unsplash.com nuotr.

Violeta Melnikienė, LRT RADIJO laida „Kasdienybės kultūra“, LRT.lt

XIX–XX a. pr. populiariausia lietuvių laisvalaikio forma buvo išėjimas į miestą pasivaikščioti. Moterims buvo leidžiama ne viskas, bet vyrai nedraudžiamai lankydavosi viešnamiuose ir naudodavosi naktinėmis pramogomis, LRT RADIJUI sako Lietuvos istorijos instituto darbuotojas hum. m. dr. Juozapas PAŠKAUSKAS. Anot jo, į išpopuliarėjusius kurortus plūdo tiek elitas, tiek darbininkai, bet jų laukdavo ne pačios maloniausios procedūros, pavyzdžiui, reikalavimas per dieną išgerti kibirą mineralinio vandens.

Kuo jums įdomi lietuvių laisvalaikio XIX a. pab.–XX a. pr. tema?

Per laisvalaikio temą nagrinėjate ir besikeičiančias namų erdves.

Taip, laisvalaikio tema gali atrodyti lengvai apibrėžiama, bet kai imi dirbti su archyvais ir ieškai šaltinių, aiškėja, kad apie laisvalaikį XIX a. pab.–XX a. pr. niekas daug nerašė, to nereflektavo. Norėjau suprasti, kaip laisvalaikį leisdavo įvairios socialinės grupės – žemiausias sluoksnis, vidurinis ir visuomenės elitas. Būtent namų erdvės padėjo tai geriau suprasti.

Pavyzdžiui, darbininkai Vilniuje gyveno labai ankštose patalpose, vieno kambario bute telkdavosi kokie aštuoni žmonės. Jie net nebuvo giminaičiai, tiesiog kartu nuomodavosi būstą. Akivaizdu, kad laisvalaikio namuose jie neleido, nes tam nebuvo malonių sąlygų. Laiką darbininkai leisdavo kažkur gatvėse, skveruose, priemiesčiuose ir pan.

Kitaip tiems, kurie gyvendavo aštuonių kambarių butuose, turėjo atskirą kabinetą, valgomąjį, vaikų kambarius, tarnaičių kambarius. Jiems namai atstojo visą pasaulį, nereikėdavo eiti į miestą. Tokie žmonės ir stengėsi susikurti savo pasaulį, kuris tilptų namuose. Kai kurių profesijų atstovai (medikai, teisininkai, rašytojai) ir dirbdavo namuose. Į miestą būdavo išeinama tik tam tikromis progomis.

Iš namų išeidavo elitiniam laisvalaikiui?

Taip, į tai įeidavo teatras, pramogos, įvykiai mieste, kurortai. Turtingesni žmonės būdavo apsisprendę, kur eis, todėl nesišlaistydavo. Elito atstovai į darbininkus, besišlaistančius gatvėmis, žiūrėjo iš aukšto ir manė, kad šie yra neišsilavinę, negebantys planuoti ir spręsti dėl ateities. Kiekvienas to meto asmuo turėjo skirtingus hobius, pradedant siuvinėjimu, baigiant atvirukų, ženkliukų, laikraščių iškarpų rinkimu.

unsplash.com nuotr.

Vilniuje pats garsiausias buvo Šumano restoranas, veikęs dabartinio Bernardinų sodo teritorijoje. Pilna istorijų, kad ten buvo prašvilpiami milžiniški turtai, palikimai. Varšuvos satyriniai laikraščiai rašė, kad ten lietuvių dvarininkai grindis šampano kamščiais nuklojo, kad visi geria iki paryčių ir paskui neturi kuo sumokėti.

Ar XIX a. pab.–XX a. pr. yra metas, kai atsirado masinė kultūra ir masinis laisvalaikio ieškojimas? Kažkada laisvalaikio net nebuvo.

XIX a. pab. Lietuvoje, ypač Kaune ir Vilniuje, sprogo kapitalizmo bumas. Buvo statomi fabrikai, plėtėsi miestai, jie tapo traukos centrais. Kalbant apie šį laikotarpį galima svarstyti apie vidurinės klasės užuomazgas. Vidurinės klasės buvo nedaug, bet keitėsi suvokimas, kaip reikia planuoti ir kurti savo gyvenimo būdą.

Buvo išstumtos anksčiau vyravusios bajorijos sampratos, darbininkai ėmė svarstyti, kaip leisti savo laiką, kaip jį panaudoti. Dėl besikeičiančių ekonominių aplinkybių šis laikas buvo labai intensyvus, bet trumpas. Jį nutraukė 1914 m. prasidėjęs karas.

Vis tiek galima kalbėti apie modernią laisvalaikio sampratą, kai žmonės suvokia, kad jų darbo valandos turi būti normuojamos, o po jų turi pats apsispręsti, kur eisi – ar į aludę, ar knygą skaityti, ar į mišką padainuoti su draugais.

Kaip atrodė to meto kurortai, ką jie siūlė?

Kurortai atsirado prieš Pirmąjį pasaulinį karą, pagrindiniai iš jų buvo Druskininkai, Birštonas, Palanga. Tiesa, jie tuomet priklausė ne Lietuvos teritorijai, bet lietuviai vietoves suvokė kaip savo šalies dalį. Nuo XIX a. pr. tai buvo bajorijos ir elito traukos centras. Į kurortus vasaroti važiuodavo žymūs poetai, pavyzdžiui, Adomas Mickevičius.

Tačiau artėjant Pirmajam pasauliniam karui ėmė keistis ir kurortų lankytojų sudėtis. Pradėjo dominuoti vidurinis sluoksnis, kurortuose ilsėdavosi miestiečiai. Iš likusių šaltinių galima suprasti, kad tradiciniai kurortų lankytojai tuo piktinosi, jiems nepatiko besikeičianti tvarka ir nauji atvykėliai. Vėliau tuo pačiu piktinosi ir miestiečių klasė, nes į kurortus galiausiai ėmė važiuoti darbininkai. Taigi kurortai tapo prieinami, labai išsiplėtė jų lankytojų ratas.

Kurortai buvo sveikatingumo vieta, to meto žmonės itin tikėjo medicina ir pasitikėjo daktarais, nevengė eksperimentuoti. Tačiau ne visos sveikatingumo procedūros buvo malonios. Pavyzdžiui, neretai tekdavo per dieną išgerti kibirą mineralinio vandens.

O koks buvo kinas?

Kinas pirmiausia buvo miesto fenomenas, nes ten buvo daugiausia žmonių, galėjusių mokėti pinigus arba supratusių inovacijos kultūrai reikšmę. Kinas iškart tapo pati populiariausia ir kultūros, ir laisvalaikio forma – apie 1910 m. Vilniuje veikė aštuoni kino teatrai, o bilietų į kiną buvo nuperkama daugiau negu sudėjus visas kitas pramogas (teatrą, baletą, cirką) kartu.

Verslesni žmonės iškart suprato kino traukos galią, todėl pradėjo nuomotis kino projektorius, kino juostas ir keliauti po provinciją. Jie bandydavo prisitaikyti prie religinių švenčių, pavyzdžiui, atlaidų, kai miesteliuose būdavo pilna žmonių, ir ten rodydavo religinio turinio filmus. Eiti į tokius seansus skatindavo ir kunigai, nes judantis vaizdas žmones stulbino, ir kartais gąsdindavo. Pavyzdžiui, per pirmą kino seansą Paryžiuje buvo demonstruojamas atvažiuojantis traukinys, ir visa salė išsilakstė, nes išsigando, kad traukinys įvažiuos į juos.

Kaip gyvenimo sąlygos pakeitė suvokimą, kad negalima miegoti su suaugusiaisiais ir matyti seksualinę praktiką? Atrodo, tai toks normalus reikalavimas – atskirti vaikus nuo tėvų, bet ta galimybė atsirado tik tada, kai atsirado vidurinė klasė?

Vidurinė klasė visur siekė įvesti ribas: tarp privataus ir viešo gyvenimo, vyro ir žmonos, miegamojo ir valgomojo, priimamojo ir šeimos kambario. Atsirado suvokimas, kad vaikai turi matyti ne viską, kad yra ir privatus gyvenimas, privati erdvė. Ir ji buvo saugoma kaip vertybė.

Jūsų disertacijoje yra skyrius „Žengimas į miestą“. Kokios ten pramogos laukė?

Apskritai išėjimas į miestą, pasivaikščiojimai buvo populiariausia to meto laisvalaikio forma. Kita vertus, mieste buvo ir nebūtinai šviesių dalykų. Pavyzdžiui, dalis darbininkų būrėsi į gaujas, ėmė elgtis chuliganiškai, atsirado net ir smurto proveržių. Tai lėmė akivaizdi nelygybė. Be to, ir lankyti viešnamius buvo įprasta praktika to meto vyrams, ten ir moksleiviai tapdavo vyrais, ten būdavo patiriamos tam tikros iniciacijos.

Niekas to nekontroliavo?

Valdžia kontroliavo tik norėdama užtikrinti, kad nekils kokių epidemijų ir pan., bet niekas nebaudė ten besilankančių vyrų. O moterys tuo metu turėjo būti namų židinio simboliais, niekur negalėjo išeiti, ypač vienos. Naktinėmis pramogomis irgi mėgavosi ne visi – dažniausiai naktiniai klubai, restoranai buvo vyrų pramogos.

Vilniuje pats garsiausias buvo Šumano restoranas, veikęs dabartinio Bernardinų sodo teritorijoje. Pilna istorijų, kad ten buvo prašvilpiami milžiniški turtai, palikimai. Varšuvos satyriniai laikraščiai rašė, kad ten lietuvių dvarininkai grindis šampano kamščiais nuklojo, kad visi geria iki paryčių ir paskui neturi kuo sumokėti.

unsplash.com nuotr.

Jeigu eidavo vyras ir žmona, vaikai būdavo paliekami namuose. Vilniuje buvo apie 10 aukštesnio lygio restoranų. Vienas garsiausių restoranų veikė to meto Vilniaus bajorų klube, įsikūrusio netoli dabartinio Bernardinų sodo. XIX a. atsirado geležinkelis, tad ir Vilnių pasiekė gurmaniški produktai.

Kas lankė teatrą?

Teatras buvo labiau tradicinė pramoga, Vilniuje veikusi nuo seniausių laikų. XVIII–XX a. pr. Vilnius visada turėjo savo trupę, atvykdavo artistų ir iš kitur. Žinoma, tai buvo visuomenės elito pramoga – elitas galėjo sau leisti eiti į teatrą, suprasti, kas ten rodoma, kas statoma.

XIX a. antrojoje pusėje atsirado kitokio pobūdžio, lengvesnių, pjesių, tad kartu ėmė keistis ir auditorija. Bet teatras vis tiek liko tam tikro elito pramoga, be to, atsiradus kinui, teatras su juo negalėjo konkuruoti. Beje, kadangi Vilniuje dirbę teatro režisieriai buvo aukšto lygio (jie išvykdavo ir į Varšuvą arba Peterburgą), publika galėjo mėgautis kokybišku teatru.

O ką tuo metu galėjo išbandyti gurmanai? Ar, pavyzdžiui, šeimos eidavo į miestą skaniai pavalgyti?

Visa šeima neidavo. Jeigu eidavo vyras ir žmona, vaikai būdavo paliekami namuose. Vilniuje buvo apie 10 aukštesnio lygio restoranų. Vienas garsiausių restoranų veikė to meto Vilniaus bajorų klube, įsikūrusio netoli dabartinio Bernardinų sodo. XIX a. atsirado geležinkelis, tad ir Vilnių pasiekė gurmaniški produktai, pavyzdžiui, ikrai iš Sibiro, švieži vaisiai iš šiltų kraštų.

lrt