Nors švietimo ir mokslo ministrė į lietuvių kalbos ir literatūros egzamino privalomųjų gretas „įšventino“ keturis užsienio literatūros autorius, kritikė Elžbieta Banytė neskuba laidoti lietuviškos literatūros reikšmės egzaminui išlaikyti. Pasak jos, daugumoje lietuvių kalbos pamokų nagrinėjami lietuvių literatūros pavyzdžiai, ir šiais pasiremti egzamine yra kur kas lengviau nei užsienio literatūros kūriniais – dėl šių priežasčių lietuvių literatūra liks dominuojanti ir nepakeis abiturientų ruošimosi egzaminui strategijos.

Kokia, jūsų nuomone, yra pagrindinė lietuvių kalbos ir literatūros egzamino reikšmė ir prasmė bendrame brandos egzaminų kontekste?

Šis egzaminas teisiškai yra vienintelis privalomas, t. y. jo neišlaikęs abiturientas negaus vidurinio ugdymo baigimo pažymėjimo. Tokia jo formali reikšmė, ir ji, pripažinkime, didžiulė. O žiūrint ne tik iš praktinės pusės, tenka pripažinti, kad lietuvių kalbai ir literatūrai skiriama daugiausia pamokų iš visų ugdymo turinio dalykų, todėl natūralu, kad patys mokiniai dažnai jį vadina „pagrindiniu“. Nemėgstu romantizuoti, bet vis dėlto civilizuotame pasaulyje atrodo būtina mokėti gerai rašyti ir kalbėti gimtąja kalba, sudėlioti prasmingą tekstą. Pakankamai jautriai ir subtiliai perskaityta literatūra, be abejo, daro mus išmintingesnius, ugdo empatiją, supratingumą, brandina, o literatūros analizė ugdo analitinius ir kritinio mąstymo įgūdžius.

Daugelis abiturientų skundžiasi jiems neįdomia lietuvių privalomąja literatūra, daugelis skaito tik tam, kad išlaikytų egzaminą. Pagal švietimo ir mokslo ministrės pasirašytą dokumentą, abiturientai lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą dabar gali išlaikyti nesirėmę nė vienu lietuvių autoriumi. Jūsų nuomone, ar šis supaprastinimas nepaskatins jaunimo išvis nebeskaityti lietuvių literatūros kūrinių?

Samprotaudami mokiniai išties gali remtis tik vienu iš 4 privalomų užsienio autorių – A. Camus, F. Kafka, W. Shakespeare, J. W. Goethe. Abejoju, ar daugelis išdrįs rinktis šį kelią, nes samprotaujant tinkamai pasiremti „Faustu“ man atrodo kur kas sudėtingiau negu „Dėdėmis ir dėdienėmis“. Be to, nereikia nuvertinti mokytojų: moksleiviai juk turi būti įvertinti teigiamai, kad galėtų laikyti brandos egzaminą. Neskaitęs lietuvių autorių kūrinių (jų sąraše yra didžioji dauguma – net 32) mokinys teoriškai turėtų net neiti į egzaminą dėl neigiamo įvertinimo. Nuvertinti didelį, bet įdomų darbą, kurį atlieka mokytojai ir mokiniai klasėse, yra tiesiog neetiška. Egzaminas nėra savaiminis tikslas: jis turi natūraliai išplaukti iš ugdymo proceso, kuris yra daug svarbesnis. Beje, dauguma man žinomų mokytojų taip pat stengiasi parodyti ir įdomesnius, aktualesnius, dar jaunus lietuvių rašytojus, kurie mokiniams įdomesni, nes kalba apie dabartį, todėl tokį rašymą jauniems žmonėms lengviau suprasti. Man rodos, kad šie pakeitimai kaip tik gali paskatinti daugiau skaityti (taip pat ir lietuvių literatūros), nes tai rodo jos lygiavertiškumą greta pasaulio grandų.

Esate minėjusi, jog pagrindinė lietuvių kalbos ir literatūros egzamino problema – itin detalios vertinimo instrukcijos. Koks, jūsų manymu, būtų tinkamas vertinimo metodas?

Aš visada palaikau visuminį vertinimą, bet jis nėra visiškai tikslus ir absoliučiai objektyvus. Manyčiau, keliems svarbiausiems rašinio kriterijams turėtų būti skiriami taškų intervalai, nurodoma viršutinė ir apatinė intervalo reikšmė. Pirmasis ir antrasis vertintojas turėtų virtualiai ar fiziškai diskutuoti, o ne anonimiškai sėdėti ir klijuoti kodukus... Deja, visuomenė tam pernelyg įtari. Mokytojo prestižas smukęs žemiau jūros lygio, todėl anonimiškumas ir balažin kiek puslapių lentelės atrodo kaip išsigelbėjimas, nors iš tiesų jis nepasitikėjimą (o kartu – šitą chaosą) tik didina.

Buvusios egzamino tvarkos šalininkai nuogąstauja, jog sumažinti lietuvių kalbos ir literatūros egzamino reikalavimai ir galimybė remtis užsienio autoriais vietoj lietuvių, kelia grėsmes pilietiniam ir tautiniam tapatumui. Kiek lietuvių literatūros išmanymas prisideda prie minėto tapatumo formavimosi?

Negresia, nes lietuvių literatūra išlieka dominuojanti, be to, tie autoriai buvo privalomai dėstomi mokykloje, tiesiog nebūtini egzaminui. Dabar tik ištaisytas nelogiškumas, kai vieni labiau privalomi, kiti – mažiau.  Dalykas „Lietuvių kalba ir literatūra“ yra skirtas ir bendriesiems kultūros kodams perteikti. Ugdymo strategijoje, kuri cituojama ir senajame egzamino programos variante, tai suformuluota taip: „3.1.2. kalbą ugdyti kaip asmens mąstymo ir raiškos, tapatybės formavimosi būdą; remiantis literatūra formuoti asmeninį santykį su nacionaline kultūra ir suteikti bendruosius Lietuvos ir Europos humanitarinės kultūros pamatus (žr. 12.1.1.1)“. Todėl visai suprantama, kodėl būtina į sąrašą įtraukti viso pasaulio autorių ir knygų.

Abiturientas laikydamas egzaminą gali pasirinkti literatūrinę arba samprotavimo rašinio formą. Skirtingose mokyklose skiriasi pasiruošimas kiekvienai iš šių rašymo formų, nors mokiniai tendencingai daugiau renkasi rašyti samprotavimą. Tačiau esate sakiusi, kad samprotavimo rašinio išvis reikėtų atsisakyti. Dėl kokių priežasčių mokyklos turėtų priimti tokį sprendimą?

Sakydama „atsisakyti“ turiu omenyje „naikinti skirtumą“. Dabar samprotavime literatūros gali būti per daug, t. y. reikia į gana griežtą pastraipos struktūrą įsprausti ir literatūrinį pavyzdį, ir savo nuomonę, ir kitus argumentus. Jeigu literatūra taps nebe pavyzdžiu, o ištisu argumentu ir užims didžiąją pastraipos dalį, toks rašinys bus vertinamas ne taip gerai kaip tas, kur literatūrinis pavyzdys tik iliustruoja argumentą. Tiesiog, manau, jog tai neteisinga ir iškreipta: šitaip kelis įkontekstintus pavyzdėlius įterpęs į rašinį, egzaminą gali išlaikyti iš tiesų tos lietuvių literatūros nė kiek neskaitęs mokinys. Todėl mano mintį reikėtų suprasti ne kaip „visiškai atsisakyti, palikti tik literatūrines temas“, bet kaip „naikinti skirtumą tarp samprotavimo ir literatūrinio rašinio“. Tai reiškia – rašinys yra rašinys, ir pats jo autorius turėtų gebėti suprasti, kuo jame remtis. Kam bausti vaiką už tai, kad jis nori samprotauti iš esmės apie literatūrą?..

Kaip, jūsų įsivaizdavimu, turėtų atrodyti tinkamas lietuvių kalbos ir literatūros egzaminas?

Įsivaizduočiau tai kaip visos veiklos vertinimą – ir kalbėjimo, ir kelių išoriškai tikrinamų darbų dar iki egzamino. O jis galėtų sudaryti tik, tarkime, 60 proc. galutinio įvertinimo. Tačiau tai įgyvendinti gana sunku ir finansiškai daug kainuoja. Be to, mokytojui žymiai didesnis krūvis, o ir dabar lituanistai nusistekenę. Kokia turėtų būti ideali egzamino užduotis, nežinau. Man tinka atviro tipo rašto darbas – manau, čia daug vietos įvairiems gebėjimams parodyti. Tačiau bet kuriuo atveju šis rašto darbas neturėtų būti vienintelis ir lemiamas.