Kazys Grinius, Atsiminimai ir mintys, t. III–IV, atsakingieji redaktoriai Dalia Bukelevičiūtė ir Arūnas Vyšniauskas, Marijampolė: Piko valanda, 2016, 344, 400 egz.

Kazio Griniaus laiškų išliko nedaug. Todėl atsiminimai lieka pagrindiniu biografų šaltiniu. Atsiminimų ir minčių pirmasis tomas, apimantis laikotarpį nuo vaikystės iki 1900 m., buvo išleistas 1947 m., taigi dar Vokietijoje; antrasis tomas, apie 1901–1905 m. laikotarpį – Čikagoje 1962 m. Neseniai buvo išleistos trečioji ir ketvirtoji dalys, apimančios 1906–1926 m. Šių dalių teksto rankraštis, saugomas Lietuvos centriniame valstybės archyve Vilniuje, tyrinėtojams buvo žinomas. Juo plačiai pasinaudojo Gediminas Ilgūnas knygoje Kazys Grinius (2000). Visi šie atsiminimai buvo rašyti jau po karo. Lietuvoje rašyti atsiminimai, Griniui bėgant 1944 m., buvo užkasti ir drėgmės sunaikinti. Anksčiau jo atsiminimų buvo paskelbta 1926 m. Varpe ir jau po karo JAV Naujienose.

Lietuvoje mėgstama publikuojant istorinius tekstus juos perredaguoti, sumoderninti jų rašybą ir skyrybą. Tai tinka mokykliniams tekstams, bet netinka, jei pag­rindiniai jų vartotojai bus istorikai ir kiti tyrinėtojai. Jiems reikia kuo autentiškesnio teksto, nes atsiras atvejų, kai interpretaciją lems ne vietoje įrašytas kab­lelis. Kartais vien iš smulkmenų galima nustatyti, ar tekstas autentiškas, ar ne, nors autentiškumo klausimas Griniaus atveju nekyla.

Atsiminimų redaktoriai Dalia Bukelevičiūtė ir Arūnas Vyšniauskas vengė ir vieno, ir kito kraštutinumo, daug ką palikdami, kaip Griniaus parašyta, bet kai ką ir modernindami. Gerai, pavyzdžiui, kad nevienodino ir paliko tiek klėrikai, tiek klerikalai, kad paliko jieškoti, geležkelis. Bet nereikėjo vietoje Rusijos Komunistų Partijos rašyti Rusijos komunistų partija arba sukylimas keisti į sukilimas. Šiaip ar taip, gerai, kad pratarmėje taisyklės, kuriomis vadovavosi redaktoriai, aiškiai išdėstytos. Čia taip pat duota nemažai žinių apie atsiminimų publikavimą. Naudingos ir parengtos auto­riaus minimų asmenų biografinės išnašos. Gaila, kad nėra rodyklės. Grinius mini labai daug vardų, ir bent keliolika jų turėtų patraukti biografų dėmesį. Didelė paslauga būtų, jei rengėjai rodyklę parengtų ir paskelbtų internetine forma, kol prisireiks antrosios laidos.

Grinius buvo savotiškas, gal net per daug linkęs savo privatų pasaulį slėpti nuo svetimų akių. 

Grinius buvo savotiškas, gal net per daug linkęs savo privatų pasaulį slėpti nuo svetimų akių. Dažnai autoriaus tarytum nėra, užtat detaliai atpasakojami įvykiai, be kurių neišsivers joks istorikas. Tačiau knyga verta ir šiaip skaitytojų dėmesio, nes randame ne vien įvykius, bet ir tai, kas už jų slepiasi. Tai ne nuobodi vadovėlinė istorija. Būtų gerai, jei knyga patektų ir į gimnazistų rankas.

Grinių reikia skaityti ir interpretuoti atsargiai, įsigilinus, nes jis nebuvo politiškai korektiškas ir kartais stipriai pasakydavo. Pavyzdžiui, p. 64 minimas kun. Civinskas (Antanas Civinskas, 1867–1913). Kitas būtų rašęs, kad tai giliai tikintis, uolus kunigas. O Griniui – fanatikas. Tačiau teigiamas fanatikas. Civinskas jam palikdavęs lenkiškų teologijos knygelių, kurias skaitydamas Grinius geriau suprato „katalikų mokslą“. Grinius buvo jam dėkingas. Šiame kontekste sužinome, kad Grinius kunigų nemėgo, bet nieko nesužinome apie jo paties vidinį gyvenimą. Bažnyčios, kunigai, jų politinė veikla – visa tai yra viešas reikalas, ir čia Griniaus nusistatymas aiškus – jis rėmė toli siekiantį Bažnyčios ir valstybės atskyrimą, smerkė kunigų „politikavimą“, šį žodį suprasdamas platokai. Bet nesužinome, ar jis buvo, tarkime, ateistas. Beje, čia, kaip ir daugelyje kitų atvejų, dėl lietuvių nukrikščionėjimo jis pirmiausia kaltino kunigiją.

Itin atsargiai reikia skaityti Griniaus pastabas apie žydus. 1926 m. perversmo kontekste skaitome: „Diktatoriniai režimai žydams, atrodo, net geresni negu demokratiniai, nes žydų tauta nėra demokratinė, ji visada pasiduoda vadams (valdovams, vadams, pranašams, pagaliau, šiais laikais rabinams)“ (p. 335–336). Niekas, paisydamas politinio korektiškumo ir suprasdamas statistinę metodiką, taip nebūtų parašęs. O žydų esama daug, vieni vienokie, kiti kitokie. Iš tiesų tą patį galima pasakyti apie kiekvieną didesnį žmonių būrį – ar paklusnumu pasižyminti lietuvių proporcija didesnė ar mažesnė nei žydų? Galų gale, žmonės keičiasi. XIX a. lietuviai kunigų klausė, bent viešumoje. XXI a. padėtis kitokia. O Griniaus aplinkoje ne vienoje žydų bendruomenėje vyravo rabinai. Ir jis konsekventiškai iš savo antiklerikalinės pozicijos vertino ne vien katalikus, bet ir žydus.

Trečiasis Lietuvos prezidentas K. Grinius darbo kabinete. LVGA nuotrauka.

Nekorektiškai skamba ir sakinys apie Vinco Mickevičiaus-Kapsuko vyriausybę: „Kapsuko veikla darėsi vis mažiau ir mažiau pakenčiama, bolševikai vis labiau ir labiau visoj Lietuvoj kėlė galvas, ypač žydai“ (p. 251). Atsiduoda, kaip pastebi redaktoriai (p. 224), žydus ir bolševikus tapatinančiu stereotipu. Bet ar tikrai taip? Tai buvo chaoso ir netikrumo metas. Žydų bendruomenės buvo organizuotos. Natūralu, kad labiau pratę prie rusų kultūros, nepasitikėdami silpnos Lietuvos perspektyvomis, plačiau paplitusios socialdemokratų ideologijos veikiami žydai būtų labiau linkę šlietis prie bolševikų. Vilnijoje žydams rūpestį turėjo kelti ir lenkų antisemitizmas. Klausimas aktualus: ar juos labiau apsaugotų bolševikai, ar lietuviai? Griniaus „kėlė galvas“ yra nevykęs pasakymas, bent mūsų supratimu. Tačiau tikėtina, kad jis prisimena tai, kas tarp žydų tik­rai vyko, būtent tam tikrą bruzdėjimą, susirūpinimą. Tuo metu kitaip būti negalėjo. Todėl skaitytojas privalo save drausminti, bandyti suprasti faktą, o ne leistis į spėliones apie autoriaus nuotaikas.

Grinius nebuvo filosofinio intelekto, kritiškai mąstantis. Tuo metu Europoje buvo madingas savitas demografinis rūpestis: mažėja gimstamumas, todėl mano tauta pavojuje. Rečiau įskaičiuota, kad mažėjo kūdikių mirtingumas ir ilgėjo gyvenimo trukmė. Šis demografinis rūpestis Griniaus raštuose užtinkamas dažnai. Yra iš prieš karą paskelbtų lietuvius įspėjančių rašinių. Jis pastebimas ir tokiame, tarytum vokiečių agresyvumą pateisinančiame sakinyje: „Hitlerio šokis (1939–1945) prieš visą pasaulį greičiausiai buvo gal ne proto, bet tautos savisaugos instinktu padiktuotas“. Ir dar blogiau: „Ne mažiau kaip lenkai savo vislumu buvo pavojingos ir visos rusų tautos. Ir joms turėjo būt duotas smūgis [...]. Vokiečiai turėjo eiti į kaimus ir padauginti prieauglį“ (p. 206). Tarytum genocidu vokiečiai tik ir gynė savo visiems suprantamus interesus. Kritiškiau nusiteikęs autorius gal būtų pridėjęs kelis kitus sakinius. Pavyzdžiui, skaitytojams priminęs, kad jei vokiečiai gali švarinti sau reikalingą erdvę, tai kodėl to paties daryti negali dvigubai vislesni lenkai, švarindami jiems parankius Lietuvos ir Vokietijos plotus? Šiaip ar taip, būtų klaidinga nuspręsti, kad Grinius palankiai vertino vokiečių ambicijas.

Cituojami tekstai įspėja, kad norint autorių suprasti, negalima tenkintis izoliuotais gabaliukais, bet reikia žiūrėti į visumą, turint omenyje ir laiką, ir vietą, ir kitas aplinkybes. Ši metodinė taisyklė galioja visiems, bet ypač Griniaus atveju svarbu nepasitenkinti tariamai inkriminuojančių sakinių medžiokle.

Kaip sakyta, Grinius nebuvo kritiškai mąstantis filosofas. Tačiau jis džiaugėsi gera atmintimi. Ir dažnai prisimindavo spalvingas smulkmenas. Kam svarbūs ne vien sausi faktai, bet ir anų laikų tonas, sakyčiau „kvapas“, ilgai ir dažnai mėgausis Griniaus atsiminimais. Kas kitas būtų sukūręs tokį 1908 m. Kalvarijos kalėjimo vaizdą?

Taip pat Grinius nebijojo atviro žodžio: ne jam mig­lota, kuklaus turinio, diplomatinė kalba.

Štai Grinius ir Griniuvienė buvo atvežti į kalėjimą. Grinius uždarytas kameron su šešiais kitais vyrais. Sužinome, kad nepasitenkinę kalėjimo maistu kantinoje jie nusipirkdavo „sviesto, sūrio, dešros, silkės“, kad daug dirbo, kol karštu vandeniu kameroje išnaikino blakes, kad kas šeštadienį gaudavo švarias „apatines kelnes“. Kol kas nieko ypatinga. Tačiau, pasirodo, prieš kiek laiko toje pat kameroje sėdėjo „šaltkalvis [...] pasižymėjęs, kad visus užraktus atrakinėdavęs“. Iš kantinos, be vyresnybės leidimo, jis parnešdavo žibalo, dešros. Bet įdomiausia, kad jis „nuliedavo blizgančius pusrublius“, kuriuos į apyvartą paleisdavo vienas kalėjimo prižiūrėtojas. Ir kaip tirpinamo metalo prižiūrėtojai ilgai nepastebėjo? Kalėjime veisėsi baltosios pelės, kurių vieną šaltkalvis pasigavo ir laikė „virdulio skardiniame ištraukiamame kamine. Patsai viršininkas ateidavo su ta peliuke pažaist, atnešdamas sūrio trupinių [...]. Niekam neateidavo galvon, kad tai ne peliukės narvas, bet pinigams dirbti mašina“.

O prižiūrėtojai ne visada susigaudydavo. Taip atsitiko vienam labai dievotam katalikui prižiūrėtojui. Jis vienoje kameroje pasodino vyriškį, o gretimoje – merginą. Atėjęs iš ryto juos rado vienoje lovoje: „jie nakčia išardė pečių ir suėjo į vieną kamerą“ (p. 63–64). Su malonumu Grinius prisimena ano pamaldaus kataliko veidą.

Taip pat Grinius nebijojo atviro žodžio: ne jam mig­lota, kuklaus turinio, diplomatinė kalba. Dėl suprantamų priežasčių jis nemėgo Augustino Voldemaro: tai „įgimtas, amžinas, nepataisomas priešgyna ir demoniško būdo žmogus“. O Voldemaras, nepasitaręs su vyriausybe, niekam apie tai nepranešęs, priėmė Tautų Sąjungos siūlymą surengti Vilnijoje plebiscitą. Voldemarą reikėjo atleisti, „nes aišku buvo, jog plebiscitas būtų išėjęs Lenkijos naudai“ (p. 261). Toks atviras Griniaus prisipažinimas pralinksmins ne vieną lenką­ istoriką. Ne ką švelniau jis atsiliepia apie tuos karius, studentus, kuriems buvo nepriimtinas Hymanso projektas, juos priskirdamas „neatsakingiems mūsų patrio­tams“. Beje, jeigu lietuviai atmetė plebiscitą, tai lenkai – Hymanso projektą.

Panašių anekdotų atsiminimuose netrūksta. Jie rodo, kad istorijoje veikia vien tik žmonės: vieni geresni, kiti blogesni, vieni gudresni, kiti kvailesni. Užbaigti negalima nepaminėjus, kad prie leidinio daug prisidėjo Kazio Griniaus memorialinio muziejaus Marijampolėje darbuotojai Vytautas Grinius, Jolita Kubilienė, Tomas Kukauskas. Muziejus gražioje vietoje, o miesto centras puikiai sutvarkytas. Blogai tik tai, kad aptariamas leidinys nėra plačiai platinamas. Jis gaunamas muziejuje.

Naujasis židinys