Pasaulio lenkų dienos minėjimas Vilniuje 2016 m.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Pokalbis su Lietuvos socialinių tyrimų centro Etninių tyrimų instituto doktorantu Karoliu DAMBRAUSKU, Vidurio Europos universitete (CEU) apgynusiu magistro darbą „Įsivaizduojant etninę demokratiją: lenkų tautinės mažumos atsakas į Lietuvos valstybės valdymą“, už kurį buvo apdovanotas LR Tautinių mažumų departamento premija. Jaunas mokslininkas šio socioantropologinio tyrimo ėmėsi, norėdamas suprasti, kaip nuolat tarp Lietuvos lenkų tautinės mažumos ir valstybės verdantis konfliktas nepasiekia 100 laipsnių.

Tavo tyrimas grindžiamas prielaida, kad valstybė ilgą laiką nevykdo tautinių mažumų politikos. Nors vis dar nėra priimtas Tautinių mažumų įstatymas, 2015-aisiais buvo atkurtas Tautinių mažumų departamentas prie LR Vyriausybės, iki tol jo funkcijas vykdė skirtingos ministerijos, dar anksčiau – atskiras departamentas. Kuo pagrindi savo prielaidą?

Mano tyrimas nėra politologinis. Žvelgiant formaliai, išties gali susidaryti įspūdis, kad tokia prielaida yra klaidinga, nes juk egzistuoja ir institucijos, ir įstatymai ir supratimas, kad šalyje esama tautinių mažumų. Tačiau nutinka ir taip, kad įstatymai ir institucijos egzistuoja, o jų rezultatų nematyti. Tad antropologai valstybę tiria ne per jos institucinę sąrangą ar idėją, o per struktūrinį efektą, kurį sukuria jos vykdomos politikos. Žodis „struktūrinį“ reiškia, kad esama struktūros, susidedančios iš valstybės ir jos subjektų, kurių interesus ji užtikrina. Jei valstybė nevykdo savo pareigų ar žmogus yra priverstas savo interesais rūpintis pats, tokia struktūra nesusidarys. Tad valstybė yra tuomet, kai žmogus gali pasakyti: man reikėjo pagalbos, valstybė ją suteikė.

Kai valstybė funkcionuoja sklandžiai, t. y. kreipęsi į policiją sulaukiame pagalbos, susirgę žinome, kad mums padės ligoninėje, sumokėję mokesčius senatvėje gauname pensiją, tuomet kasdieniame gyvenime ji tampa nepastebima. Tačiau ją gan greitai pastebime, kai jos funkcionavimas sutrinka. Tiksliau sakant, valstybę pastebime tuomet, kai ji dingsta iš mūsų kasdienybės, kai jos nebelieka (tarkime, karo atveju) ir ima trūkti. Vis dėlto valstybės vieta laisva ilgai nebūna: ją greitai užpildo kokie nors kiti dariniai. Klasikinis pavyzdys – mafija, galinti perimti silpnos valstybės funkcijas.

Visa tai galioja ir tautinėms mažumoms. Jos gyvena valstybėje, kuri, jie žino, turėtų rūpintis jų interesais, tačiau kažkodėl to nedaro. Žemės grąžinimo, pavardžių rašybos ir švietimo klausimų sprendimas Lietuvoje stringa jau ne vienus metus. Nepriimtas tautinių mažumų įstatymas ir anksčiau po skirtingas ministerijas išmėtytos buvusio Tautinių mažumų ir išeivijos departamento funkcijos tik patvirtina, kad nesama bendros strategijos, kuri tautinių mažumų politikai suteiktų formą, o prieš keletą metų galiausiai atkurtam Tautinių mažumų departamentui – kryptį. Tad nieko nuostabaus, kad, valstybei atsitraukus nuo tautinių mažumų reikalų, jos vietą užėmė Waldemaro Tomaszewskio partija. Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) įsitvirtinimas Pietryčių Lietuvoje yra gera valstybės neefektyvumo iliustracija. 

Pasaulio lenkų dienos minėjimas Vilniuje 2016 m.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Vilniuje, Šalčininkuose, Eišiškėse kalbinai lenkų kilmės žurnalistus, pedagogus, politikus, visuomenininkus, taip pat šauktinius Rukloje. Dalyvavai Lenkų diskusijų klubo renginiuose ir Vilniaus krašto šventėse. Ar pastebėjai bendruomenės nevienalytiškumą pagal tai, kaip jie patiria valstybę savo gyvenime? Kokios būtų skiriamosios linijos – vietovė, profesija, politinės pažiūros?

Žinoma. Lietuvoje gyvena keli šimtai tūkstančių lenkų. Būtų naivu tikėtis, kad jie visi vienodi. Vienokie lenkai gyvena Vilniuje, kitokie – Eišiškėse ar Šalčininkuose. Jie skiriasi savo profesijomis (nuo universitetų dėstytojų iki paprastų darbininkų), politinėmis pažiūromis (nuo LRRA-KŠS rinkėjų iki TS-LKD rėmėjų). Galiausiai skiriasi jie ir savo lenkų kalbos žiniomis. Pamenu kartą nugirstą pokalbį viename Vilniaus troleibusų. Grupelė darbininkų, veikiausiai po darbo grįžtančių namo, šnekėjosi rusiškai, o vienas ėmė ir tarė: „Aš, nors ir kalbu rusiškai, esu lenkas.“ Kiti, priešingai, šneka puikia lenkų kalba. Kitaip tariant, Lietuvos lenkai yra tokie pat kaip ir likę Lietuvos gyventojai – vieni „biednesni“, kiti labiau – pasiturintys, balsuojantys už skirtingas politines partijas, geriau arba blogiau mokantys savo gimtąją kalbą. Todėl, kai sakome: „ak, tie lenkai“, reiktų nepamiršti pridurti, kurie būtent turimi omeny. Esant šitokiai grupės įvairovei, natūralu, kad kiekvienas patiria valstybę kitaip. Lenkiškos mokyklos darbuotojui aktualios tos problemos, susijusios su tautinių mažumų švietimu, o kultūros darbuotojui svarbios problemos siejasi su jo bendruomenės kultūros padėtimi šalyje. 

Tavo kalbinti respondentai reflektavo, kad tautinių mažumų politikos Lietuvoje nėra arba ji nenuosekli, atsaini. Kokios buvo esminės jų išsakomos problemos, valstybės neišpildyti lūkesčiai?

Tos problemos yra visiems gerai žinomos: švietimas, kultūra, lenkų kalbos vartojimas viešojoje erdvėje. Savuoju tyrimu nesiekiau išsiaiškinti, kokios yra „tikrosios“ problemos. Tikros yra tos problemos, kurias žmonės mano esant tikromis. Konfliktai juk kyla ne dėl faktų, o dėl padėties, kurioje yra konfliktuojančios pusės, „įsivaizdavimų“. Jei būtų priešingai, tai kiekvieną konfliktą būtų galima išspręsti greitai: ekspertai susėstų prie stalo, nustatytų, kas teisus, ir ginčas būtų baigtas. Tačiau politika tuo ir žavi, kad dažnai faktai turi tik patariamąją reikšmę. Todėl man labiau rūpėjo ne tai, ar esama pagrindo konfliktui, o jau rutina tapusios Lietuvos lenkų problemos ir kaip jų akivaizdoje, lenkų supratimu, atrodo Lietuvos valstybė. Kodėl problemos egzistuoja taip ilgai, ką valstybė daro, kad jos būtų išspręstos, ar ji tai daro sėkmingai? Apibendrinant veikiausiai reiktų sakyti, kad kalba sukasi ne apie neišpildytus valstybės lūkesčius, o apie valstybę kaip neišsipildantį lūkestį. Tačiau džiugu, kad šis lūkestis egzistuoja.

Karolis Dambrauskas

VU TSPMI nuotrauka

Ar Lietuvos lenkai, kuriuos kalbinai, stengiasi patys, be valstybės paramos, spręsti jiems aktualias problemas? Kokios strategijos pasitelkiamos?

Taip. Sakyčiau, kad savo veikla jie bando „užkurti“ valstybę, kuri jų problemų atžvilgiu dažnai lieka neveiksni. Tačiau ne visi ir ne visada. Ištiesų esama skirtingų strategijų. Kai kuriems lenkų reikalai yra neįdomūs, jie renkasi nusišalinimo strategiją. Kiti savo grupės interesus bando ginti remdami LLRA-KŠS partiją. Dar kiti, oponuojantys šiai partijai, renkasi dialogo su lietuviškąja dauguma kelią. Tiesa, šios dvi grupės toli gražu nėra tokios jau vienalytės. Tie, kurie balsuoja už LLRA-KŠS, nebūtinai palaiko W. Tomaszewskį, o tie, kurie jo nemėgsta, nebūtinai balsuoja už kitas Lietuvos politines partijas.

Dar kiti renkasi individualias strategijas mažumos padėčiai šalyje pagerinti. Dalis kalbintų respondentų išreiškė siekį gerinti lenkų įvaizdį asmeninės sėkmės pavyzdžiu. Jų įsitikinimu, „sėkmingo lenko“ įvaizdis galėtų pagerinti lietuvių daugumos nuomonę apie neva neišsilavinusius ir tamsuoliškus lenkus. Tačiau bene ryškiausias tokių strategijų pavyzdys yra prieš kelerius metus atsiradęs ir tvirtas pozicijas bendruomenės gyvenime jau spėjęs užimti Lenkų diskusijų klubas. Vis dėlto lenkiškos organizacijos ir iniciatyvos neatstos valstybės. Kažkada turės susidaryti mano jau minėtas valstybės efektas. Priešingu atveju, negalėsime kalbėti apie stiprią ir sklandžiai funkcionuojančią valstybę.

Pasaulio lenkų dienos minėjimas Vilniuje 2016 m.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Viešojoje erdvėje aistros kartkartėmis pakurstomos dėl originalios asmenvardžių rašybos. Ar faktas, kad asmens tapatybės dokumentuose negalima užsirašyti savo vardo ir pavardės lenkiška forma, išryškėjo kaip svarbi ar net opi bendruomenės problema? Kaip argumentuojamas šios galimybės reikalingumas?

Originalios pavardžių rašybos temą mano respondentai minėjo retai. O jei ji ir buvo minima, tai dažniausiai stebintis, kodėl valstybė ar kai kurie jos politikai mano, kad šių problemų sprendimas lenkams teigiama linkme sukeltų grėsmę lietuvių kalbai ar net pačiai valstybei. Savo ruožtu pavardė yra suvokiama kaip tapatybės, į kurią valstybė neturi teisės kėsintis, dalis.

Tačiau su gimtosios kalbos vartojimu viešojoje erdvėje susijusių problemų svarba išryškėja kitur. Panašu, kad kovos dėl „w“ ima kurti neigiamą lenko įvaizdį. Dalis mano sutiktų lenkų kilmės jaunuolių renkasi susilietuvinti savo pavardes tam, kad vėliau galėtų lengviau rasti darbą arba išvengti neigiamų su tautybe susijusių vertinimų. Panašu, kad būti „tuo, vėl kažkuo besiskundžiančiu ir kažko reikalaujančiu“ lenku, nėra patraukli perspektyva. Tačiau, žinoma, yra daugybė lenkų, kurie didžiuojasi savo kilme, nemano, kad jų problemos kyla dėl kilmės, ir nė neketina kaip nors jos maskuoti.

Vienas akivaizdžiausių tautinių mažumų politikos aspektų – švietimas, užtikrinantis ugdymą gimtąja kalba. Kokio požiūrio ar veiksmų iš valstybės Lietuvos lenkai pasigenda šioje srityje?

Žiūrint objektyviai, švietimas yra vienas svarbiausių tautinės mažumos išlikimo veiksnių. Nelikus jų mokyklų, ilgainiui neliks ir pačios tautinės mažumos. Todėl švietimo klausimai Lietuvos lenkams yra ypač jautrūs. Šalies politikai nepamiršta pasigirti, kad jokioje kitoje pasaulio šalyje lenkai neturi galimybės įgyti išsilavinimo gimtąja kalba nuo darželio iki universiteto. Tai yra tiesa. Tačiau man susidarė įspūdis, kad šalies lenkams labiausiai kliūna su tautinių mažumų švietimu susijusių sprendimų priėmimo stilius. Jų manymu, sprendimai čia kartais priimami vadovaujantis stereotipais (pvz., siekis stiprinti lietuvių kalbos mokymą grindžiamas prielaida, kad lenkai nemoka lietuvių kalbos, kas, remiantis mano paties patirtimi, yra visiška netiesa), nesant ilgalaikės strategijos, ko norima pasiekti vykdomomis švietimo permainomis, nesikalbant su pačia lenkų bendruomene, kai priimami ją liečiantys sprendimai. Piktinamasi ir švietimo reikalų politizavimu, kai tautinės daugumos ir tautinės mažumos politikai, užuot rūpinęsi švietimo padėties pagerinimu, šiuo klausimus išnaudoja politinių taškų rinkimui.

Pasaulio lenkų dienos minėjimas Vilniuje 2016 m.

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

Po Krymo aneksijos ir karinių veiksmų Donbase Lietuvoje sunerimta dėl Rusijos propagandos įtakos čia gyvenančioms tautinėms mažumoms. Netikėčiausiu tyrimo atradimu įvardiji Rusijos grėsmės išnaudojimo strategiją – tikimasi politikų pastangų stiprinant lenkišką kultūrą, kuri didintų atsparumą išorės grėsmėms. Vienas žingsnis šioje srityje jau žengtas – nuo kitų metų pradžios Pietryčių Lietuvoje bus retransliuojami trys lenkiški kanalai. Ką byloja faktas, kad iki Rusijos agresijos Ukrainoje Lietuvos valdžia šiuo klausimu apskritai nesirūpino?

Taip, išties esama tokios strategijos. Ją dažniausiai renkasi lenkai, kuriems rūpi jų bendruomenės reikalai ir kurie nėra patenkinti juos atstovauti siekiančios LLRA-KŠS veiklos rezultatais. Šie lenkai sutinka dėl Rusijos keliamos grėsmės, tačiau nesutinka esantys jos sudedamąja dalimi, t. y. potencialia penktąja kolona. Sovietmečiu daugelis Lietuvos lenkų buvo rusifikuoti, todėl šiandien vartoja rusišką kultūrą. Minėtoji lenkų grupė mato, kad jų kultūra dar nėra gana brandi, galinti atsispirti kitų kultūrų, pirmiausia rusiškos, įtakai. Žinoma, rusišką kultūrą vartoja ir gana daug lietuvių. Tačiau mažumai tai yra daug skaudesnis klausimas. Todėl kai kurie Lietuvos lenkų lyderiai nebyliai formuluoja daugmaž tokį pasiūlymą: mūsų kultūra reikalauja plėtotės. Padėkite mums plėtoti Lietuvos lenkų kultūrą, tada tapsime atsparesni su rusiška kultūra patiekiamai Rusijos propagandai. Iš to galop laimės visos pusės: kultūriniu požiūriu sustiprėję Lietuvos lenkai sustiprins ir Lietuvos valstybę. Man, kaip tyrėjui, toks argumentas buvo netikėtas, nes dažniausiai mažumų interesai ginami, apeliuojant į žmogaus teises ir tarptautines, šias teises ginančias sutartis.

Tai, kad Lietuvos valstybė lenkų reikalais vėl susirūpino po Krymo įvykių, tikriausiai reiškia, jog ji susirūpino ne tiek lenkų reikalais, kiek panašių į Krymo scenarijų prevencija Lietuvoje. Tačiau reikia pasidžiaugti tuo, kad dėmesys mažumoms visgi buvo parodytas. Tiesa, kaip minėjau, to pasiekta ne be aktyvių Lietuvos lenkų pastangų, kas liudija, kad vietos lenkai tampa „kūrybiškesni“ gindami savo teises, dėl ko, žinoma, yra labai smagu.

Esi sakęs, kad tyrimo apie Lietuvos lenkus ėmeisi, nes buvo įdomu, kodėl konfliktas tarp šios tautinės mažumos ir valstybės verda, tačiau nepasiekia 100 laipsnių. Ar pavyko išnarplioti šį galvosūkį? Koks būtų atsakymas? 

Manau, kad čia susipina keletas veiksnių. Iš vienos pusės, turime valstybę, kuri lenkų mažumos atžvilgiu dažnai laikosi sprendimų nepriėmimo ir jų vilkinimo strategijos. Kodėl taip yra – atskiro tyrimo vertas klausimas. Situacija, kai mažumos reikalai yra paliekami neapibrėžtumo būsenoje, sukuria lūkestį, kad galbūt problemos kažkada vis dėlto bus išspręstos. Tai, jog valstybė elgiasi nevienareikšmiai, o Lietuvos lenkai tokią valstybės poziciją aiškina skirtingai ir skirtingai sprendžia tokią valstybės neaiškumo problemą, sukuria tam tikra pato situaciją, kai konfliktas rusena, tačiau niekuomet nepasiekia 100 laipsnių temperatūros.

Nereikėtų manyti, kad Lietuvos lenkų atvejis kuo nors išskirtinis. Iš tikrųjų mano tyrimas buvo ne tiek apie šalies tautines mažumas, kiek apie tai, ką jų situacija gali mums pasakyti apie pačią valstybę. Juk tokia „konfliktų vadyba“ būdinga ir kalbant apie kitas visuomenės grupės: pedagogų ar medikų problemos lygiai kaip ir pavardžių problema yra (ne)sprendžiamos dešimtmečius. Valstybė dažnai renkasi ne spręsti įvairių visuomenės grupių problemas, o jas deproblematizuoti, t. y. pasitelkus taktiką, o ne strategiją padaryti taip, kad viena ar kita problema kuriam laikui nustotų būti problema. O vėliau, kai problema neišvengiamai grįš, su ja vėl bus tvarkomasi panašiai: steigiamos laikinosios komisijos, prašoma ekspertų vertinimo, išaiškinimo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, registruojami alternatyvūs įstatymo projektai, renkami parašai, dalykų svarstymas nukeliamas į pavasario sesiją. Tuo tarpu suinteresuotos grupės lieka laukti Godo.