pexels.com

Neseniai viena bičiulė pasidalino keista patirtimi: į susitikimą su ja skubėjęs nekilnojamojo turto agentas (ji rengėsi pirkti butą) prabėgo pro šalį ir užkalbino atsitiktinai toje vietoje atsidūrusią kitą moterį, jaunesnę. „Manęs jis net nepastebėjo“, – guodėsi bičiulė. – Ir taip jau nutinka nebe pirmą kartą. Senų žmonių paprasčiausiai niekas nemato...“ Ši įžvalga tuokart mane labai nustebino ir privertė suklusti: ar tikrai mes nematome senų žmonių? 

Dažnas jaunuolis, paklaustas, ar rūpinasi kada nors jį ištiksiančia senatve, bravūriškai atrėžia: „Aš nesulauksiu!“ O kas, jeigu imsi ir sulauksi? Lietuviškoji statistika atskleidžia, kad 2017 m. kone ketvirtis Lietuvos gyventojų – 723,6 tūkst. – yra peržengę 60 metų slenkstį. Kaip jie gyvena? Kaip jaučiasi, kaip sutaria su savo bendraamžiais, vaikais ir anūkais? Kaip tvarkosi su staiga atsiradusio laiko gausa? Kaip nusiteikia išeiti į vadinamąjį „užtarnautą poilsį“? 

Užtarnauto poilsio iššūkiai 

Išėjimas į pensiją žmogui visuomet yra iššūkis: mažėja pajamos, siaurėja socialinis ratas, drastiškai kinta vaidmuo visuomenėje, atsiranda bejėgystės ir nereikalingumo jausmas.

Pasak psichologės Rūtos Sargautytės, dažnas, išėjęs į pensiją, sugriūna ir tampa poliklinikų lankytoju. Atsiranda labai didelis poreikis vartoti vaistus, tačiau retai kreipiamasi į psichologus. Tradiciškai gūžtelima pečiais: „O ką man tas psichologas padės?“

Kas galėtų paneigti, kad senų žmonių psichologinės problemos, priskiriamos natūraliai amžiaus eigai, nėra pripažįstamos? Iki XX a. vidurio psichologai beveik netyrinėjo senyvo amžiaus, tačiau demografinė daugelio pasaulio šalių situacija ir auganti senų žmonių dalis lemia, jog šio amžiaus asmenų grupei būdinga problematika (tarp jų – tendencingi psichinės sveikatos iššūkiai) ateityje vis aktualės.

Rugsėjo 21 d. vykusiame forume Psichikos sveikata skirtinguose gyvenimo tarpsniuose: geroji praktika ir perspektyvos Lietuvoje“ pristatytas tyrimas atskleidė, kad 21 tūkst. vyresnių nei 65 m. amžiaus asmenų pastaraisiais metais sužinojo psichikos ar elgesio sutrikimų diagnozę. 70 procentų tokių diagnozių buvo psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, 10 proc. – depresijos. Tačiau pastarojo rodiklio patikimumu galima būtų suabejoti dėl aukščiau paminėtos priežasties apie senjorų nenorą lankytis pas psichologus. Tyrimai rodo, kad mūsų visuomenėje vyrauja klaidingas požiūris į senyvo amžiaus asmenų psichikos sveikatos sutrikimus: manoma, jog jie yra senėjimo proceso dalis, dažnai nesikreipiama į gydytojus, sutrikimai nėra diagnozuojami.

Senatvėje mus lydi praradimai ir pokyčių baimė: prarandame artimuosius, sunku keisti būstą, sunku prisitaikyti. Stresas, vienatvė, vienišumas – dažni senatvės palydovai. Kartu norisi likti aktyviam, būti naudingam, tačiau silpsta jėgos, norisi gyventi neskubrų, apmąstantį gyvenimą. Patenkame į prieštaringą būseną. Keičiasi santykiai, apmiršta socialiniai kontaktai, tampi priklausomas nuo kitų, o tai nėra malonu. Tarp dažniausių psichikos sveikatos sutrikimų rizikos veiksnių – sutuoktinio netektis, įplaukų sumažėjimas, diskriminacinis visuomenės požiūris į senyvus žmones, vertybių sistemos kitimas, išskiriantis jaunuolius ir senus žmones.

Sėkmingo senėjimo esmę sudaro ligų ir su jomis susijusio neįgalumo rizikos mažinimas, geras protinis ir fizinis funkcionavimas, aktyvus įsitraukimas į gyvenimą. Šių veiksnių kombinacija yra sėkmingas kokteilis, mažinantis psichinių susirgimų rodiklį.

Nors gydytojo paskirtus vaistus vartojančių gyventojų dalis nuo 2005 m. iki 2014 m. išaugo visose amžiaus grupėse, sparčiau augo ir didžiausią šios grupės dalį sudarė priešpensinio ir pensinio amžiaus asmenys (2014 m. gydytojų paskirtus vaistus vartojo 63,7 proc. 55–64 m. amžiaus asmenų ir 77 proc. 65–74 m. amžiaus asmenų). Pastebima, jog fizinės ir psichikos sveikatos sutrikimų, susijusių su išėjimu į pensiją, gydymas vaistais nėra universali ir tinkamiausia išeitis, tad pravartu ieškoti ir kitokių geros senyvo amžiaus asmenų savijautos užtikrinimo būdų.

Sėkmingas senėjimas – misija įmanoma

Pasaulinė sveikatos organizacija psichikos sveikatą apibrėžia kaip emocinį ir dvasinį atsparumą, leidžiantį patirti džiaugsmą ir ištverti liūdesį kiekviename amžiaus tarpsnyje. Senatvė nėra užprogramuota bejėgystė, niurnėjimas ir liūdesys. Požiūris į senatvę, kuris vyrauja visuomenėje, ir pačių senjorų psichologinis atsparumas turi reikšmingos įtakos jų gyvenimo kokybei. Sėkmingo senėjimo esmę sudaro ligų ir su jomis susijusio neįgalumo rizikos mažinimas, geras protinis ir fizinis funkcionavimas, aktyvus įsitraukimas į gyvenimą. Šių veiksnių kombinacija yra sėkmingas kokteilis, mažinantis psichinių susirgimų rodiklį.

Pasaulyje sparčiai augant senyvų žmonių skaičiui pradedamos keisti visuomenės ir senyvų asmenų nuostatos: kuriamos įvairios informacinės kampanijos bei socialinės programos. Ageing With Confidence programa, vykdoma Airijoje, yra viena tokių programų. Ja siekiama išlaikyti išeinančiųjų į pensiją socialinį kapitalą, sustiprinti santykį su kitais asmenimis, gauti reikiamą palaikymą ir didinti pasitikėjimą savimi. Dar vienas tokių nuostatų keitimo pavyzdys – Olandijoje didžiulio atgarsio susilaukusi neseniai išleista 83 metų autoriaus knyga apie globos namų gyventojus, kuriuose ką tik išėjusieji į pensiją slaugo silpnesnius ir senesnius.

Atliktų tyrimų rezultatai rodo, jog savanorystė senyvame amžiuje prisideda prie streso ir kitų psichologinių rizikos veiksnių mažinimo, sudaromos galimybės fiziniam aktyvumui, bendrauti, užpildyti laisvą laiką, išėjus į pensiją.

Retired & Senior Volunteer programa (RSVP), vykdoma JAV, yra viena iš 3 valstybės lygmeniu administruojamų JAV Senjorų korpuso (angl. Senior Corps) programų, koordinuojanti savanorystės galimybes asmenims, sulaukusiems 55 m. amžiaus ir vyresniems. Šiuo metu RSVP į įvairaus tipo savanorišką veiklą įtraukia daugiau nei 400 tūkst. asmenų. Savanoriai prisideda prie vaikų ugdymo ir švietimo, atvykėlius iš užsienio moko anglų kalbos, teikia pagalbą nuo gamtos stichijų nukentėjusiems asmenims, padeda neįgaliesiems, koordinuoja kitus savanorius ir kitais būdais įsitraukia į bendruomeninę veiklą. RSVP savanoriai patys pasirenka, kaip, kur ir kaip dažnai nori įsitraukti į pasirinktas veiklas – jų užimtumas svyruoja nuo keleto iki 40 val. per savaitę.

Atliktų tyrimų rezultatai rodo, jog savanorystė senyvame amžiuje prisideda prie streso ir kitų psichologinių rizikos veiksnių mažinimo, sudaromos galimybės fiziniam aktyvumui, bendrauti, užpildyti laisvą laiką, išėjus į pensiją. Tokiu būdu senyvo amžiaus asmenys gali prisidėti prie visuomenės gerovės kūrimo ir taip išlaikyti sveiką savivertę bei pasitikėjimą savimi.

Singapūre, kuriame sugriuvo tradicija visoms kartoms gyventi po vienu stogu, pradėta kurti dienos centrus, kuriuose maži vaikai laiką leidžia su seneliais, senjorai padeda mokytis moksleiviams ir užsienio šalių studentams, šalyje minima senelių diena.

Jungtinėje Karalystėje senjorai savanoriauja politinėse kampanijose, kelionėse ir muziejuose. Prancūzijos senjorai ypač aktyviai yra įsitraukę į rūpesčius dėl prancūzų kalbos puoselėjimo, Vokietijoje jie rūpinasi aplinkosauga.

Nuoseklus ir sistemingas fizinis senyvo amžiaus asmenų aktyvumas turi teigiamos įtakos tiek fizinei, tiek psichikos sveikatai ir bendrai savijautai. Todėl įvairiose pasaulio šalyse organizuojamos skirtingo pobūdžio sportinės žaidynės, užsiėmimai, tarp kurių – Ontario Senior Games Association 55+ žaidynės Kanadoje. Periodiškai organizuojamos žaidynės rengiamos taip, kad užtikrintų kuo daugiau jų dalyvių bendravimo ir bendradarbiavimo galimybių: sportines veiklas papildo laisvalaikio užsiėmimai ir įvairios šventės. Taip siekiama puoselėti socialiai ir fiziškai aktyvių vyresnio amžiaus asmenų įvaizdį visuomenėje ir plėsti teigiamą požiūrį į senatvę bei fizinį aktyvumą tarp kitų visuomenės grupių.

O kaip yra Lietuvoje? 

Tuo tarpu Lietuvoje viešojoje erdvėje kol kas daugiausia apsiribojama diskusijomis apie finansinį pasirengimą pensijai bei pensijų fondus. Kalbos apie didesnes pensijas užima nemenką politikų darbotvarkės dalį, tačiau pati senatvės tema stumiama į užribį, senyvi žmonės tampa nematomi. Tačiau jau ir pas mus pradedama suvokti sveikatos stiprinimo, švietimo ir savanorystės svarba, būtina gerai senjorų savijautai.

46 Lietuvoje veikiantys visuomenės sveikatos biurai senjorams siūlo sveikatos stiprinimo, stebėsenos ir ligų prevencijos paslaugas: organizuojamos psichologų, vaistininkų-žolininkų paskaitos, mankštos, rengiami nemokami laisvalaikio užsiėmimai: šiaurietiškas ėjimas, šokiai, paskaitos sveikos gyvensenos ir kitomis aktualiomis temomis, meno terapija, išvykos, užsiėmimai baseine, kt. Populiarios 9-iuose miestuose įgyvendinamos savivaldos programos sergantiesiems artritu: organizuojami 6 savaites vykstantys kursai, kuriuose jų dalyviai mokosi padėti patys sau, įsitraukia į studentų mokymą, save pateikdami kaip sėkmingus gydymosi atvejus.

Senyvas amžius – ne riba siekiantiems ugdyti savo asmenybę. 40 Lietuvoje šiuo metu veikiančių Trečiojo amžiaus universitetų jau yra tapę aukštą reputaciją turinčiais, vyresnio amžiaus žmonėms patraukliais studijų ir švietimo centrais. Populiarūs ir senjorų klubai, bendrijos, asociacijos, tačiau pastebėta, jog šios iniciatyvos daugiausia orientuotos į veiklą būtent vyresniojo amžiaus asmenų grupės viduje, o ne tarp įvairių kartų.

Sveika visuomenė yra tokia, kurioje visi jos nariai jaučiasi reikalingi ir svarbūs, tad labai svarbu mažinti atotrūkį tarp kartų. „Atotrūkį mažina ir nematomų žmonių bei jų gyvenimo viešinimas – tai gali būti ir senų žmonių atvirukai, suteikiantys humoro, žaismingumo, o tai keičia jaunimo požiūrį į senus žmones“, – sako psichologė R. Sargautytė.