Serbija nėra Lietuvoje gerai pažįstamas kraštas. Nors kartais gali atrodyti priešingai: krepšinis ir Jugoslavijos praeitis dažniausiai yra žinomi ir plačiai aptariami reiškiniai, tačiau šios valstybės simboliai, jų prasmė, valstybės raida tebėra neatskleisti, todėl šis kraštas tebėra tolimas ir kiek egzotiškas. Tad nenuostabu, kad ne visada tampa aiškios šioje valstybėje vykstančių reiškinių priežastys ir pasekmės. O valstybė yra savotiškas regiono praeities indikatorius: Serbijoje kaip niekur kitur regione aiškiai atskleidžia Balkanų specifika, o ši valstybė tiesiog spinduliuoja regiono dvasia. Proga dar kartą pamąstyti apie Serbiją pasitaikė lapkričio mėnesį, kai žurnale „Vogue“ buvo pasirodęs serbų spaudoje labai šiltai sutiktas straipsnis apie Belgrado simboliu tapusį Šv. Savos soborą, pavadintą Rytų Europos Sagrada Familia. Toks gretinimas kyla iš dviejų šiam statiniui priskiriamų savybių.

Šv. Savos soboras yra išties įspūdingas kūrinys. Kiekvieną dieną 49 šventovės varpai skelbia vidurdienį bei kviečia į pamaldas, kurių metu baltu marmuru padengtame ir variniais kupolais spindinčiame sobore gali tilpti apie 10 000 tikinčiųjų, o statinio aukštis, artėjantis prie šimto metrų, padarė jį vienu iš Belgrado simbolių. Ši šventovė yra viena iš didžiausių ortodoksų cerkvių pasaulyje ir kol kas didžiausia Balkanuose. Per ceremonijas čia gali susirinkti iki 800 choro dainininkų, kurių giesmės užpildo vidinę erdvę su neužbaigtu interjeru didybe, kuriai misticizmo pridės pagrindinį kupolą iš vidaus papuošianti Kristaus Pantokratoriaus ikona – vienas populiariausių Rytų krikščionybės simbolių. Šis neužbaigtumas, pirmą kartą užėjus į cerkvę, atrodo keistai per kontrastinį pojūtį, apimantį nusileidus į kriptą po bažnyčia, kuri tiesiog tviska ornamentuotais auksiniais šviestuvais, Murano stiklo mozaikomis ir neįtikėtinomis freskomis. Tačiau pabuvus kelias dienas regione, šis keistumo pojūtis pradingsta. Tokie yra Balkanai, toks yra ir Belgradas. Čia visur kontrastai. Čia visur viskas susipynę.

Ne mažiau nei monumentalus statinio įspūdis, Šv. Savos soborą su Sagrada Familia sieja šimtmetį trunkanti statyba. Sagrada Familia pradėta statyti 1882 m. Mintis pastatyti Belgrade naują, nacionalinę, identitetą ir valstybės charakterį simbolizuojančią šventovę, įprasminančią naująją, atkurtąją Serbiją, kilo dešimtmečiu vėliau, 1893 m. Tačiau dėl karų, neramumų, negandų ir intrigų, skandalų ar besikeičiančių politinių sąlygų, statybos prasidėjo tik 1935 m.

Ne mažiau nei monumentalus statinio įspūdis, Šv. Savos soborą su Sagrada Familia sieja šimtmetį trunkanti statyba.

Dar simboliškesnė ir prasmingesnė yra vieta, kur buvo nuspręsta statyti šventovę. Ji unikali ne tik dėl to, jog Vračaro kalva, ant kurios stovi Šv. Savos soboras, esanti beveik tiesiai į pietus nuo istorinės Belgrado širdies – pilies ties Savos ir Dunojaus santaka, pastatytos dar tais laikais, kai slavų Balkanuose nebuvo, yra itin dėkinga statyti monumentą, kuris turi tapti miesto simboliu ir būti matomas iš toli. Šioje kalvoje buvo palaidotas Rastko Nemanjičius, Serbijoje bei pasaulyje geriau žinomas kaip šventasis Sava. Tai buvo pirmasis Serbijos arkivyskupas, Stefano Nemanjos sūnus, gimęs karališkojoje šeimoje 12 amžiaus pabaigoje. Tačiau valstybės valdymas jo pernelyg nedomino. Siekdamas paprasto gyvenimo ir tarnystės Dievui ir bendruomenei, Rastko Nemanjičius atsisakė karūnos dar būdamas paauglys. Šis veiksmas nebuvo populiarus ir pritarimo jo aplinkoje nesulaukė, todėl Rastko Nemanjičius 1192 m. tamsią rudens naktį pabėgo į Graikijoje esantį Atono kalną, kur tapo vienuoliu ir perėmė Savos vardą. Tolesnė jo veikla įrašė Savos vardą į Serbijos istoriją aukso raidėmis. Bene reikšmingiausias jo nuopelnas šiai pietų slavų tautai yra jo pastangos, virtusios realybe, sukurti nuo Konstantinopolio nepriklausomą, autokefalinę Serbijos Ortodoksų Bažnyčią. Kartu su broliu Stefanu, tapusiu pirmuoju Serbijos Karalystės karaliumi, jie kūrė šią valstybę ir prisidėjo prie viduramžių Serbijos galios proveržio, todėl nieko keisto, jog sukilimų prieš Osmanus metu Šv. Savo vėliavos būdavo nuolat sukilėlių rankose.

Tokią Šv. Savos reikšmę serbams labai gerai suvokė Osmanai, todėl 1594 m., kai po eilinio serbų sukilimo, krito Belgradas, Šv. Savos kūną, kaip serbų tikėjimo ir bendruomenės simbolį, siekiant palaužti sukilėlių dvasią, Osmanų viziris Sinan Paša kartu su sarkofagu įsakė perkelti iš Mileševos vienuolyną į Belgradą. Keliaujant perkeliančiam konvojui, Osmanų kariams buvo įsakyta žudyti visus, kas pasitaikys kelyje, tokiu būdu siunčiant aiškią žinią sukilėliams. O Belgrade, ant Vračaro kalvos, palaikai buvo sudeginti. Teigiama, kad liepsnos buvo matyti kitoje Dunojaus pusėje.

Simboliai čia nesibaigia. Bazilikos statybų raida atskleidžia dar vieną simbolinį motyvą, atspindintį Balkanų istorijos raidą. Šventovės statybos idėja kilo siekiant patvirtinti nacionalinį mitą apie naująją, nepriklausomybę iš Osmanų imperijos išsikovojusią Serbiją, ir jį pagrįsti didybe alsuojančiu monumentu. Kitaip būti negalėjo, tačiau poreikio priežastis yra labai žemiška, kadangi visuose Balkanuose nuo Peloponeso iki Belgrado 19–20 a. vyko bažnyčių statymo bumas. Beveik visos Balkanų valstybės nepriklausomybę išsikovojo byrant Osmanų imperijai. Teritorijose, priklausiusiose šiai valstybei, statyti naujas, nemusulmoniškas šventoves buvo leidžiama su retomis išimtimis, kurios nebuvo taikomos Balkanuose. Todėl su nepriklausomybės paskelbimu prasidėdavo masinės bažnyčių statybos, kurių išties trūko. Daugiausia bažnyčių pasistatė Graikija, Bulgarija savo simbolį – Sofijoje esančią Šv. Aleksandro Nevskio katedrą po 20 metų trukusių statybos darbų 1912 m. gavo dovanų iš rusų, kurie norėjo įamžinti rusų karius, žuvusius per rusų turkų karą 1877–1878 m., po kurio Bulgarija tapo nepriklausoma. Šios šventovės išsiskiria savo didinga išvaizda, priešinga daugybei mažų, į akis nekrentančiais kryžiais žymimų bažnyčių Artimuosiuose Rytuose, kurios projektuotos taip, jog nebūtų akivaizdžiai matomos.

Todėl ir Serbijai reikėjo monumentalaus simbolio, savo didybe įprasminančio tautos lūkesčius, viltis ir jausmus po to, kai Serbija tapo visiškai nepriklausoma valstybe 1882 m. Dar 19 a. pabaigoje prasidėjo diskusijos, kad Belgrade būtina turėti serbišką simbolį, sujungiantį tautinius ir religinius jausmus. Buvo linkstama prie nuomonės, kad jis turėtų atrodyti kaip Gračanicos vienuolynas. Tačiau šias diskusijas nutraukė Pirmasis pasaulinis karas, o pokario metais atgimusios kalbos apie monumento statybą pakeitė savo pobūdį, kadangi pirminis soboro variantas buvo pernelyg serbiškas, kad leistų jaustis ne serbams šioje bazilikoje kaip namie. Todėl kilo klausimas dėl platesnės šventovės funkcijos. Funkcijos, kuri leistų kurti didybę apie naujai susivienijusių pietų slavų svajonės – Serbų, kroatų ir slovėnų karalystės – virsmą tikrove.

Serbijai reikėjo monumentalaus simbolio, savo didybe įprasminančio tautos lūkesčius, viltis ir jausmus po to, kai Serbija tapo visiškai nepriklausoma valstybe

Trečiajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje Jugoslavijoje kilusios diskusijos, kaip turėtų atrodyti naujasis regiono simbolis, pratęsia simbolių ieškojimo prasmę. Labiausiai buvo linkstama prie nuomonės, kad vizualiniu atskaitos tašku galėtų būti Stambule esantis Sofijos soboras, kuris simboliškas visiems Jugoslavijos gyventojams. Architektai, menininkai, politikai argumentus bėrė vieną po kito: Sofijos soboras pastatytas ikischizminiais laikais, todėl simbolizuoja krikščionybės vienybę; 400 metų jis tarnavo kaip mečetė, todėl ir musulmonai jame jausis jaukiai; galiausiai, 1204–1261 m., Lotynų imperijos laikais, Sofijos soboras buvo paverstas katalikų bažnyčia.

Sudėtinga pasakyti, kiek toks noras sutalpinti visus po vienu stogu buvo nuoširdus, o kiek padiktuotas socialinių ir politinių aplinkybių valstybėje, kurią sudarė labai skirtingas tautines vizijas puoselėjantys etniniai elementai, tačiau patvirtintas variantas buvo būtent šis, ir 1935 m., kai Sofijos soboras buvo paverstas muziejumi, prasidėjo šimtmečio statybos.

Tačiau statybas nutraukė karas. Tiek vokiečiai, tiek Raudonoji armija pastatytą soboro dalį naudojo kaip garažą. Tuo tarpu statybos buvo užmirštos: provincijos paskendo kruvinuose četnikų, ustašių ir komunistų karuose. Šie karai pasibaigė susikūrus Tito Jugoslavijai. Pastarojoje religiniams simboliams vietos nebuvo, o užšaldyta statybvietė buvo paversta sandėliu. Jaunoji karta, augusi Tito Jugoslavijoje, apie statinį žinojo mažai. Kaimyniniuose rajonuose gyvenę žmonės ne visuomet žinojo, net kam skirtas šis apleistas statinys. Vaikystėje čia žaisdavęs  buvęs Serbijos prezidentas Borisas Tadičius net yra minėjęs, jog eidavo žaisti į statybų vietą manydamas,kad čia senovinės pilies griuvėsiai.

Tačiau Serbijos patriarchai nuolat kėlė statybų klausimą, kuris oficialiai prisimintas tik devintajame dešimtmetyje. Tačiau statybas vėl pristabdė kruvini dešimtojo dešimtmečio karai. Serbų Ortodoksų bažnyčios patriarchas manė, kad pinigai, kuriuos galima išleisti statybai, vis dėlto yra reikalingesni karo pabėgėliams. Todėl statybos atnaujintos tik 2000 m., kai Balkanai ėmė vaduotis iš ką tik praūžusių siaubų. Šįkart vėl pakeitus soboro simbolinę prasmę: šiandien manoma, kad tai bus tikėjimo, dvasingumo, kultūros ir laisvės švyturys.

 Serbijos Ortodoksų bažnyčia susilaukia gausios kritikos, kartais peraugančios į skandalus

Žinoma, ne visi yra patenkinti tuo, kas vyksta, ir Serbijos Ortodoksų bažnyčia susilaukia gausios kritikos, kartais peraugančios į skandalus. Ypač tuomet, kai kalbama apie finansus. Bulvarinis Serbijos dienraštis „Blic“ rašė, jog, pavyzdžiui, 2016 m. Serbijos Ortodoksų bažnyčia buvo „trečia pelningiausia Serbijos kompanija“ po naftos ir elektronikos bendrovių, per 40 vyskupijų surenkanti apie 140 milijonų eurų per metus. Kadangi ši suma yra didesnė, nei reikia kasdieniams dvasininkų poreikiams patenkinti, šie pinigai investuojami į nekilnojamąjį turtą, vynines, žemės ūkį. Teigiama, kad viena eparchija vien iš žvakių ir kitų religinių reikmenų pardavimų per metus gali užsidirbti iki 5 milijonų eurų. Dienraštis „Blic“ surado dar įdomesnės informacijos. Kadangi tarp tikinčiųjų yra manančių, jog jie gali nusiplauti nuodėmes aukodami pinigus, atsiranda gausiai aukojančių asmenų. Belgrade vienai bažnyčiai vienas asmuo paaukojo pusę milijono eurų. Už tai bažnyčia atsilygino pridėdama jį prie stambių aukotojų sąrašo. Tačiau akivaizdu, jog šis asmuo buvo žinomas ir ieškomas – buvo nustatyta, kad, oficialiais duomenimis, šis žmogus buvo žuvęs autoavarijoje prieš keleerius metus.  

Vis dėlto serbai labiau linkę didžiuotis savo praeitimi, nei žiūrėti į juodas dėmes ir mėgsta pasakoti Šv. Savos istoriją, kurią mistifikuoja. Yra manančiųjų, kad jo gyvenimo istorija tėra legenda – „ar daug atsirastų galinčiųjų atsisakyti galios ir siekiančiųjų tarnauti kitiems bei melstis? Todėl serbams jis išties didysis ir didžiausias“, galima išgirsti pokalbiuose su serbais.

Per drąsu būtų teigti jugonostalgijos pabaigą, kadangi ji pietų slavų sąmonėje, nepriklausomai nuo kilmės, tebeegzistuoja kaip „kažkas, kas vienijo žmonės ten, kur žmonės kažkada gyveno gerai ir taikiai“. Apie tai kalba ir karta, augusi karų sąlygomis. Atsiminimai apie šią valstybę išliks dar ilgai. Tačiau Balkanai – audringas rajonas, ir simbolių prasmės čia keičiasi dažnai. Ką ir simboliškai parodė audringesnė nei Sagrada Familia šv. Savos soboro istorija.