Evgenios Levin nuotrauka

Ne vienas iš mūsų esame atsidūrę tokioje padėtyje, kai nebematome išeities ir beviltiškai stengiamės pakeisti situaciją. Kai niekas nebelaukia ir iš nieko nebesitikiu pagalbos, ateina nedrąsi mintis – kažkas stovi už mano nevilties. Didesnis už mane ir didesnis už neviltį. Ir tikėjimas atveda mane pas Dievą. Tik tikėjimas teigia, kad visada turėsiu kur nueiti. Kai nebėra žemiškosios vilties, yra dieviškoji – ir aš žinau, kuo visada galiu remtis. Dievas yra mano kelio pradžia ir pabaiga, o gal tiksliau – kelio nesibaigiantis tęsinys nuo dabar per visą amžinybę. Su Dievu visada žinau, kur einu ir kuo esu. Dievo akivaizdoje esu Dievo vaikas, kuris turi kur nueiti.

Kartais nutinka taip, kad tarp žmonių pasijuntu svetima arba dar blogiau – atstumta. Visi užsiėmę savais reikalais. Ypač tai stipriai pajuntu, kai reikia spręsti kokią problemą. Reikia patarimo, o į ką kreiptis nėra. Arba patarimai būna paviršutiniški, patariama neįsigilinus į esmę. Kartais jaučiuosi nesuprasta, ypač kai pradedu kalbėti apie dvasinį gyvenimą. Ne visiems patinka atsiveriančios sielos – atrodo per sudėtinga ir neapčiuopiama. O aš prisipildau neišsakytų minčių nuogąstavimų, neatsakytų klausimų. Ir taip norisi pasidalinti, kas man atrodo svarbu, kaip man pačiai vertingi mano dvasiniai pasiekimai. Bet niekam neįdomu. Tada einu pas Dievą, nešu savo išgyvenimus Jam, kurio nestebina mano įžvalgos, pastebėjimai ar per menki mano pasiekimai. Dievas priima mane su viskuo, net su juokingiausiais išgyvenimais priima su pagarba ir dėmesiu.

Kai nebėra kur eiti, tai eiti reikia, kur veda tikėjimas. Tai yra visada atviras kelias, galiu juo eiti nesiteisindama, nebūtinai kruopščiai pasirengus. Atvirkščiai, tuo tikėjimo keliu galiu eiti impulsyviai, kada jaučiu būtinybę, nepriklausomai nuo aplinkybių. Nes Dievas nuo aplinkybių nepriklauso. Ir to tikėjimo kelio pradžioje sutinku Dievą. Laukiantį, kada atsiminsiu, kad Jis man dar liko, Jis vienintelis, kuris priima visada, kad ir kokios būklės būtų mano siela, kad ir kaip labai būčiau sutrikusi ar apleista. Tikėjimas sako, kad visada galiu pasikliauti Dievu, todėl nebesakau, kad nebeturiu kur eiti. Aš jau atėjau ir vėl ateisiu, kai atgins neganda ar džiaugsmas.

Dievas sako: visada gali ateiti pas mane. Netgi eiti nereikia, aš pajuntu Dievą šalia, kai Jį prisimenu ir į Jį kreipiuosi. Dievas nepamiršo, tai aš Jį pamiršau. O Dievas sako: tu visada turi kur grįžti, nepamiršk to; kai nebeturi kur eiti, ieškok Dievo. Kai pasilenkiu ties Juo – pakylu. Tada savo dvasioje galiu pasakyti – atėjau pas Dievą, ir Jis surado laiko man, suranda visada, kada tik ateičiau.

Jeigu aplanko liūdesys, kai artimieji nebegali manęs paguosti, einu pas Dievą, nes Jis pažadėjo: „Palaiminti liūdintys, jie bus paguosti.“ Ir aš ateinu paguodos. Liūdesys su Dievu yra palaimintas, jis lyg apvalo sielą, ją sustiprina. Liūdėti su Dievu galima be skausmo. Tas išgyvenimas yra lyg praeinantis gedulas. Prisilietus prie Dievo, jis mažėja. Liūdesys su Dievu yra nauja patirtis, kuri praturtina mane, kur praradimas gyvenime yra dvasios atradimas. Liūdesys su Dievu galų gale atneša ramybę ir susitaikymą. Be Dievo aš maištauju, nerandu vietos, ką ir kalbėti apie ramybę. Be Dievo liūdesys mane valdo ir slegia, bet kuri našta man tampa per didelė. Dievo akivaizdoje liūdesys aprimsta, įgyja kitą pavidalą, jis yra palytėtas dieviškumo. Iš žmogaus galiu sulaukti paguodos, tačiau artimas žmogus dažnai būna bejėgis padėti – galbūt tik paliūdėti kartu. Įsijausti. O gal jis galėtų palydėti mane pas Dievą. Kai artimajam sakau, kad nebeturiu, kur eiti, jis meldžiasi kartu su manimi Dievui. Kartu su artimaisiais eiti Dievo link – tai padrąsinimas, lyg sakytų: visada yra kur nueiti tikinčiajam Dievą.

O kur eiti netikinčiajam, kai baigiasi įprastas kelias ir nebeturiu tikslo. Neturiu kur eiti, o Dievo nepažįstu arba nepripažįstu. Galbūt bandysiu užsimiršti, griebdamasi veiklos ar pramogų. Bet tai laikina priebėga. Kažkada sustoju ir klausiu: o kas toliau, kur toliau eiti. Jeigu nebeturiu kur eiti, nebeturiu ir ko siekti. Viskas užsibaigia ties mano kelio pabaiga. Su Dievu kelias yra begalinis, niekada nesibaigiantis ir palaimintas. Jei neturi kur eiti netikintysis, jis lieka sustingusiame taške be atsakymo, kaip būti ir kokiam būti ar tapti. Jo kelionė taip ir lieka nepabaigta, pasimetusi tarp kryžkelių. Galų gale viskas paliekama savieigai, kai nebe tu esi savo gyvenimo šeimininkas. Savo gyvenimą geriausiai galima tvarkyti, kai vadovauja Dievas, ir tai priimu savo laisva valia. Netikintysis savo laisvą valią panaudoja prieš save. Toks pasirinkimas neigia nesibaigiantį gyvenimą, stabdo jį, palieka be gyvybės ir be vilties kada nors prisikelti. Netikėdama Prisikėlimu, aš nenueisiu niekur.

Mes visi ilgimės meilės. Džiaugiamės mylėdami ir būdami mylimi. Bet kartais apima begalinis ilgesys meilės, kuria gali mylėti tik Dievas. Dėl Dievo meilės daug turinčiųjų pašaukimą vienuolystei ir kunigystei atsisako žemiškos meilės. Bet Dievo meilė artimo meilę sustiprina dar labiau. Dievo meilė neišsemiama, kartais netikėta, pasirodanti reikiamu momentu, pasireiškianti nematoma jėga ir lyg sakanti – tu atėjai, nes žinai, kad Dievo meilę išgirdai, pajutai ir nepraėjai pro šalį. Žmogiškoji meilė dažnai būna nepastovi, baigiasi arba artimi santykiai virsta rutina, išsikvepia. Ieškodama dieviškos meilės turiu kur eiti. Išgyvenu Dievo meilę kas kartą, kai nusiviliu žmogiška meile, pažinusi jos ribas ir sustojusi pusiaukelėje. Bet man nebūtina sustoti pusiaukelėje, einu ten, kur veda ilgesys didesnio atsiliepiančio į mano ir labai išaugusius lūkesčius.

Kartais nebežinau, kas esu. Susipainiojusiose savo fantazijose nebeatskiriu savęs, esančios realybėje, nebeatskiriu esančios šalia Dievo. Jeigu aš ne šalia Dievo, tai kas aš? Esu lyg kažkur, bet be vietos, nebeatsiliepiu kviečiama vardu. Neatpažįstu pati savęs. Esu sutrikusi, ir viskas aplinkui atrodo kaip chaosas.

Tada iš tikrųjų nebežinau, kur eiti. Nežinau, kas slepiasi už mano matomo pavidalo. Tikėjimas neleidžia ilgai būti tokios būsenos. Kreipiuosi į Dievą sakydama, kad pasiklydusi pasaulyje ir savo mintyse. Ir dabar, kad ir kaip būtų keista, realiausias atrodo buvimas su Dievu. Ieškau atsakymų iš Jo, laukiu, kol Jis paims mane už rankos ir sustyguos mano išsibalansavusią širdį. Pasitikėdama Dievu ateinu atsakymų į savo abejones.

Ne visus atsakymus perprantu, tačiau nusiraminu, kad viskas yra gerai ir esu saugi nuo savo blaškymosi ir netikrumo. O jeigu ištinka bėda ar nesėkmė, Dievo artumas, pas kurį atėjau, įtikina, kad su savo Kūrėju aš nepražūsiu. Ir į save žvelgiu naujai. Į gyvenimą žvelgiu naujai. Tikrovę su Dievu išgyvenu naujai ir visada turiu kur eiti.