Dažnai naudojuosi sostinės viešuoju transportu ir m.ticket programėle, kuri suteikia galimybę pasirinkti maršrutus neįgaliesiems pritaikytu žemagrindžiu transportu. Aš taip pat, kol netapau mama, niekada neatkreipiau dėmesio, kad šeimos ten nepaminėtos. Nors vaikiškas vežimėlis kai kuriuose autobusuose ir troleibuose, beje, nupieštas. Dabar pagalvojau, kad gal dėl to vairuotojai dažniausiai net ir nesivargina privažiuoti arčiau šaligatvio arba nuleisti autobuso šono (jei gerai suprantu, tai reikėtų tik vieną mygtuką spustelėti)? Nes juk vaikiškas vežimėlis - tai ne neįgaliojo, kuriems skirtas, anot programėlės, žemagrindis transportas. Su vaikišku vežimėliu dar dar. Kaip nors. Nelengva, bet įmanoma. O dažniausiai moterys net neprašytos prieina ir ima už vežimėlio, kad padėtų įsikelti ar iškelti, nes tikrai labai retai tarp šaligatvio ir autobuso būna toks tarpas, kad būtų įmanoma bent kaip nors išvažiuoti (nors ir prisidarant mėlynių ant kojų), o ne nešti vežimą. Ir nuoširdžiai ačiū visiems tiems žmonėms, kurie, matydami situaciją, ne šoka pirmi pro duris, o padeda.

Bet neįgaliesiems, mano nuomone, Vilniuje viešuoju transportu važinėti misija neįmanoma. Galbūt dėl to neįgaliųjų mieste ir nematau? O jūs dažnai matote? Būtų labai įdomu sužinoti, kiek yra vilniečių, turinčių judėjimo negalią ir norinčių naudotis viešuoju transportu, bet negalinčių to daryti. Tačiau tikriausiai dėl vieno tikrai sutiksite - močiučių, mamų ir tėčių su vaikiškais vežimėliais tiesiog knibždėte knibžda.

Tad vis išgirdusi tą šūkį „Vilnius – draugiškas miestas šeimoms“ susimąstau. Ar tikrai? Ar tam, kad galėtum taip sakyti, pakanka tik kuriamų naujų darželių? Ar pakanka verslininkų dėka atsirandančių vietų, kuriose šeimos jaučiasi laukiamos? Jau vien ko vertos tiesiog paprastos durys, pro kurias telpa vežimėlis! Ar pakanka kai kur esančių patogių užvažiavimų ir nuvažiavimų nuo šaligatvių? Mano nuomone, ne. Nors viso to, žinoma, labai reikia. Ir džiugu, kad bent po truputį juda ledai.

Kodėl vis sugrįžtu prie šios temos? Nes manau, kad galimybė judėti dideliame mieste viešuoju transportu yra ne patogumas, ne kažkoks supermamyčių nepagrįstas reikalavimas, o būtinybė. Automobilis yra patogumas. O kai kam ir prabanga. Ir tam, kad situacija pasikeistų, reikėtų labai nedaug - tik šiek tiek daugiau empatijos. Matyti ne tik savo daržą. Pagalvoti, kaip ta močiutė, mama ar tėtis įlips į autobusą ar troleibusą su vežimėliu?

Ir aš mielai paskolinčiau kurią dieną sostinės merui Remigijui Šimašiui Joną su vežimėliu, kad pats galėtų pasivažinėti Senamiestyje per tuos pasvirusius ir duobėtus šaligatvius. O dar mieliau pakviesčiau kartu pasivažinėti viešuoju transportu. Nes galima nuolat dalintis savo patirtimi, bet tik pats prie to prisilietęs iš tikrųjų pamatai, kokia situacija.

O gal Justas Džiugelis norėtų padaryti eksperimentą ir pabandyti pavažinėti po Vilnių su tuo transportu, kuris, anot m.ticket, yra pritaikytas neįgaliesiems? Gal vis dėlto į neįgaliuosius viešojo transporto vairuotojai žiūri kitaip, nei į žmones su vaikiškais vežimėliais, ir situacija nėra tokia jau bloga?

P. S. Žemagrindis transportas važiuoja žymiai rečiau nei paprastas.