Nick Hillier/Unsplash.com nuotr.

Vos prisilietus prie biblinės „Samsono ir Dalilos" istorijos, Vilnius City Operos kūrėjai suprato, jog pasirinkdami C. Saint – Saënso operą gruodžio 6 – 10 d. premjeroms, panirs ne tik į išskirtinio grožio muzikos kūrinį, bet ir amžinas, šiandieną skaudžiai atsikartojančias tautų karų problemas. Bet ar galima jose rasti teisius? Ar apskritai jose esama žmogaus, žmogiškumo, kuomet tūkstantmečius vykstančios kovos po savęs palieka tik liūdnus skaičius. Apie tai svarsto – Donatas Puslys. 

Aukos ir skaičiai

„Jis tad užmušė daugiau mirdamas, negu buvo užmušęs gyvendamas“, – štai taip baigiasi Samsono ir Delilos istorija. Į filistiniečių nelaisvę patekęs, kankintas ir apakintas Samsonas paskutiniu atodūsiu su savimi, kaip rašoma Senajame Testamente, nusinešė ir kelių tūkstančių vyrų bei moterų gyvybes. Gausybę žmonių jis buvo pražudęs ir iki tol – kovodamas su filistiniečių, į kurių rankas už nuodėmes izraelitus atidavė Viešpats, priespauda. Tačiau visos šios aukos taip ir lieka bevardės – tik statistika brutalios kovos verpete. Mes žinome Samsono vardą, žinome vardą ir Delilos – moters, suviliojusios stipruolį, iškvotusios jo paslaptį ir galiausiai įdavusios jį filistiniečiams, kurie jį nužudė.

Tačiau mes taip ir neperskaitome nė vienos aukos vardo. Galbūt, sakysite, taip ir turi būti, nes patys priespaudos nešėjai užsitraukė šią baisią nemalonę ant savo galvų. Vis dėlto, ar viskas čia taip paprasta: ar nuo kuo didesnio pražudytųjų skaičiaus auga teisingumas, ar visų pražudytųjų pavertimas tik skaičiais nėra tik būdas nuslėpti, kad tarp tų tūkstančių yra ir nekaltų, niekuo dėtų žmonių? Juk tada ir kova tampa nebe tokia šventa, o galiausiai, nesiliaujant keršto troškimui, rizikuoja pavirsti ir tokia pat niekšybe kaip kad ir išnaudotojų tironija.

Žmonių pavertimas tik skaičiais šiuo atveju suveikia kaip sąžinės raminamieji. Apie skaičius labai dažnai girdime ir pranešimuose iš karščiausių pasaulio taškų – Afganistano, Irako, Somalio. Gal visa tai tiesiog padeda mums, klausytojams ir žiūrovams, lengviau viską suvirškinti. Šalia įvairiausių ekonominių rodiklių, sporto statistikos aukos taip pat paverčiamos tik skaičiais.

Bilio Piligrimo moralė…

Tačiau Samsono ir Delilos istorija mums byloja ne tik apie tai. Ji taip pat perspėja, kad vienas žmogus gali būti tiek auka, tiek budelis. Toks yra ir Samsonas. Auka keršija atsimokėdama dantimi už dantį, akimi už akį. Tačiau visa tai veda tik į vis gilėjančią smurto jūrą, kur kiekvienas kerštas provokuoja dar žiauresnį atsaką. Kraujo liūne belieka klausimas, kas gi pagaliau išdrįs ne imtis dar vieno keršto žygio, o pagaliau nutrauks žudymo orgiją, kas visoje pykčio, neapykantos atmosferoje prabils apie tiesą ir teisingumą.

Andrius Zakarauskas „Samsonas ir Dalila“

„Nieko nepadarysi“, – mėgo kartoti Kurto Vonneguto antikarinio romano „Skerdykla Nr.5“, nukeliančio mus į Drezdeno miesto bombardavimą Antrojo pasaulinio karo metais, veikėjas Bilis Piligrimas. Jis buvo įsitikinęs, kad prie dalykų, kurių negali pakeisti, priklauso praeitis, dabartis ir ateitis. Kam rašyti antikarinę knygą, kam pasisakyti prieš karą? Juk tai tas pat, kas rašyti antiledyninę knygą, nes karų „neįmanoma sulaikyti – kaip ir ledynų.O jeigu ir nustotų kaip ledynai slinkę karai, nuo giltinės vis tiek niekas nepabėgs.“ Tad kam sukti galvą, kai Samsono ir Delilos istorija atsikartoja ir mūsų laikais – ar tai būtų Antrojo pasaulinio karo žiaurumai, ar Balkanų karai, Izraelio ir palestiniečių konfliktas, ar karas Ukrainoje? Sąrašą būtų galima tęsti. Tačiau ar galime ką nors pakeisti? Dėl to, kas ne mūsų galioje, gal ir neverta jaudintis?

…ir pasipriešinimas jai

„Aš su jumis kalbu kaip žmogus, kuris prieš penkiasdešimt metų ir devynias dienas neturėjo vardo, vilties, ateities ir buvo žinomas tik kaip numeris A 70713“, – taip 1995 metų sausio 27 dieną Aušvice į susirinkusius paminėti koncentracijos stovyklos išvadavimą kreipėsi vienas iš šį pragarą išgyvenusiųjų – Ellie Wieselis. Jis buvo vienas iš tų laimingųjų, kuriems buvo lemta atgauti vardą, viltį ir ateitį. Milijonams to nepavyko, ir šiandien geriausiu atveju regime kelio ženklus, vedančius mus į jų žudynių vietas. E. Wieselis tą dieną Aušvice kalbėjo ne tik savo, bet ir tų, kurių atminimas grimzta į praeitį, vardu.

2008 metų liepos 21 dieną Belgrade policija sulaikė vyrą, turėjusį Dragano Davido Dabičiaus dokumentus. Tai nebuvo tikrasis šio vyro vardas. Po suklastotais dokumentais slėpėsi Balkanų kraugeriu pramintas Radovanas Karadžičius. „Karadžičius yra žudikas, ramiai sėdintis ant savo paties nužudytų žmonių lavonų krūvos ir tesukantis galvą dėl vieno – kaip išgyventi. Čia jam padėjo milžiniškas žmogiškasis mechanizmas, tas pats, kuris daugelį metų gelbėjo ir Slobodaną Miloševičių: tarnai, bendraminčiai, gerbėjai, padėjėjai, smulkūs ir stambaus masto nusikaltėliai, policija, valstybės aparatas, politikai, žudikai, kovotojai, pacientai, moterys, draugai, dvasininkai, Bažnyčia, tikintieji, vertelgos, žmonės – tiek pamišėliai, tiek visai normalūs“, – taip apie ilgai nuo teisingumo besislapsčiusio nusikaltėlio sulaikymą rašė publicistė Dubravka Ugresic. Visi prisiminė ir kalbėjo apie R. Karadžičių, tačiau ar daug buvo tų, kurie prisiminė jo aukas, iš kurių buvo atimti vardai, viltis ir ateitis? Kas prisiminė aukų artimuosius, tebegyvenančius su neužgyjančiomis fizinėmis ir dvasinėmis žaizdomis? D. Ugresic buvo drąsi ne tik pasmerkdama R. Karadžičių, tačiau ir reikalaudama atsakomybės iš visų tų, kurių pastangomis teisingumas buvo trypiamas kojomis, kurie spjovė aukų artimiesiems į veidus, stodami budelių pusėn, aukščiau iškeldami ne universalius moralinius principus, o gentinę ištikimybę, šovinizmą.

Du karo veidai – Goya ir Lichtensteinas

Ar ramia sąžine galime kartoti Bilio Piligrimo žodžius, kad nieko čia nepadarysi? Žvelgiu į du paveikslus. Francisco Goya drobėje „1808 metų gegužės 3-oji“ regime, kaip Napoleono kariai susidoroja su ispanų pasipriešinimo dalyviais. Regime karius, mums atsukusius nugaras. Visa tai neatsitiktinai, nes blogis yra beveidis, nuasmeninantis, paverčiantis karį tik instrukcijų, įsakymų įgyvendintoju, užslopinusiu savo moralinį apsisprendimą. Regime aukų veidus akimirką prieš mirtį. Taip dailininkas mums išsaugo atminimą tų, kuriuos nugalėtojai būtų mielai pavertę tik statistika ir mielai užmiršę. Šis paveikslas nėra tik bandymas atkartoti tai, kas įvyko. Tai yra ir moralinis imperatyvas stoti ne galios, ginklo, prievartos ir neteisingumo pusėn, o drįsti pakilti į persekiojamųjų gynybą, neleisti jų užmiršti ir nenurimti tol, kol nebus įgyvendintas teisingumas. Taika nėra tik nustoję žvangėti ginklai, taika yra neįmanoma be teisingumo pamato. 

Kitame Roy’aus Lichtensteino paveiksle „Whaam!“ regime karo sceną, kuri mums primena ištrauką iš komikso. Dailininkas šiame paveiksle iš tiesų pasiskolino komiksų kūrėjo Irvo Novicko iš „DC Comics“ darbą. R. Lichtensteino kūrinys mums byloja ne tik apie tai, kaip naujausios technologijos vis labiau nuasmenina žudymą kare. Juk Goyos darbe vaizduojami Napoleono kariai bent turėjo pažvelgti savo aukoms į akis, tuo tarpu čia naikintuve sėdinčiam pilotui belieka tik paspausti mygtuką ir pasiųsti raketą tolimo taikinio link. Monitoriuose žmonės tampa tik taikiniais, identifikuojamais juodais judančiais taškeliais.

R. Lichtenseino kūrinys byloja ir apie tai, kad mes patys šiandien karą dažnai „vartojame“ kaip pramogą, kaip dirgiklį. Mes vartojame karo vaizdus, tačiau ar bejaučiame empatiją aukoms? O gal visas tas domėjimasis tėra iškrypėliškas mūsų troškimas pabūti kuo arčiau karštos vietos, patiems taip niekuo ir nerizikuojant? Ar vaizdų perteklius nepadaro mūsų abejingų. Juk mums karas baigiasi išjungus televizorius. Tačiau esantieji ten net ir tada, kai mūsų dėmesys nukrypsta nuo vieno reginio prie kito, ir toliau gyvena su savais samsonais ir delilomis.

Ką galime?

Tad, kalbant apie tai, ką mes vis dėlto galime padaryti, keisti patį kalbėjimą apie konfliktus. Kai ima dominuoti kalbėjimas apie geopolitinius tikslus, karines taktikas ir technologijas, mes visada privalome akcentuoti humanizmą. Kai ima dominuoti keršto retorika, mes visada privalome išlaikyti blaivią galvą ir priminti teisingumo ir teisės reikalavimus. Būtent taip elgėsi tokie žmonės kaip seras Henry Campbellas-Bannermanas, vyskupas George’as Bellas ar rašytojas Davidas Grossmanas.

Pirmasis 1901 metais, vykstant Būrų karui, nepabijojo būti išvadintas išdaviku ir barbariškais išvadino britų vyriausybės metodus Pietų Afrikoje kurti koncentracijos stovyklas būrams. „Mes nekovojame su užsienio priešu, kurį sumuštume, nugalėtume, nukariautume, nubaustume ir tada paliktume atgręžę jam nugaras. Šie žmonės yra mūsų kaimynai, ne – jie yra mūsų bendrapiliečiai.Ūkiai yra deginami, šalis siaubiama, gyvulių kaimenės yra arba skerdžiamos, arba išbaidomos. Griaunami malūnai, naikinami žemės ūkio padargai ir infrastruktūra. Visa tai aš vadinu barbarizmo metodais“, – kalbėjo seras H. Campbelas Bannermanas.

Vyskupas G. Bellas 1944 metais Lordų rūmuose kategoriškai pasisakė prieš Vokietijos miestų bombardavimą taikantis ir į civilius taikinius. Jei jo būtų paklausyta, K. Vonnegutui būtų neprireikę sukurti Bilio Piligrimo ir „Skerdyklos Nr. 5“. Deja, vyskupas nebuvo išgirstas ir už savo kalbas taip niekada ir netapo Kenterberio arkivyskupu, nors šis postas jam ir buvo prognozuojamas. „Ar vyriausybė supranta visą pavojų, kurį kelia miestų bombardavimas? Ar jie suvokia ne tik materialinės žalos mastą, kuris dažniausiai yra neatitaisomas, tačiau ir viso to moralines implikacijas bei derlių, kuris sėjamas Europos tautų santykių vardan?“ – klausė vyskupas. 

Jis akcentavo tai, ką savo trumpuose apsakymuose apie Balkanų karus pabrėžė ir rašytojas Miljenko Jergovičius. Viename apsakymų pasakotojas, žvelgdamas į nuo artilerijos sviedinių užsiliepsnojusią Sarajevo biblioteką, svarsto: „Kaip gausybės visų šių sąmoningų ir atsitiktinių gaisrų rezultatas gimsta naujo tipo žmogus, žmogus, kuris karčiai suvokia, kaip sukasi ir reikalai, ir kuris dėl to visiškai šaltai žvelgtų ir į iš Luvro kylančias liepsnas, nė nemėgindamas siekti bent stiklinės vandens. Nėra jokio reikalo neleisti ugniai pasiglemžti dalykų, kuriuos jau sunaikino žmogaus abejingumas. Paryžiaus ar Londono grožis tėra tik alibi nusikaltėliams, kurie leido išnykti Varšuvai, Drezdenui, Vukovarui ir Sarajevui.“

„Bent kartą pažvelkite į juos ne pro ginklo taikiklį ar iš anapus kelio užkardos. Tada pamatysite žmones, kurie kankinasi ne ką mažiau nei mes. Pamatysite priespaudą kenčiančius, okupuotus žmones, netekusius vilties“, – taip 2006 metais Tel Avive į savo vyriausybę kreipėsi rašytojas Davidas Grossmanas, kurio sūnus Uri 2006 metais žuvo Libano karo metu tarnaudamas Izraelio kariuomenėje. Vis dėlto jo pozicija nebuvo kerštas, o veikiau nuolatinė pastanga, kad tiek visuomenė, tiek valdžia suvoktų, jog priešingoje barikadų pusėje yra ne tik taikiniai, ne tik priešai, tačiau visų pirma žmonės.

To paties turime siekti ir mes. D. Grossmano bičiulis rašytojas Amosas Ozas mano, kad net ir gero linkintys Europos liberalai, kairieji ar tiesiog intelektualai viską siekia supaprastinti užduodami klausimą, kas gi yra geriečiai, o kas blogiečiai. Kartais atsakymą į šį klausimą rasti nesunku, tačiau dažnai ne taip lengva. Tačiau svarbu yra net ne tai, o veikiau faktas, kad, suradę atsakymą į šį klausimą, tie europiečiai, t. y. mes, virstame tarsi sporto rungtynių sirgaliais, palaikančiais arba Samsoną, arba Delilą. Tačiau juk ir blogiečių pusėje yra žmonės, kurie nenusipelnė tik keršto, pralaimėjimo ar pažeminimo, o tikisi sulaukti teisingumo. Visame šiame kontekste ir išryškėja, kad humanizmas gali triumfuoti tik tada, jei mes sugebėsime teisingumo, žmogaus teisių užtikrinimo ir teisės viršenybės reikalauti ne tik sau, bet ir tiems, kurie dėl vienokių ar kitokių aplinkybių šiandien yra tapę mūsų priešais. To nesuvokė Samsonas, to nesuvokė ir Delila, ir tai tapo jų katastrofos priežastimi.

Kur yra Abraomas?

Senojo Testamento Teisėjų knygoje skaitome, kaip filistiniečiai džiūgauja, kad jų dievas jiems į rankas atidavė patį Samsoną, kuris naikino jųjų kraštą ir užmušė daugelį jūsiškių. Taip pat skaitome ir priešmirtinį Samsono maldavimą: „Viešpatie Dieve! Prašau atsiminti mane! Prašau duoti man jėgų šį paskutinį kartą, Dieve, kad šiuo vienu keršto smūgiu atmokėčiau filistiniečiams už abi savo akis.“ Ar Dievas gali stoti į pusę tų, kurie trokšta ne teisingumo, o keršto? Ar Dievas gali būti neteisingas? Tokį klausimą kėlė dar pats Abraomas, kai klausė Dievo: „Argi iš tikrųjų pražudysi teisųjį su nedorėliu? Jei mieste rastųsi penkiasdešimt teisiųjų, nejau pražudytum tą vietą ir neatleistum jai dėl penkiasdešimties mieste esančių teisiųjų?“ Abraomas derasi įnirtingai ir galiausiai sumažina teisiųjų skaičių iki dešimties. Ši Abraomo pozicija yra sukilimas prieš kolektyvinę bausmę, kai teisusis baudžiamas kartu su nedorėliu, kai kam nors atsakomybė tenka vien dėl to, kad jis yra tos pačios tautybės, rasės ar religijos, kaip ir nedorėlis.

Pasauliui visada reikia tokių kaip Abraomas, ypač tuomet, kai girdime garsias ir aistringas keršto maldas. Abraomas yra pavyzdys to, kuris stoja ne galios, bet aukos pusėn, pasisako ne už kerštą, bet teisingumą ir dėl šių idealų nepabūgsta net ir ginčytis su pačiu Viešpačiu.

Deja, šiandien Hebrono mieste esantis Abraomo ir jo žmonos Saros kapas yra padalintas tarp judėjų ir musulmonų. Blogai ne tai, nes juk Abraomas yra tiek judėjų, tiek krikščionių, tiek musulmonų protėvis. Blogai yra tai, kad, norint patekti iš sinagogos į mečetę ar atvirkščiai, reikia pereiti itin nuodugnią patikrą, kuri byloja apie tvyrančią įtampą ir nepasitikėjimą. Abraomas kalbėjo apie teisingumą, o tuo tarpu jo įpėdiniai šiandien nesugeba deramai priimti šio paveldo ir, fiziškai stengdamiesi būti kuo arčiau patriarcho, dvasiškai nuo jo nutolsta šviesmečiais.

Pats Hebrono miestas yra padalintas tarp palestiniečių ir žydų naujakurių, o bendrabūvį tarp bendruomenių užtikrina tik ginkluoti kariai. Visa tai yra tarsi simbolis, kad šiandien, deja, keršto siekiantys Samsonai ir Delilos dažnai ima viršų prieš Abraomo teisingumo siekį. Vis dėlto Abraomo pavyzdys neleidžia mums kartoti Bilio Piligrimo žodžių, jog nieko nepadarysi. Anksčiau cituoti žmonės parodo, kad, nors pasaulio gal ir nepakeisime, galbūt net nepakeisime net savo šalių, tačiau galime bent patys savo pavyzdžiu išlaikyti ir puoselėti moralines normas, kurias siekia užgesinti stojusi tamsa. Jei mums pavyks, jau tai bus pergalė, jau tai bus pavyzdys, jog liepsnojant miestams ne visi buvo abejingi ir nepasivargino pajudinti piršto, kad pasiektų bent stiklinę vandens.