Lietuvos vyskupai šiuos metus paskelbė Trakų Dievo Motinos, Lietuvos Globėjos metais. Ta proga publikuojame straipsnių seriją apie Mergelės Marijos stebuklus Lietuvos žmonių gyvenime. Jie norėjo likti anonimais, tačiau papasakojo tikras savo gyvenimo istorijas. Tebus šie rašiniai įkvėpimas mąstyti, kokių stebuklų Viešpats kiekvienam mums dovanojo per Mariją.

3-iasis Marijos stebuklas

Perskaičiau ankstesnius tekstus apie Marijos stebuklus ir nutariau parašyti savo liudijimą. Marija mūsų šeimai per vieną piligriminę kelionę padovanojo iš karto tris dovanas, apie kurias ilgai svajojome ir kurių karštai meldėme.

Vieną rudenį nuvykome į tolimą piligriminę kelionę – vieną iš Marijos apsireiškimo vietų. 

Viena intencijų, dėl kurios vykome į piligrimystę, ir dovana, kurią gavome – tai namai. Daugiau nei metus laiko svajojome apie savo namus. Tuo metu gyvenome pas tėvus. Vyras jau buvo išrinkęs gražų butą, bet jo kaina, kaip ir daugelio, tokia, kad sutaupyti tiek neįmanoma. O paskolai neturėjome pradinio įnašo.

Praėjus kelioms dienoms po piligriminės kelionės, vienas giminaitis pasiūlė mums paskolinti pinigų. Tiesiog turėjo sukaupęs laisvų ir nenorėjo jų laikyti kojinėje. Sako: „Gal jums reikia?“ 

Tai buvo daugiau nei du trečdaliai pradiniam įnašui. Mes, žinoma, priėmėme jo pagalbą. Dar pridėjus mūsų ir tėvų sutaupytų pinigų, jau turėjome pradinį įnašą paskolai ir galėjome „įsigyti“ savuosius namus.

Antroji dovana buvo mano brolio atsivertimas. Jis ilgai kankinosi nerasdamas savo vietos, pašaukimo, tikėjimo, nežinojo, ką tiksliai norėtų daryti savo gyvenime.

Labai jį myliu, todėl stipriai dėl to išgyvenau. Dažnai melsdavausi, kad Marija ir Jėzus jį globotų, kad vestų prie savęs, kad leistų atpažinti gyvenimo kryptį, prasmę, džiaugsmą.

Meldėmės už jį ir piligrimystėje. Ir – stebuklas.

Po kelionės praėjo gal dvi savaitės ir brolis paskambino prisipažinti, kaip skausmingai iki šiol klydo ir kaip trokšta pakeisti gyvenimą. Jis ėmėsi konkrečių veiksmų, jo kasdienybė pasikeitė, jis ėmė ieškoti Dievo, lankyti bažnyčią, sportuoti, ieškoti darbo. Suprato, kad negali užsidaryti, kad svarbu bendrauti su žmonėmis.

Trečiasis ir bene svarbiausias mūsų prašymas Mergelei Marijai buvo kūdikis. Buvome susituokę kone pusantrų metų ir jau pusmetį sąmoningai siekėme pastoti. Pildėme natūralaus šeimos planavimo lenteles, žinojome vaisingas dienas, bet šešis mėnesius vis nepavykdavo pradėti naujos gyvybės.

Nerimavau nuo pat pirmo mėnesio. „Juk sveikiems žmonėms vaikelis ateina iš karto!“ – maniau. Kaskart prasidėjęs naujas ciklas man pakirsdavo kojas – ir vėl nepavyko... Jau ketinome kreiptis pagalbos į specialistus, mat kažkur skaičiau, kad 98 proc. savo vaisingumą pažįstančių porų pastoja per 6 mėnesius. Tad laiko riba jau buvo peržengta.

Bet kažkaip viduje jaučiau, kad Marija, jau ne kartą išklausiusi maldų, gali ir nori jų išklausyti ir šįkart. Buvau teisi.

Piligrimystės metu su vyru labai daug meldėmės – rožinį, kryžiaus kelią. Net galvojau – ar ne per daug? Ar Dievas tikrai skaičiuoja, kiek kartų ir ko sukalbėsime? Bet, matyt, to reikėjo. Maldų ir ryžto dėka gavome trejus atlaidus. Apie juos taip pat skeptiškai svarsčiau: ką reiškia tie atlaidai? Ar neužtenka vienų? Bet kažkas viduje skatino to siekti.

Ir įsivaizduokit – pirmame cikle po šios piligrimystės mes pradėjome lauktis pirmagimio!!! Marija pasirūpino ne tik dvasiniais reikalais, bet ir biologiniais. Mat po kelionės lyg prisikvėpavus švaraus oro labai norėjosi miego. Kadangi atostogavau, miegodavau, kiek širdis geidžia. Manau, kūnui to labai reikėjo. Ir atlaidai, ko gero, nenuėjo veltui. Supratau, kad vaikeliui pradėti reikia ne tik pailsėjusio kūno, bet ir nuo bausmių išlaisvintos sielos. O atlaidai ir yra visų bausmių už nuodėmes panaikinimas!

Žinoma, labiausiai už šiuos stebuklus esu dėkinga Marijai ir Jėzui. Kai įvyko pirmi du „sutapimai“ ir supratome, kad Dangus išgirdo mūsų maldas, su nerimu laukiau ciklo pabaigos. Slapta klausiau Marijos: „Nejau išpildysi visus tris prašymus iškart, nepraėjus nė mėnesiui po kelionės?“ Koks džiaugsmas mus abu užliejo, kai naujas ciklas neprasidėjo ir paaiškėjo, kad mes laukiamės! Marija trokšta dovanoti savo vaikams visa, kas geriausia, visa, ko jie prašo ir kas patinka Dievui.

Brangiausia dovana man buvo suvokimas, kad Marija tikrai yra mano Motina. Ji yra ir mūsų vaikelio Motina ir visuomet juo pasirūpins, kad ir kas nutiktų. Šis Marijos motiniškumas man anksčiau buvo suvokiamas tik teoriškai, o dabar pajutau jį praktiškai.

Marija ir dabar nori to, ko norėjo Kanos vestuvėse – kad Jėzus vandenį paverstų vynu, kad vestuvininkai neliktų be gėrimo, be džiaugsmo.

Jei žemiškoms motinoms kartais nusibosta ar jos pavargsta „sukti galvą“, tai vienintelė be nuodėmės pradėtoji Motina nepavargsta niekada.

Linkiu pavesti savo buitinius ir dvasinius rūpesčius Marijai. Leiskit jai parodyti meilę jums ir jumis pasirūpinti.