Virginijus Tamošiūnas „Marijos tulpės ir lelijos. II“ (2017 m., drb., al., 80 x 80). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Lapkričio 14–gruodžio 2 dienomis Pylimo galerijoje vyksta Virginijaus Tamošiūno tapybos paroda „NuoDėmės“. Šio autoriaus drobės – emocijas perteikiančios ir jas žadinančios grynosios abstrakcijos.

Parodos pavadinimas turi net tris reikšminius kodus. Viena vertus, atsigręžiama į religinę plotmę. Tačiau tai jokiu būdu nėra doktrinos tyrinėjamojo meno paroda. Kita vertus, prisimenama aristoteliška tabula rasa (švarios lentos) koncepcija. Dėmė apibrėžiama kaip suteptas paviršius.

Dailininkai savo veikla neigia švarios drobės tobulumo galimybę. Potėpiais norima palikti pėdsaką, atsižymėti, reflektuoti savo mintis ir emocijas. Tai yra kurti savo paties kaip žiniomis ir patirtimi suteptos drobės tapybinį modelį. Tačiau pati svarbiausia parodos pavadinimo konotacija, apibendrinanti ir visą V. Tamošiūno kūrybos esmę, yra daugiau susijusi su formaliaisiais meniniais aspektais. V. Tamošiūnui rūpi vizualieji kontrastai, dėmės judėjimas. Nuo dėmės paveikslas pradedamas, ja ir užbaigiamas. Nuo dėmės kyla poveikis žiūrovui.

Virginijus Tamošiūnas „Vakar, šiandien ir rytoj“ (2017 m., dbr., al., 100 x 100). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Virginijus Tamošiūnas „Smulkmenos“ (2017 m., drb., al., 80 x 80). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Spalvų intuicija

Kaip žinoma, kompozicijos struktūrą sudaro taškas, linija ir dėmė. Būtent kompozicija – ši triada – ir yra svarbiausia V. Tamošiūnui. Taip autorius tarsi išsiveržia iš lietuviškosios ekspresionistinės koloristinės tapybos mokyklos tradicijos. Žinoma, tapyba negali apsieiti be spalvinio elemento. Tačiau jau pats spalvų pasirinkimas V. Tamošiūną išskiria iš lietuviškojo modernizmo konteksto.

Jo drobėse vengiama spalvinio purvo, spalvos slopinimo. Drąsiai tepama grynoji juoda ar balta, išgaunamas sidabriškumas, įterpiamos rūgštinės spalvos: intensyvi rožinė, elektrinė, skaisčiai geltona, pulsuojantis raudonis, oranžas. Tokių popartinių spalvų nebūtinai (ir greičiausiai ne) sąmoningą pasirinkimą,vėliau jau racionaliai reflektuoja pats autorius kūrinių pavadinimuose: „Serenada raudonam mėnuliui“ ir ypač „Acid jazz“.

Žinoma, galbūt ne visai tikslinga lyginti ekspresionizmo ir abstrakcijos spalvų kalbą. Lietuvių abstrakcija ir apskritai abstrakcionistinis menas drąsiau prabyla ryškių spalvų kalba. Abstrakcijose neretai sutiksime skaistų geltonį (pvz., Linas Katinas) ar intensyvų raudonį (pvz., Ramūnas Čeponis). Tačiau itin retai pamatysime rožinės, elektrinės spalvos apraiškų.

Svarbiausia, kad šios plakatiškos spalvos V. Tamošiūno kūrybos nenupigina, nepaverčia jos kičine. Šio autoriaus drobės solidžios ir subtilios. Tačiau, kaip jau minėjau, ne spalva V. Tamošiūnui svarbiausia. Spalvos pajauta, spalvinė intuicija šiam menininkui yra tarsi duotybė, pagalbinė priemonė, o į pirmąjį planą iškeliami kūrinio architektonikos, kompozicinės dermės klausimai.

Virginijus Tamošiūnas „Žvilgsnis į dangų“ (2017 m., drb., akril., 80 x 80). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Virginijus Tamošiūnas „Serenada raudonam mėnuliui“ (2017 m., drb., akril., 80 x 80). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Laisvės vertybė

Tačiau ir kūrinio struktūra nėra konstruojama racionalaus išmąstymo būdu. „Man tapyba pirmiausia yra emocija“, – teigia pats autorius. Tad ir kompozicijos rentimas yra organiškas, meditatyvus, nevaržomas procesas. V. Tamošiūnas baigė Šiaulių universiteto dailės fakultetą ir jau per 20 metų Mažeikių dailės mokykloje dėsto tapybą, grafiką, kompoziciją. Tad jam nuolatos tenka susidurti su akademiniu piešimu, meno taisyklėmis. Pats V. Tamošiūnas mano, kad taisyklių įsisavinimas – integrali ir reikalinga menininko formavimosi dalis. Tačiau vėliau tos taisyklės laužomos. Kitaip tariant, jos išlieka pasąmonėje latentine forma tam, kad suteiktų galimybę kūrėjui jas peržengti.

Pats autorius prisimena, kad kūrybinio kelio pradžioje jo drobės turėjo šagališkos tapybos bruožų. Jose dar buvo įmanoma įžvelgti tikrovės objektų reminiscencijas, jų siluetus. Vėliau autorius jautė poreikį išvalyti iš drobės atpažįstamas formas iki absoliučios, grynosios abstrakcijos.

Taigi V. Tamošiūnui viena pagrindinių meninių vertybių – laisvė. Išsilaisvinimas iš taisyklių, iš racionalių plastinių sprendimų priėmimų, koncepcijų formavimo. Savo kūrybiniais autoritetais V. Tamošiūnas įvardinja ispanų meno teoretiką ir abstrakčiosios dailės atstovą Antoni Tàpiesą, amerikiečių abstrakčiojo ekpresionizmo šalininką Franzą Kline, grubiojo meno propaguotoją prancūzą Jeaną Dubuffet ir juodos spalvos meistrą, tašistą Pierre'ą Soulagesą.

Virginijus Tamošiūnas „Marijos tulpės ir lelijos. I“ (2017 m., drb., al., 80 x 80). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Virginijus Tamošiūnas „Dienos nuosėdos“ (2016 m., drb., al., 100 x 100). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Signifikantai be signifikatų

Tad jau vien meno lauko dalyvių preferencijos nurodo spontaniško veiksmo, dėmių, plastikos reikšmę V. Tamošiūno kūryboje. Šis kūrėjas turi savitą gana lengvai atpažįstamą braižą, tačiau galime aptikti ir tam tikros minėtų autorių įtakos jo kūrybai. V. Tamošiūnas jokiu būdu nekopijuoja, tiesiogiai neseka pavyzdžiu, tačiau pasąmoningai aproprijuoja kai kurias plastines strategijas, suteikdamas joms labai asmenišką, originalią, unikalią raišką.

V. Tamošiūno drobėse išnyra gaivališkos, pasišiaušusios, kone laukinės „kline‘iškos“ juodos linijos. A. Tàpiesą ypač domino kūrinio tekstūra, medžiagiškumas. Todėl savo abstrakcijoms jis naudojo šiaudus, smėlį, žemę. Tačiau dar vienas šio autoriaus būdingasis bruožas – žodžių, skaičių, matematinių lygčių inkorporavimas į kompozicijas.

V. Tamošiūnas taip pat įtapo ar išraižo žodžius. Tačiau žodžių plastinius pavidalus jis naudoja grakščiau nei A. Tàpiesas. Abu autoriai žodžius naudoja tik kaip formos elementus. Pats V. Tamošiūnas pasakojo, kad kartais tai yra tik žodžių imitacija, kitais atvejais – tikri daugiau ar mažiau įskaitomi žodžiai, kurių reikšmei neteikiama svarbos. Tad į žodžius abstrakcijose turėtume žvelgti kaip į nepažįstamos kalbos hieroglifus, nuogas raides, neįgavusias sutartinės reikšmės, kaip į signifikantus be signifikatų.

Virginijus Tamošiūnas „Acid jazz“ (2016 m., drb., al., 80 x 80). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Virginijus Tamošiūnas „Be sustojimo“ (2017 m., drb., akril., 80 x 80). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Užkrečiama emocija

Tačiau V. Tamošiūno signifikantuose mažiau chaoso, nerimo, dramatinės įtampos tragizmo nei A. Tàpieso kompozicijose. Ir tai jokiu būdu ne trūkumas. V. Tamošiūnui svarbiausia perteikti ir sukelti emociją. Todėl reikšminga tai, ar perteikiama emocija ryški, įtaigi, ar ji užkrečiama – t. y. ar ji paliečia žiūrovo vidinį pasaulį. Pats autorius tvirtino, kad paveiksluose turi atsispindėti gyvenimas, jo posūkiai ir pokyčiai. Nesiimsiu analizuoti V. Tamošiūno gyvenimo, tačiau jo drobės, nepaisant atskiruose segmentuose susikaupusio negatyvo, skleidžia gana šviesią energiją.

Drobėse trūkinėjančios linijos suteikia abejonės, pasimetimo įspūdį. Išsiliejusių, kampuotų ir aštrių linijų sangrūdose tūno susierzinimas, nuovargis. Kai kurios spalvinės dėmės monumentalios, didingos, bet nestabilios, griūnančios – kvestionuojančios šabloniškai pripažįstamas tiesas, reliatyvios. Pilkas dūmas – per dieną susikaupusios nuosėdos, neapčiuopiamos emocijų, įspūdžių liekanos. Mentele braukiama lesiruotė kuria lengvumo atmosferą. Vietomis pražysta pastoziniai potėpiai. Džiazuoja varvinamo dažo voratinklis. Visa ši technikų įvairovė susijungia į harmoningą visumą.

Virginijus Tamošiūnas „Transformacija“ (2017 m., drb., al., 80 x 80). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.
Virginijus Tamošiūnas „Viltys“ (2017 m., drb., akril., 100 x 100). Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Postmoderni mintis

Tačiau ši jausminė pusiausvyra nėra pernelyg sušukuota ar nupudruota. Ji gyvenimiškai įvairi, vingiuota ir nenuspėjama, tik į ją žvelgiama kaip į puspilnę stiklinę. Su lengvu humoru, bet giliai ir dvasingai, su atsipalaidavimu ir optimizmu. Įraižomos, atspaudžiamos tekstūros sujungia tapybą su grafika ir ištrina ne tik šių dailės šakų ribas, bet ir pačias jų kategorijas. Ir vėl sugrįžtame prie principinės V. Tamošiūno nuostatos į kūrybinį procesą žvelgti laisvai ir kontempliatyviai. Todėl V. Tamošiūnas neapsiriboja viena dailės šaka.

Jis yra tarptautinės pašto meno grupės „Correspondances croisees“ narys. Čia įvairių šalių menininkai grandine siunčia savo kūrinius vieni kitiems. Taip V. Tamošiūno kūrybinėje paletėje atsirado objekto meno apraiškų, savo estetika rezonuojančių su tapybinėmis jo drobėmis. V. Tamošiūnas taip pat priklauso tarptautinei meno grupei „Chanteloube“, kurios dalyviai kuria įvietinto meno instaliacijas. Taip autorius pabėga iš tapybinės rutinos, neišduodamas savo braižo ir estetinių idealų. Tokiu būdu jis ir praplečia savo kūrybines galimybes, modernistiniams kūriniams suteikdamas postmodernistinio mąstymo bruožų.

Virginijaus Tamošiūno paroda „NuoDėmės“. Austėjos Mikuckytės-Mateikienės nuotr.

Niekas ir viskas

Postmodernus jau vien V. Tamošiūno požiūris, kad kūrybinis procesas ne mažiau svarbus nei rezultatas. Todėl jo kūriniuose regimi eksperimentinių ieškojimų pasiekimai. Nors pats V. Tamošiūnas nesureikšmina savo kūrybinių eksperimentų ir jų neeksponuoja, jo estetinei pajautai ir tapybinei laisvei jie, be abejo, turi teigiamos įtakos. Tai – kaligrafiniai eskizai, tapymas degančia žvake, tušo liejimas. V. Tamošiūnas tapo paveikslus tai juos pasistatydamas ant molberto, tai polockiškai pasiguldydamas ant žemės. Tačiau ir šio techninio niuanso V. Tamošiūnas linkęs nesureikšminti.

Taigi tarsi atsiranda tam tikras prieštaravimas – procesas svarbus, bet jo elementai nesvarbūs, drobės kupinos liūdesio užuominų, bet teikia džiaugsmą, svarbiausia š– plastinė išraiška, bet dar svarbiau už svarbiausią – emocija. V. Tamošiūnas apibendrina: „Kaip niekas nesvarbu, taip ir viskas svarbu.“ Ir štai toks priešybių, neiginių ir teiginių sugyvenimas, alogikos karaliavimas yra ne koks atsitiktinumas, ne klaida, ne nuoseklumo stoka. Tai – V. Tamošiūno kūrybos esmė. Kūrybos, kurioje vertinamas ne logikos diktatas, bet dvasiniai impulsai. Kurioje tikima, o ne išmąstoma. Kurioje teigiama, kad teiginių nėra, nes pats gyvenimas kupinas nežinios. Tad gyvenimas = grynoji abstrakcija.

Rasa Tamošiūnienė ir Virginijus Tamošiūnas. Pylimo galerijos nuotr.