Cecilija – viena iš ankstyvųjų krikščionybės amžių kankinių, mirusi apie 229 metus. Šventąja ji buvo paskelbta V amžiuje. Pasakojama, jog Cecilija atvertė į krikščionybę savo sužadėtinį Valerijoną ir jo brolį Tiburtijų. Po vestuvių ji įtikino savo vyrą duoti santuokinės skaistybės įžadą. Pasak legendos, už tai angelo jie buvo apvainikuoti rojaus rožių ir lelijų vainiku.

Cecilija už krikščionių slėpimą bei pamaldų laikymą savo namuose buvo pasmerkta mirčiai uždusinant garais. Ji buvo palaidota Kaliksto katakombose. Ant buvusių Cecilijos namo pamatų Trastavere IX amžiuje buvo pastatyta jos vardo bazilika. Tai turėjo daug įtakos Šv. Cecilijos kulto paplitimui. Šventoji minima lapkričio 22 – ąją. Cecilija yra viena iš šventųjų, kurie minimi mišių kanone.

Šventosios Cecilijos pasijos trečiajame skyriuje sutinkame keletą sakinių, iš kurių taip pat galima spręsti apie šventosios ryšį su muzika: „Grojant instrumentams, Cecilija giedojo savo širdyje vien tik Dievui: „Te išlieka mano širdis ir kūnas tyri, kad nebūčiau sugėdinta“. Šis sakinys sutinkamas Šv. Cecilijos dienos liturgijos antifonose, tik be žodžių „savo širdyje“. Pažodžiui aiškinant šį tekstą peršasi išvada, jog Cecilija iš tiesų giedojo, galbūt net pritardama vargonais. Tačiau remiantis išsamesniais tyrinėjimais apie santūrų, kontempliatyvų šventosios charakterį, tokią nuomonę reiktų atmesti. Šventosios požiūris į muzikos instrumentus yra visiškai neigiamas. Cecilija iškelia vidinį giedojimą, kurį aprašė jau Paulius laiške efeziečiams („cantantes et psallentes in cordibus vestris“, „giedokite ir šlovinkite savo širdyse“). Jos giedojimas yra grynai dvasinis vyksmas.

Krikščioniškoje ikonografijoje gausu paveikslų Šv. Cecilijos tema. Kartais ji vaizduojama viena arba su kitais šventaisiais bei angelų apsuptyje. Jos skiriamasis ženklas – portatyviniai vargonėliai, kurie gali būti vaizduojami kaip papuošalas ant kaklo, ar guli prie Cecilijos kojų. Kai kuriuose paveiksluose šventoji laiko vargonėlius rankoje, o vėlesniuose – netgi groja.

1585 m. Siksto V – ojo bule Romoje buvo patvirtinta Muzikų draugija (Confraternitas musicorum). Jos būstinė iš pradžių buvo Panteone, Švč. Marijos bažnyčioje. Ši draugija, besirūpinanti muzika ir jos švietimu pagal Tridento susirinkimo reformos nuostatas, vienijo bažnyčios ir pasaulietinius muzikantus, dvasininkus ir mėgėjus, netgi moteris. Būtent iš šios institucijos išaugo dabartinė Šventosios Cecilijos akademija – Accademia nazionale di Sta. Cecilia. Jos nariu buvo ir Giovanis Pierluigis da Palestrina.

Anglijoje XVII – XVIII amžiais Cecilijos garbinimas įgavo didžiulį polėkį. Londone nuo 1683 m., o vėliau ir Oksforde, Vinčesteryje ir Solsberyje buvo rengiamos kasmetinės Cecilijos šventės (nuo 1703 m. – rečiau). Jas organizavo Muzikos draugija (Musical Society). Ji užsakydavo poetams ir kompozitoriams odes, iš kurių viena buvo atliekama per iškilmingas mišias po pamokslo. Tekstus odėms kūrė Christopheris Fischburnas, Nicholas Brady, Johnas Drydenas, Thomas Shadwellas, Williamas Congreve, muziką – Johnas Blowas, Henris Purcellas, ir Georgas Friedrichas Händelis. Nuo XVIII amžiaus pradžios Cecilijos draugijos kūrėsi ir Austrijoje bei pietų Vokietijoje. Cecilijos mišias kūrė tokie kompozitoriai, kaip Florianas Leopoldas Gassmannas ir Johannas Georgas Albrechstbergeris. Taip pat reiktų paminėti ir Haydno Cecilijos mišias, parašytas 1766 m. 1791 m. gruodžio 10 – tą dieną Vienos Cecilijos draugijos nariai Mykolo rūmų bažnyčioje organizavo ekzekvijas Mozarto mirties proga ir pirmąjį jo Requiem fragmentų atlikimą.

Telšių vyskupijos Šv. Cecilijos draugijos informacija. www.tvcecilija.lt