Sofiya Inger tapyba

Neseniai į pensiją išėjęs Romas senelių globos namuose dirba slaugytoju, atsakingu už socialinius klausimus. O iš tiesų tai reiškia būti „visų galų meistru“: kirpėju, barzdakučiu, pasiuntinuku, palydėtoju, psichologu. „Esu tas, kuriam nereikia priminti“, - sako Romas, gana nelengvai atradęs laiko trumpam pokalbiui su manimi. O mane domino viskas: ir kokie žmonės čia atvyksta, ir kaip jie leidžia dienas, ir kokias šventes švenčia, ir kaip sutaria su artimaisiais. 

Romo pasakojimas 

Atvykstančiųjų savo noru nėra. Pas mus juos atveža artimieji, nebeturintys jiems laiko. Aišku, daugeliui reikia specialių gydymosi sąlygų. Atvykę čia iš pradžių jie visi nori namo, bet po dviejų savaičių pragiedrėja, pradeda apsiprasti. Dažnas tuomet sako: „Ko mums čia trūksta?“ 

Viena šimtametė nuolat mezga kojines vaikams. Sako, jei atimtumėte mezgimą – būčiau ligonis. Tai atnešiau jai kelis kamuolius siūlų ir paprašiau numegzti kojines negalinčiam vaikščioti jaunuoliui. Ji sutiko. Dėmesio jai čia netrūksta, neseniai ir meras su palyda atvyko pasveikinti 100 metų jubiliejaus proga. 

Kiti guli. Pageidaujančiuosius gryno oro aš kasdien išvežu. Kelis vežimėlius užvežu rampa į viršų, o pasivaikščioti lauke vežu po vieną. Kai kuriuos džiugina, kai juos išveži – pastebi gėlytes, žalumynus, jaučiu, kad žmogus dar gyvena, džiaugiasi tuo, ką mato. Bet yra tokių, kurių veidai nesikeičia, lyg akmeniniai, jie nieko nesako. Žmogus susikaustęs, nenori dalintis su kitu. O nesidalindamas taip ir lieka vienas su savo skausmu. 

Būna, kad lengvai pasišaipo vienas iš kito, bet dažniausiai jie žiūri ir vienas kito nemato. Atšalę žmonės. 

Turime ir psichoterapeutą, kuris lanko ligonius individualiai. Suvežame visus į valgyklą, kur su jais dirba kineziterapeutas. Tuomet vyksta treniruotės, žaidžiami žaidimai, dainuojama. 

Švenčiame šv. Kalėdas, šv. Velykas, o per gimtadienius mūsų globotinius aplanko giminaičiai. Vyksta ir koncertai bent du sykius per metus, į juos suvežame visus norinčiuosius. O kartą atvyko netoliese esančio vaikų darželio vaikučiai, su kuriais kartu prie miško kėlėme inkilus.

Kiekvieną paskutinį mėnesio ketvirtadienį pas mus aukojamos šventos Mišios. Joms pasiruošiame: valgykloje nuleidžiame užuolaidą, pakviečiame kunigą. Išvakarėse teiraujuosi, ar kas nori susitikti su kunigu. Būna, kad pasako - nenoriu, nepasiruošęs, gulėdamas nuodėmių nepadariau. Atvykęs kunigas iš ryto pradeda vaikščioti pas ligonius, o popiet laiko Mišias.

Viena moteris neseniai sakė: „Iššokčiau per langą, bet negaliu... Esu katalikė...“ Jos dukros gyvena Amerikoje, atvyksta motiną aplankyti tik kartą per metus. O ji kažkodėl pas jas nuskristi negali. Retkarčiais ją aplanko vienintelė likusi draugė... 

Kartais girdžiu – šneka telefonu tėvas su dukra: „Greitai sakyk, ko nori, aš neturiu kada...“ Tai tas žmogus net susigūžia nuo dukros balso, lyg bijodamas, kad ji jo neužgautų. Man daug ką jie papasakoja, kiekvienas turi savų nuoskaudų, o gal ir patys ką buvo kadaise nuskriaudę... Mėginau pakalbėti su vieno jų dukra – lyg ir retokai lankote, o žmogus pageidauja. Ji atsakė, kad jei žinotumėte, koks jis buvo, tai tų klausimų neužduotumėte. Bet tai yra artimųjų klaida – jie nepadeda žmogui išsitiesti, išsivalyti, o reikėtų jam nusileisti, nusilenkti. Kitam gera darydamas pasijusi pats geriau. 

Apie mūsų santykius 

Po pokalbio praėjo kelios dienos, bet mintimis nuolat grįžtu prie Romo pasakojimo apie pamirštus žmones užakmenėjusiais veidais. Kodėl mes taip kankiname vieni kitus? Kodėl negalime atleisti skausmo sugniuždytam, jau nebepakylančiam iš patalo žmogui? Kodėl taip retai jį aplankome, palikdami svetimų žmonių rūpesčiui ir globai? Ar užkietinę savo širdis esame laimingi? Ar patenkinti jaučiamės, galėdami galų gale „atsilyginti“ kažkada mums nusikaltusiems tėvams? 

Ryškiausia žinia, kurią tyrėjai gavo po 75 metus trukusio tyrimo, yra tokia: „Geri santykiai padaro mus laimingus ir sveikus.“

Neseniai perskaičiau apie tyrimą, kuris truko 75-erius metus. 1938 m. JAV buvo pradėta stebėti 724 vyrų gyvenimas. Šie vyrai – tuomet dar paaugliai – buvo kilę iš skirtingų visuomenės sluoksnių: tai buvo Harvardo koledžo antrakursiai ir berniukai iš neturtingų Bostono rajonų. Visi šie paaugliai buvo apklausti tyrimo pradžioje, taip pat jiems buvo atlikti medicininiai tyrimai. Užaugę jaunuoliai pradėjo dirbti gamyklose, kai kurie tapo advokatais, gydytojais, o vienas – net Jungtinių Valstijų prezidentu. Kai kurie tapo alkoholikais, kai kurie susirgo psichinėmis ligomis. Vieni pakilo socialiniais laiptais, kiti – nusileido. Norėdami gauti aiškų jų gyvenimo vaizdą, tyrinėtojai juos apklausdavo kas dvejus metus: rinko duomenis apie jų sveikatą, skenavo smegenis, kalbėjo su jų žmonomis ir vaikais. 

Ryškiausia žinia, kurią tyrėjai gavo po 75 metus trukusio tyrimo, yra tokia: „Geri santykiai padaro mus laimingus ir sveikus.“ Pastebėta, kad kai tiriamiesiems buvo 50 metų, laimingi jie jautėsi ne nuo cholesterolio lygio jų organizme, o nuo to, ar jie buvo patenkinti tarpusavio santykiais. Tie žmonės, kurie buvo labiausiai patenkinti santykiais, kai jiems buvo 50, buvo sveiki ir sulaukę 80 metų. 

Pasirodo, ne turtas ir galia, o geri, artimi, saugūs santykiai apsaugo mus nuo per ankstyvo senėjimo, kuris gali ištikti net nesulaukus ir pusės amžiaus. Ir tai yra svarbiau už visus pasaulio pinigus ir garbę, kurių nenusinešime Anapilin...