surengė susitikimą su aktoriais.

Varšuvos Didysis operos ir baleto teatras plakatą užsakė tik kartą. Tai buvo G. F. Hendelio opera „Kserksas“ (1991). Jame – susiglaudusios dvi paukščių galvos, jų pražioti snapai, – tartum karališkoji karūna.

Stasys Eidrigevičius. Kserksas

---

Myliu muzikos instrumentus. Tie motyvai dažnai pasirodo mano kūriniuose: dūdelė, fortepijono klaviatūra, būgnas. Mano dirbtuvėje stovi senas pianinas, suklibusi armonika, kurią man paliko mamos brolis Antanas, aplūžęs trimitas, lūpinė armonikėlė ir kiti. Kartą su svečiais „grojome“ būtent tais instrumentais.

Mano tėvas po darbo, prie vaišių stalo mėgo dainuoti. Viena iš gražiausių dainų – „Kada noriu verkiu, kada noriu dainuoju, nuo sunkių darbelių neišsivaduoju.“... Kai filmavausi prancūzų filme „Bouzkashi“ (2007), režisierius Jacques Debs filmavimo metu sako: „Uždainuok lietuviškai.“ Uždainavau „Ar aš tau, sese, nesakiau, ar aš žodelio netariau“… Maniau, kad montuojant tas fragmentas neįeis į filmą, bet 2009-aisiais, premjeros metu, susirinkusieji Paryžiuje, ekrane išvydo ir išgirdo šią lietuvišką dainą.

---

2014 04 26. Varšuva. Kino teatras „Praha“. Iš MET transliuoja W. A. Mocarto „Cosi Fan Tute“. Tada gimė idėja neužsakytam plakatui. Eskizinėje knygelėje ją įamžinau. Gal kada nors kažkas panorės, ir šis projektas išvys dienos šviesą.

---

Laikraštyje radau informaciją, kad garsus dainininkas Piotr Beczala dainuos Ciuricho operos teatre, Franso Leharo operoje „Land des Lachelns“. Pagalvojau – gal sukurti plakatą? Kodėl gi ne? Padariau tris eskizus ir gal ateityje juos parodysiu naujoje parodoje.

---

2017 spalio 7 d. ruošiausi eiti į „Normą“ iš MET. Internete žiūriu, kas dainuos pagrindinį vaidmenį, taigi – Sondra Radvanovsky. Skaitau jos biografiją, klausausi „Normos“ įrašo. O Dieve, – jos dainavimas apima mane visą, nejaučiu žemės po kojom, – kažkas neįprasto, nepaprasto. Žodžiais to jausmo neįmanoma išreikšti. Tai galima tik pergyventi.

Stasys Eidrigevičius. 2017. XI.