Evgenios Levin nuotrauka

Lenkų vienuolė, kuriai Lietuvoje jau suteikta „vulkano“ pravardė, parašė Bobui Dylanui su prašymu paaukoti hospisui savo Nobelio premiją. Laukia atsakymo.

Nepamirštamas sakinys. Įstringa atminty labiau nei „aš tave myliu“ ir „ar tekėsi už manęs“. Pastarieji per gyvenimą gali nuskambėti daug kartų, o anas tik kartą. Įprastą Lietuvoje šio sakinio versiją išgirdo Dorota. „Jūsų motina mirė, atvažiuokite sutvarkyti dokumentus“, – pasakė nepažįstamas vyras ir padėjo ragelį.

Karališka mirtis 

Jau penkerius metus Vilniuje apie mirtį artimiesiems pranešama ir kitaip. Sako, naujoji šio sakinio versija nepersekioja bloguose sapnuose. 

„Mama jau yra danguje“, – 6.40 val. ryte telefonu išgirdo Andžejus.

„O, gerai, jau danguje! – pagalvojau. – Šoko nepatyriau, pajutau tik keistą džiugesį“, – pasakoja vyras. 

Mama sirgo vėžiu. Andžejus ir Jolanta, ekskursijų po Vilnių vadovai, mama rūpinosi namuose. „Supratome, kad mama pamažu išeina, – prisimena Jolanta. – Paskambinome seseriai Michaelai, apie ją žinojome tiek, kad palydi žmones paskutinėmis jų gyvenimo dienomis. Norėjome sužinoti, kaip reikėtų elgtis būnant prie mirštančiojo. Žvakelė, malda, o gal kažkaip kitaip? Kiekvienas žinome, kaip gimsta žmogus: kaskart viskas vyksta maždaug panašiai. Tačiau kaip mirštama?“ 

Sesuo pasakė, kad hospise, kuriam vadovauja, yra laisva lova. Mama į ankstesnius siūlymus persikelti į ligoninę ar slaugos namus atsakydavo griežtai: „Ne, ne ir ne!“. Vėliau sužinojo, kad gulėtų pastate, kuriame buvo sukurtas garsiausias praėjusio amžiaus lenkų religinis paveikslas „Jėzau, pasitikiu Tavimi“.–  „Na, gerai“, – atsakė. 

Paskutines dešimt savo gyvenimo dienų ji praleido pal. kun. Mykolo Sopočkos hospise. Tai vienintelis stacionarus hospisas Lietuvoje. Taip, 3 mln. gyventojų turinti Lietuva turi tik 14 hospiso lovų.

„Per laidotuves, reikšdami užuojautą gal aštuoni žmonės klausė, kiek kainavo lova hospise, – prisimena Jolanta. – O mes sakėm, kad nieko. Jie tada: „Na, mums galite pasakyti, mes gi savi“. Netikėjo, juk mama ten gyveno kaip karalienė. Kunigas jai kas rytą suteikdavo paskutinį patepimą. Jaunimas atbėgdavo, maitino, glostė. Visą tą laiką mamos veide matėme palaimingą šypseną. Žmonės sakė, kad Lietuvoje taip nebūna.“ 

Valstybėje, kur net sveikatos apsaugos ministrė prisipažino davusi gydytojui kyšį, niekas netikėjo, kad galima karališkai mirti nemokant nė cento.

Po kelių savaičių Jolanta ir Andžejus į hospiso sąskaitą pervedė pinigų norėdami padėkoti už globą. Pinigai grįžo į jų sąskaitą, kadangi sesuo Michaela nepriima aukų iš ligonių artimųjų. Bandė dar du kartus. Galiausiai anonimas atnešė auką į hospisą nesakydamas, nuo ko ji. 

Apsiausto reikšmė medicinoje

Praėjo jau 10 metų nuo to laiko, kai Gailestingojo Jėzaus seserų kongregacija perėmė iš Vilniaus kurijos apgriuvusį pastatą. Nebuvo langų, nuo sienų byrėjo tinkas. Nedaug kas prisiminė, kad prieš karą čia gyveno kunigas, nešiojęs apvalius akinukus, pavarde Sopočka, sesers Faustynos Kowalskos nuodėmklausys. Tai ji patikėjo, kad mergina, kurią daugelis vadino beprote, iš tikrųjų regėjo Dievą. Dailininkui Eugeniuszui Kazimirowskiui, čia turėjusiam dirbtuves, taip pat liepė rimtai išklausyti vienuolę. Faustyna ateidavo pas E.Kazimirowskį ir aiškino, kaip reikia piešti Jėzaus akis, plaukus ir pirštus (nors paveikslas ją vis tiek nuvylė).

Kunigas Sopočka Vilniuje įsteigė naują moterų vienuoliją, Gailestingojo Jėzaus seserų kongregaciją, tačiau Antrojo pasaulinio karo metu steigėjas ir pirmosios vienuolės iš Lietuvos išvyko. Apleistą pastatą perėmė šalia esančio kalėjimo administracija, apie gailestingumą ten buvo kalbama mažai.

Po pusės amžiaus Lietuvos bažnyčia atgavo sovietų valdžios konfiskuotą nekilnojamąjį turtą. Kardinolas Audrys Juozas Bačkis pasiūlė seserims iš kadaise Vilniuje įsteigto vienuolyno du dalykus: sugrįžti į Vilnių ir įsteigti pirmąjį hospisą. Jau kiek anksčiau  kardinolas bandė Lietuvoje sukurti vietą, kurioje būtų įmanoma žmoniškai numirti.

Apie poreikį steigti hospisus kalbėjo su Nepriklausomos Lietuvos prezidentais, kalbino premjerus. Politikai kard. A. J. Bačkiui pritardavo, kad reikalas svarbus. Tačiau iškart pridurdavo, kad atsikuriančioje valstybėje trūksta pinigų mirčiai. Lietuva tik 2007 metais, paskutinė Europos Sąjungoje, priėmė paliatyvios slaugos įstatymą. Lotyniškas žodis pallium reiškia apsiaustą: tokį, kuriuo galima apsigobti. 

Tuo metu didžiausią „apgobimo“ patirtį turėjo vienuolė Michaela Rak, daugelį metų vadovavusi Didžiosios Lenkijos Gožuvo (Gorzów Wielkopolski) hospisui. Pagal išsilavinimą teisininkė ir teologė, jaunystėje buvo disko metikė. Vienuolyno vyresnybės pasiūlymą vykti į Lietuvą atmetė: „Jokiais būdais“. Ir taip trejus metus. Nuomonę pakeitė per mišias, kai kunigas Sopočka buvo paskelbtas palaimintuoju. 

Michaela Rak kelionės į Vilnių dieną nuėjo į Gožuvo kapines. Kreipėsi į žmonių, kurie mirė jos lydimi, sielas (kadaise skaičiavo kiek jų palydėjo, pasiekusi 5 tūkstančius nustojo). „Savo mirusiųjų prašiau, kad man padėtų. Aiškinau, kad nemoku lietuvių kalbos, neišmanau Lietuvos įstatymų; neturiu nė grašio naujam hospisui, bet reikia važiuoti, nes ligoniai ten kenčia“, – aiškina M. Rak. 

Prieš išeidama iš kapinių nusišluostė nosį ir ašaras, kad praeiviai nematytų, kaip vienuolė raudojo. Prie vartų stovėjo gėlių pardavėja. Laikė kelias lauko gėlių puokšteles, nuskintas ryte. Iš televizijos žinojo, kad Michaela Rak Lietuvoje steigs hospisą. Pasikvietė seserį arčiau. „Nedaug uždirbau, bet tai, ką turiu, duosiu Vilniaus hospisui“, – pasakė gėlininkė. Tai buvo 3 zlotai smulkiomis monetomis.

Remonto darbai Vilniuje prasidėjo 2009 metais. Atėjo pirma savanorė – slaugė Janina. „Nesirūpinkite, viskas pavyks. Tavo pavardė Rak (liet. Vėžys), o mano Špitalova (Ligonienė)“, – pasakė sveikindamasi.

Vokelis gydytojui 

Praėjo 5 metai, griuvėsiai pavirto dailiu dviaukščiu pastatu su 14 lovų. Tuo metu jau veikė namų hospisas. Lenkijoje įprasta: slaugė, gydytojas, fizioterapeutas, psichologas, savanoriai ir kunigas rūpinasi nepagydomai sergančiais pacientais jų namuose. Pajungia lašelinę, pamasažuoja, palaisto gėles, išvalo langus. Lietuvoje tai buvo revoliucija. Su nuostaba klausydavo, kad norint gauti pagalbą nereikia būti kataliku, lenku ar milijonieriumi.

„Pamenu senutę, kuri rūpinosi vyru, jau nebeatgaunančiu sąmonės, – sako slaugė Anna Kowalewska. – Kai atvažiavome pirmą kartą, iškart norėjo įteikti 10 eurų. Pasakėme, kad padedame nemokamai. Senutė pravirko. Atsisėdo ant kėdės, nuleido galvą. Šiek tiek pasėdėjo ir nuėjo į kitą kambarį. Atnešė 15 eurų! Ilgai aiškinome, kad net jei taip vaikščios iš kambario į kambarį kad ir dešimt kartų, mes vis tiek nieko neimsime.“ 

Kitą kartą nuvykus pas ligonį, susirinkusi šeima klausinėjo, kokiai sektai priklauso slaugytojai. „Lietuvoje sovietų laikais prigijo įprotis, kad reikia gydytojui „padėkoti“. Kartais žmonės labai susinervina, kad neimame pinigų, nes galvoja, jog dirbsime blogiau“, – sako slaugė. 

Galima svajoti 

2013 metais į stacionarųjį hospisą buvo priimtas pirmas pacientas. Tarp globotinių greitai pasklido žinia, kad čia leidžiama svajoti.

Du ligoniai ketvirtą ryto paprašė alaus. Sesuo M. Rak nuėjo į naktinę parduotuvę ir atnešė alaus.

Šešiolikmetė, suprasdama, kad niekada netaps jaunamarte, norėjo padaryti tai, ka daro jaunavedžiai: pasivažinėti baltu limuzinu. Užsakė kokakolos, popkorno ir pakvietė pasivažinėti savo brolius ir seseris, vaikų namų auklėtinius. Kai limuzinas buvo paruoštas, ji nebeturėjo jėgų lipti į mašiną. Paprašė važiuoti savo brolius ir seseris, po to viską papasakoti. Vairuotojas buvo šokiruotas, nepaėmė pinigų. 

Vyras, visą gyvenimą dirbęs miškuose, svajojo prisiglausti prie medžio. Jam atnešė didelę medžio šaką, kurią jis vis glostė.

Kažkas svajojo apie vėdarus, tradicinį lietuvišką patiekalą. Hospiso virėja iškepė vėdarų.

Kitas ilgėjosi šuns. Keturkojis apsigyveno po jo lova.

Jaunas vaikinas norėjo pažvejoti. Jį nuvežė prie ežero, su vežimėliu įstūmė į vandenį, tačiau jam buvo per sunku išlaikyti meškerę. Vienuolė su abitu įbrido į vandenį ir žvejojo šalia. Vaikinas švelniai nuimdavo pagautas žuveles nuo kabliuko ir paleisdavo atgal į vandenį.

„Kadaise pacientas man pasakė: „Kai mirsiu, mirk kartu su manimi.“ Nelabai tuo metu supratau jo žodžius. Pakartojo: „Pažadėk, kad mirsi su manimi“, – pasakoja sesuo M. Rak. – Kai atėjo agonijos akimirka, šalia jo lovos buvo artimieji: žmona, vaikai, draugai. Prasidėjo tokios stiprios konvulsijos, kad nubėgau paklausti daktaro, ar jam tikrai neskauda. Išgirdau, kad neskauda, nuskausminimas veikia. Tada su jo žmona prisiminėme, ko jis prašė. Žmona jį apkabino iš vienos pusės, aš atsiguliau ant lovos iš kitos pusės ir sakau: „Kartu su tavimi nemirsiu, nes negaliu. Bet nebijok, eik į glėbį To, kuris gyvena amžinai. Visi, kas tave myli, yra šalia“. Jo kūnas iškart nurimo, drebulys praėjo ir pacientas ramiai išėjo į amžinybę“, – sako M. Rak. 

Keturių žvaigždučių viešbutis 

Dorotos mama paskutines dvi savo gyvenimo savaites praleido valstybinėje slaugos ligoninėje. Dorota vien nuo minties apie tą vietą krūpteli: ligonių rankos pririštos prie lovų, mobilieji telefonai paslėpti. Šalia kažkas miršta, kvieti slaugę. „Turi savo ligonį, jo žiūrėk, nesidairyk į šalis“, – išgirsti. Maistas paliktas prie nejudančių kūnų, tie žmonės nesugeba jo pasiekti. Paimamas nepaliestas. Septyni asmenys vienoje palatoje. Tie, kas dar turi jėgų, rėkia. Musės.

Vakare jau buvo aišku, kad mama išeina, bet Dorotai neleido prie jos pasilikti. Vėliau telefonu išgirdo: „Mirė, atvažiuok.“ Ir numestas ragelis. Kai atvyko, mamos jau nebuvo, ją išgabeno į morgą. Turbūt nuogą. Juk tai tik kūnas.

Kai susirgo Dorotos tėvas, apie valstybinę įstaigą ji jau net negalvojo. Viena augina dešimtmetį sūnų, dirba parduotuvėje, todėl negalėjo tėčiu rūpintis namuose. Sužinojo, kad Vilniuje įkurtas hospisas. Prieš pusę metų ten perkėlė tėvą, kasdien jį aplanko po darbo.

„Langai šviesūs. Gėlės ant kiekvienos lentynėlės, paveikslėliai ant staliukų... Kai kurie namuose tokių sąlygų neturi, – sako Dorota. – Sūnus, pirmą kartą čia aplankęs senelį, kitiems šeimos nariams pasakojo, jog šis guli keturių žvaigždučių viešbutyje.“

Palatos dvivietės, šviesios. Spalvoti kilimėliai numegzti kalinių, kalinčių šalia esančiuose pataisos namuose. Rodos, kaliniai susitapatino su pacientais sakydami, kad jiems taip pat nebėra vilties. 

Pasmerkti kaip Štuthofą

Lietuvoje reguliariai kyla skandalų dėl slaugos ligoninėse vyraujančių sąlygų. Kartais organizuojami patikrinimai, kartais kas parašo į spaudą: kad sauskelnės dienų dienas nekeistos, kad ligoniai apduję, pragulos ir tvankuma, mirtis iš bado, viena slaugė trisdešimčiai, kartais – keturiasdešimčiai pacientų. „Jei pasmerkėme Štuthofą ir Aušvicą, tai kodėl nepasmerkiame sveikatos apsaugos sistemos, kuri negali pašalinti nežmoniškų kankinimų?“ – 15min neseniai pasakė onkologė Irena Povilonienė, kuri pirmoji Lietuvoje prabilo apie poreikį sukurti efektyvią paliatyvią slaugą. 

Prieš 20 metų Lietuvos onkologijos skyriuose vis dar vyravo sovietinė opioidų fobija. Ligoniai negaudavo nuskausminamųjų, nebent vieną morfijaus ampulę prieš mirtį, lyg komuniją. I.Povilonienė tuo metu buvo rezidentė ligoninėje, kurioje du pacientai nusižudė. Atsisveikinimo laiškuose rašė, kad tą padaryti paskatino nepakeliamas skausmas. Nusprendė, kad imsis skausmo mažinimo, tada, panašiai kaip apie gailestingumą kalbėjusi Faustyna, tarp gydytojų buvo vadinama beprote. 

„Skamba neįtikėtinai, bet įmanoma įgyti atsparumą kito žmogaus skausmui, – sako I.Povilonienė, kai susitinkame Skausmo ir paliatyviosios terapijos kabinete, kurį įsteigė prieš 20 metų Vilniaus universiteto klinikose, dabartiniame Nacionaliniame vėžio institute. – Sovietų laikais jautresni gydytojai tapdavo alkoholikais, bandydami tą jautrumą numarinti. Ir šiandien nėra psichologų, kurie dirbtų su medikais ar slaugėmis.“ 

I.Povilonienė priduria, kad ligoninės personalas dažnai nesupranta, kad įgydami atsparumą kitų kančioms, patys tampa pacientais. Priduria, kad net ligoninių vadovai dažnai nežino, kuo skiriasi paliatyvus pacientas nuo paprasto.

„Parašykite Sveikatos apsaugos ministerijai tokį laišką: „Mane šokiruoja, kad Lietuvoje yra tik vienas hospisas. Kodėl jų nėra daugiau?“ – siūlo I.Povilonienė. 

Parašiau, bet ministerija tyli. 

Apsireiškimas žolininkei 

Keliuose Lietuvos miestuose bandoma įkurti panašius į Vilniaus paliatyvinės slaugos centrus. Jau veikia du namų hospisai. Stacionarių nėra.

Žanna Jankovskaja yra Kaune esančios įmonės „Herbarius“ savininkė. Diplomuota kineziterapeutė jau 20 metų dirba žolininke.

„Kai savo istoriją papasakoju Lietuvos žurnalistams, šie sako, kad apie tai negali rašyti. Net katalikiška spauda nenori imtis šios temos, girdžiu, kad tai pernelyg liūdna, – sako Jankovskaja. – Esu giliai tikinti. Melsdamasi išgirdau Kristų tariantį vieną žodį: hospisas. Įsijungiau kompiuterį norėdama sužinoti, kas tai yra. Radau amerikietiškus, angliškus hospisus ir tik vieną lietuvišką: Vilniuje, – prisimena. - Kitą dieną paklausiau vyro, ar sutinka, kad steigčiau namų hospisą Kaune.“ Nuvažiavo savaitei pas seserį Michaelą, kad pasimokytų. 

Po mėnesio jau buvo sutvarkyti dokumentai, galima buvo pradėti Kauno hospiso namų veiklą. Iki šios dienos apmokyta 70 savanorių. „Tarp mūsų pacientų yra 22 metų mergina, serganti smegenų vėžiu. Jos mama mokytoja, – pasakoja Žanna. – Mama paklausė, ar savanoriai galėtų tikrinti mokinių sąsiuvinius, taip ji galėtų daugiau laiko leisti su išeinančia dukra. Ir tokius dalykus darome.“ 

Ž. Jankovskaja perka reikalingą įrangą, valstybė skiria dalį lėšų specialistų apsilankymams pas pacientus apmokėti. „Kad gautume paliatyvios slaugos vykdymo licenciją, privalėjau pasirašyti sutartį su Kauno ligonine. Išgirdau sakant: „Oi, kaip gerai, dabar jūs jais rūpinsitės. Priveža čia tokių mirštančių, o čia juk ligoninė, ne morgas!“ – pasakoja Ž. Jankovskaja. 

Žanna apvažiavo Kauną ir jo apylinkes, rado apleistus, daug metų nenaudojamus pastatus. Paruošė architektūrinius atnaujinimo projektus ir su jais nuėjo į savivaldybę. Sužinojo, kad nieko nėra nemokamai. Kyšio neduos, tai ir pastato negaus. Be to, valdininkė pasakė: „Jie ir taip mirs. Kam švaistyti pinigus?“ 

Lietuvis verkia vienumoje

Tiek sesuo Michaela Rak, tiek Žanna Jankovskaja savo įstaigų pavadinimus užregistravo iki įsigaliojant prievolei pavadinimus konsultuoti su Valstybine lietuvių kalbos komisija, kuri sudaro „Didžiųjų kalbos klaidų“ sąrašą. Už „klaidingo“ žodžio vartojimą gresia bauda. Į sąrašą pateko ir svetimai skambantis hospisas. 

Eimantas Balaika, siekiantis įkurti panašią įstaigą Alytuje, įtikinėjo kalbininkus pakeisti nuomonę. „Jei plakate įrašyčiau draudžiamą žodį, Valstybinė lietuvių kalbos komisija man galėtų skirti baudą“, – sako E. Balaika.

Komisija galiausiai žodį hospisas pripažino.

E. Balaika yra ekonomistas, ilgus metus dirbo Vilniaus bankuose. Prieš devynerius metus gydytojas pasakė: „Pasiimk tėvą namo, nieko nebegalime padaryti.“ 

„Šiandien tėvas serga dviem onkologinėmis ligomis, bet vis dar gyvas, nes nepasidavėme, – aiškina E.Balaika. – Tada supratau svarbų dalyką: žmogus tokioje situacijoje yra bejėgis, niekas jam nepadės. Telieka vienišam pūti savo bute. Mūsų savanoriai reguliariai randa mirusius vienišus žmones.“ 

Eimantas išsikėlė iš sostinės ir bando įsteigti hospisą gimtajame Alytuje. Šis nedidelis miestas palieka slogų įspūdį. Iš Augustavo į Vilnių lekiantys turistai čia niekada nesustoja. Pilki daugiaaukščiai tarp miškų, kareivinės, prekybos centras. Rugpjūčio pabaigoje vidurnaktį ten galima išvysti žmonių su žvakelėmis rankose. Kai kurie neša laiškus mirusiesiems. Tokiu būdu E.Balaikos organizacija „Tėviškės namai“ bando miesto gyventojus išmokyti, kaip išgyventi gedulą ir prisijaukinti mirtį. Savanoriai kasmet neša plakatą: „TAIP hospisui Alytuje“.

Vyro kambaryje ant lentynos padėtas lenkiškas vadovėlis „Hospisas tai irgi gyvenimas“. Jis subūrė nedidelę namų hospiso komandą. Savivaldybės tarnautojus ir vietos verslininkus vežėsi į hospisus Balstogėje ir Suvalkuose, kad šie galiausiai pritartų jo idėjai. „Turime žemės gabalą, kur galima būtų pastatyti hospisą, – aiškina. – Kaina apie 5 mln. eurų. Nebent atsirastų rėmėjas, kuris už milijoną nupirktų pastatą iš savivaldybės. Gal pavyks? Juk sesuo Michaela Rak turėjo kišenėje tris zlotus, o atvažiavo į Lietuvą ir pasiekė savo tikslą.“

Bent iki Dakaro

Didžiausia problema yra rasti lėšų kenčiantiems žmonėms. Lietuvos ligonių kasos padengia vos 30 proc. Vilniaus hospiso išlaidų. 70 proc. lenkų vienuolė turi išelgetauti. Kiekvienas mėnuo paženklintas netikrumo, bet dar nebuvo taip, kad kuris iš 40 darbuotojų negautų atlyginimo. M. Rak važinėja ir prašo. Ji užsispyrusi. Pavyzdžiui, paskambino Lietuvos lenktyninkui Benediktui Vanagui, kad šis kartu su savo lenku šturmanu Sebastianu Rozwadowskiu iš Olštyno taptų hospiso ambasadoriais. Nustebo, bet sutiko. Nuo to laiko B.Vanago komanda į Dakaro ralį išvažiuoja nuo pal. Sopočkos hospiso vartų. Viena pacientė pažadėjo paaukoti savo ligą sėkmingo ralio užbaigimo intencija. Kai sužinojo, kiek laiko trunka ralis, pakeitė nuomonę ir paaukojo savo mirtį: mirdama kartojo: „Dakaras, Dakaras.“ 

B. Vanagas ir S. Rozwadowskis yra tikros žvaigždės, tad į hospisą pritraukia daugybę žurnalistų, kurie savo skaitytojams aiškina, kas yra hospisas. 

Jonas Žmuidzinas, lietuvių kilmės NASA dirbantis astrofizikas, hospisui paaukojo savo mokslinę premiją. Vilniaus harceriai suorganizavo labdaringą koncertą.

Jaunavedžiai vestuvių puotos svečių prašė, kad vietoj gėlių įmestų auką į vienuolės aukų dėžutę. 

Atsitiktinai lėktuve sutiktas verslininkas (nes M.Rak elgetauja ir už Atlanto) besibaigiant skrydžiui paklausė, kiek kainuos lifto įrengimas hospise. Tada pervedė visą reikalingą sumą.

Kartais Rak eina į koplyčią ir sako: „Jėzau, turėjo būti, o nėra! Daryk ką nors.“ Ir išeina. 

„Prieš kurį laiką į hospisą atėjo mama kartu su silpnutėliu berniuku. Žiūrėdamas man į akis jis pasakė: „Man vėžys. Ar padėsi?“ ir pradėjo verkti. Pasisodinau jį ant kelių, apkabinau ir verkiau kartu. Pažadėjau: „Padėsiu tau“, – pasakoja vienuolė.

Kasmet Vilniuje nuo onkologinių ligų miršta 14 vaikų. Iki šiol hospiso darbuotojai stengėsi, kad vaikas būtų visą parą prižiūrimas savo namuose, tarp savo žaislų. Tačiau Vaikų ligoninės Onkohematologijos skyriaus gydytojai kreipėsi į seserį su prašymu įkurti stacionarų hospisą vaikams, nes tėvai nenori pasiimti mirštančių vaikų iš ligoninės. Nesutinka ir tiek. Toks vaikas užima ligoninės lovą.

„Tam tikra prasme tai lengvesnės išeities ieškojimas daktarams, – sako Jolanta, kurios uošvė mirė hospise. – Vietoj to, kad jie mintų Sveikatos apsaugos ministerijos slenksčius, rinktų tėvų skundus ir rašytų į Europos Parlamentą siekdami, kad Lietuvą keistų hospisų finansavimą, sako: „Miela seserie, padaryk, tu sugebi!“ Ir sesuo daro.“

Šiandien, kad būtų įkurtas vaikų hospisas, tereikia sugriauti garažus esančius vienuolynui priklausančioje žemėje, pastatyti ten hospiso priestatą ir įrengti tris palatas. Ir surinkti 970 tūkst. eurų. Michaela Rak parašė elektroninį laišką Bobui Dylanui, kurio seneliai kilę iš Lietuvos. Paprašė, kad gautos Nobelio premijos pinigus perduotų vaikų hospisui. Laišką perrašė ranka ir kopiją nunešė į koplyčią prie paveikslo „Jėzau, pasitikiu Tavimi“. Laukia atsakymo.

Išvertė Justina Seferovič

*

Autorė dėkoja už pagalbą onkologei Kristinai Slidevskai iš Onkologijos instituto.

Tekstas išspausdintas leidinyje „Nowa Europa Wschodnia“ 6/2017.

Kiekvienas gali padėti Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui. Tereikia aktyviai įsitraukti į hospiso veiklą ir tapti savanoriu arba skirti materialinę ar finansinę paramą.

Galite  paremti skirdami 2 proc. nuo pajamų sumos (FR0512 v.2 forma), juridinio asmens kodas: 302837031

arba pervesdami pinigus į sąskaitas:

Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyrius
Banko kodas: 21400
BIC, SWIFT kodas: NDEALT2X
a.s. LT 232140030002856368 EUR
a.s. LT 392140030002856371 USD
a.s. LT 762140030002856384 PLN