Cristian Newman/unsplash.com

„Pasakyk, kaip tu sutinki kančią, pasakysiu, kas tu esi“ (E. Junger)

Bendraudami su įvairiais žmonėmis matome, kad laimingi jaučiasi nebūtinai tie, kurie yra sveiki, turtingi ir sėkmingi. Dažnai galime pastebėti nuoširdžiai besidžiaugiantį žmogų, sėdintį neigaliųjų vežimėlyje ar turintį kitokių sveikatos problemų. Vadinasi, subjektyvaus laimingumo išgyvenimo nelemia objektyvios aplinkybės, bet veikiau jam įtaką daro mūsų nuostata apie gyvenimo sunkumus, duotybes, kentėjimą.

Anot lietuvių filosofo Juozo Girniaus, joks kitas klausimas mūsų taip nepaliečia kaip kančios. Kančia – mūsų visų dalia. Jos šešėlis gaubia visą mūsų laimės ieškojimą. Paprastai žmogus stengiasi nuo kančios pasislėpti, pabėgti, užsimiršti, tačiau kaip tik ji ir yra vienas didžiausių mūsų išbandymų ir vertės matų.

Kančia dažniausiai mus apima susidūrus su likimo smūgiais, kurie išmuša iš pusiausvyros, sutrikdo įprastą kasdienybę. Tai gali būti artimojo praradimas, liga, kaltė dėl savo poelgio ar kitas įvykis, sukeliantis depresyvią nuotaiką. Jei ši negatyvi reakcija į skausmingą išgyvenimą, su kuriuo sunku emociškai susitaikyti, užsitęsia ir pritrūksta asmeninių resursų susitvarkyti su iššūkiu, žmogus išgyvena krizę. Ir jeigu krizės akivaizdoje jis pasiduoda nevilčiai, gali įsivyrauti vadinamoji reaktyvinė depresija. Jos apimtas žmogus dažnai linkęs pernelyg neigiamai vertinti savo situaciją: viskas atrodo nereikšminga, pozityvūs praeities įvykiai užmirštami, ateitimi nebetikima.

Tuomet to žmogaus skunduose galime girdėti skausmingo įvykio atgarsių. Jei jis kreipiasi į psichoterapeutus ar iš artimų žmonių gauna pakankamai emocinio palaikymo ir turi galimybę išsikalbėti, naujai permąstyti savo patyrimą, susitaikyti su praradimais, reaktyvinė depresija atslūgsta.

Kita depresijos forma – endogeninė depresija – atsiranda dėl smegenų biocheminių procesų sutrikimo. Endogenine depresija sergantis žmogus dėl nervinių procesų sulėtėjimo jaučiasi liūdnas, prislėgtas, apatiškas, patiria silpnumą, nuovargį, negatyviai vertina save, aplinką, ateitį, praranda tikslo pojūtį, išgyvena melancholišką nevisavertiškumo jausmą, o savo gyvenimą suvokia kaip beprasmį. Tuomet dažniausiai reikalingas medikamentinis gydymas derinant su psichologine pagalba.

Tačiau endogeninė depresija, kaip liga, anot pasaulinio garso psichiatro V. Franklio, sukelia tik psichomotorinių ar sekrecinių trikdžių, o melancholiškas išgyvenimas atsiranda žmogaus žmogiškumui susidūrus su jo liguistumu, t. y. tik grynai žmogiški aspektai pirminį vitalinį silpnumą paverčia melancholiško išgyvenimo forma. Depresija sergančio žmogaus vitalinis silpnumas sukelia bejėgiškumo jausmą, nes padidina atotrūkį tarp poreikio išpildyti savo gyvenimo uždavinius ir ligos apribotų galimybių tai padaryti, t. y. asmuo jaučiasi negalintis atlikti tai, ką privalo. Visgi, kad ir kaip atrodytų neįmanoma, V. Franklio tvirtinimu, net ir endogeninės depresijos kamuojamas žmogus gali pasipriešinti depresijai. Tą iliustruoja sunkią depresiją išgyvenusios karmelitų vienuolės dienoraščio ištraukos:

„Liūdesys – nuolatinis mano palydovas. Kad ir ką daryčiau, jis slegia sielą tarsi švino svarstis. Kur manieji idealai, visa, kas didu, gražu, kas gera, ko kadaise taip troškau? Tik snūdus nuobodulys širdyje. Gyvenu tarsi įmesta į vaakumą. Kartais apleidžia net skausmas. Šioje kančioje šaukiuosi Dievo, mūsų visų Tėvo. Tačiau ir jis tyli. Todėl iš tikrųjų norėčiau tik mirti – šiandien, jei įmanoma, dabar. Jei tikinčioji mano sąmonė nesakytų, kad nesu savo gyvenimo valdovė, veikiausiai ne kartą būčiau jo atsisakiusi.“ Tačiau kiek toliau ji triumfuodama tęsia: „Tikėjimas pamažu keičia kančios kartėlį. Juk žmogus, manantis, kad gyventi – tai žengti iš sėkmės į sėkmę, prilygsta kvailiui, stovinčiam prie statybų aikštelės ir nepritariamai linguojančiam galvą: kodėl čia, kur turi iškilti katedra, rausiama gilyn? Dievas statosi šventovę kiekvieno žmogaus sieloje. Maniškėje jis kaip tik kloja pamatus. Mano uždavinys – paklusniai atsiduoti jo kastuvo grybšniams.“

Nors kančią suvokiame kaip kažką tamsaus, negatyvaus, ji, pasak filosofo Antano Maceinos, turi stiprią žadinamąją galią, t. y., jeigu žmogus nuolatos gyventų laimingai, jo būties galimybės neišsiskleistų ir jis niekad neatbustų tikrajam buvimui. Būdamas laimingas žmogus mano, kad pasaulis ir kasdienybė yra tikroji jo buvimo erdvė. Kančia, suardydama šią erdvę, kviečia žmogų kažkur kitur. Ji parodo, kad prapuolimas pasulyje yra netikra žmogaus būsena, pridengianti tikrąją, kurią kančia kaip tik atskleidžia. Pasak minėto filosofo, kančia yra liudytoja, kad žmogus yra pasaulyje, bet kad jis yra ne iš pasaulio, jei paminėsime paties Kristaus žodžius, pasakytus jo kančios išvakarėse.

Viktoras Franklis pažymi, kad kaip fizinis skausmas įspėja apie organizmo sutrikimą, taip dvasinis skausmas apsaugo mus nuo mirtino sielos sąstingio ir apatijos; kol kenčiame, tol mūsų siela gyva. Pasitaiko aplinkybių, kai žmogus tegali išsipildyti, iš tikrųjų kentėdamas. Kartais žmogų, kuris lengvabūdiškai švaistė savo gyvenimą neišnaudodamas savo tikrųjų galimybių, liga ir mirties artuma gali paskatinti kraštutiniam sąžiningumui.

Tačiau iš kur kančia semia šios žadinamosios galios? Juk ji pati yra negatyvus dalykas.

Žinomas filosofas Karlas Jaspersas kančią vadina ribine situacija, nes joje mes būname bijodami, priartėjame prie ribos, t. y. mirties. Tačiau kaip tik šiuo negatyvumu ji ir pabudina mus iš būties snaudulio. Todėl kančioje, pasak A. Maceinos, mūsų buvimas tampa mums labiau užčiuopiamas, išgyvenimas, kad dar esame, tampa labai intensyvus. Tuomet visas jėgas sukaupiame į troškimą, ryžtą būti ir kovoti kovą už save pačius. Štai kodėl ne vienas kančios ištiktas žmogus, pirmiau buvęs ištižėlis ir lepūnas, pasidaro didvyris ir šventasis.

Jobo knygoje skaitome, kaip kančios prasmę mėgina suvokti nelaimės ištiktas Jobas. Nors jo draugai nesugeba jam atsakyti tinkamai į klausimą, kodėl jis turi kentėti, nors kančia jam ir lieka nesuvokiamas dalykas, jis, anot A. Maceinos, į šį klausimą atsako pačiu savo gyvenimu: Jobas kančią priima, iškenčia, savo nelaimės akivaizdoje ją apsisprendžia sujungti su Dievu ir sudeda savo likimą į jo rankas vildamasis, kad Viešpats pergalės jo sunkią padėtį. Kančios prasmę Jobas randa savo paties apsisprendime; iškęsti yra jo uždavinys kančios situacijoje.

Visgi, kaip įspėja V. Franklis, žmogus turėtų būti apdairus, t. y. neskubėti paklusti tariamam likimui ir nesudėti ginklų pirma laiko – svarbu įvertinti, ar kentėjimas tikrai yra neišvengiamas. Jei taip nėra, svarbu kiek įmanoma jį sumažinti, nes kankinimasis gali būti beprasmis. Kančia yra prasminga tik jei susijusi su likimu, kurio neįmanoma pakeisti. Kita vertus, jei žmogus sąmoningai pasirenka kentėti aukodamasis, tai priartina jį prie už visus kentėjusio Kristaus.

Vis dėlto žmogaus atsakas į kančią gali būti įvairus. Antai V. Franklis, pats išgyvenęs koncentracijos stovyklą, pasakoja savo pastebėjimus, kaip vieni kaliniai, tapę prižiūrėtojais, sužvėrėja ir kankina kitus, o kiti dalinasi su kenčiančiais savo duonos kąsniu.

Taigi, pasak N. Berdiajevo, kančia turi dvi galimybes: pirmoji yra šviesi ir atperkanti, antroji –tamsi ir pragariška. Ne vieną kančia yra sulaužiusi ne tik fiziškai, bet ir nužmoginusi tiek, kad dingo visi aukštesni jausmai, dorybės, pomėgiai, kiekvienas dvasingumo ženklas. Kiti kaip Jobas, leisdami kančiai suardyti savo senąją būtį, atsiveria tą tuštumą užpildančiai Dievo malonei. Kaip A. Maceina toliau tvirtina savo knygoje „Jobo drama“, kančioje išnyksta viskas, ką kasdienybė jame buvo suformavusi nedoro, nuvalo asmenį nuo jo esmei svetimų prieaugų, ir žmogus pakinta, išryškindamas savyje dieviškajį pirmavaizdį. Taigi, svarbi išvada yra tai, kad kančia yra prasminga tik tada, kai ji yra Dievui kelias į mūsų nubūtintą egzistenciją.

Teksto autorius yra Bernardinų socialinių paslaugų centro psichologas