Krikščionybė yra pagrindinė Vilniaus arterija, o Lietuvos sostinė nėra vien tik lenkiška arba lietuviška – teigė diskusijos „Krikščioniškas Vilnius: vakar, šiandien, rytoj“ Lenkų diskusijų klube (lenk. Polski Klub Dyskusyjny – PKD) dalyviai.

Kultūros istorikė dr. Irena Vaišvilaitė, nepaprastoji ir įgaliotoji ambasadorė, nuolatinė Lietuvos Respublikos atstovė UNESCO, buvusi Lietuvos ambasadorė prie Šventojo Sosto, kalbėjo, kad krikščionybė yra Vilniaus kultūrinis paveldas. „Krikščionybė yra iš esmės pagrindinė Vilniaus arterija, pagrindas. Laikui bėgant viskas pasikeitė, bet būtent krikščionybė nekintamai išliko“ – pastebėjo ji. Kaip pavyzdį pateikė, kad priklausomai nuo valdžios Vilniaus bažnyčios dažnai atliko muziejų, sandėlių rolę. Nors kai kurioms šventykloms, kaip pavyzdžiui Šv. Onos ir Šv. Dvasios, pavyko funkcionuoti nepertraukiamai.

Prof. Paulius Subačius, Vilniaus Universiteto dėstytojas ir Lietuvos Katalikų Mokslų Akademijos vicepirmininkas, pabrėžė, kad apie krikščionišką Vilnių verta kalbėti per istorijos ir žmonių, kurie statė ir kūrė miestą, prizmę: „Tai buvo pirmiausia tikintys žmonės. Šiandien tik 11 proc. vilniečių kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią. Anksčiau tai buvo absoliuti dauguma“.

T. Marek Dettlaff

Roman Niedźwiecki/ zw.lt nuotrauka

Tėvas Marek Dettlaff, Mažesniųjų Brolių Konventualų (pranciškonų) ordino gvardijonas, priminė susirinkusiems, kad pranciškonai Vilniuje turėdavę gerus santykius su kitų religijų išpažinėjais – judaizmo, liuteronybės. „Yra noras kurti bendrą ateitį. Ekumenizmas, be abejo, dėl visuomenės sekuliarizacijos eina geresne linkme. Mus jungia noras padėti kitiems“ – pareiškė pranciškonas, kuriam pritarė liuteronų vyskupas Mindaugas Sabutis. „Mūsų istorija Vilniuje siekia kelis šimtus metų. Kadaise liuteronų šeimos buvo katalikų krikštatėviais. Žydai – katalikų krikštatėviais. Šiandien tai yra nesuvokiama. Pabrėžiu, egzistavo artumas. Turime tiek materialųjį, tiek ir mentalinį paveldą. Vilnius yra puikus geros kaimynystės ir bendro sugyvenimo pavyzdys“ – pastebėjo dvasininkas.

Diskusijos moderatorė, interneto dienraščio Bernardinai.lt žurnalistė Emilija Karčevska, pabrėžė, kad apie krikščionišką Vilnių galima kalbėtų kitų religijų ir kultūrų kontekste bei priminė, kad Lietuvos sostinė kitų Europos sostinių kontekste vienareikšmiškai išsiskiria bažnyčių kiekiu.

Irena Vaišvilaitė

Roman Niedźwiecki/ zw.lt nuotrauka

Lenkiškai ir lietuviški skundai

„Religinių bendruomenių tyrimų metu susipažinau su Vilniaus Arkivyskupijos kurijos archyvu. Noriu jums pasakyti ir tai mane labai liūdina, kad ten buvo daugybė skundų. Lenkai ir lietuviai vieni kitus skundė, pavyzdžiui, dėl mišių laiko tam tikrose bažnyčiose. Iš kitos pusės, kas mane be galo džiugina, tai, kad 1988-1990 m. šiuo pagrindu neprieita iki jokių muštynių, kas patvirtina, kad raštu žmonės būna priešiškiau nusistatę nei realybėje“ – teigė prof. P. Subačius ir pridėjo, kad lietuviška krikščionybė neturi jokių tradicijų, o visi papročiai, kurie yra vadinami lietuviškais, yra modifikuoti lenkiškų liaudies katalikiškų papročių klonai.

I. Vaišvilaitė, kuri keletą metų gyveno Čekijoje, pasidalino savo pastebėjimais, teigdama, kad iš Prahos perspektyvos „lietuviai yra lietuviškai kalbantys lenkai.“ Reaguodama į tarpusavio skundus pasakė, kad konfliktai išaugo kartu su Vilniaus politinės priklausomybės klausimu. „Lietuviai turėtų pasižiūrėti į istoriją šiek tiek kitaip ir tai sakau kaip lietuvė“ – pabrėžė, pridėdama, kad didelę rolę lietuvių-lenkų konflikte atliko ir vis dar atlieka Maskva.

Emilija Karčevska

Roman Niedźwiecki/ zw.lt nuotrauka

Tyrėja taip pat priminė, kad anksčiau bažnyčioje nebuvo pasidalijimų, kadangi mišios buvo aukojamos lotyniškai. Tik Vatikano II Susirinkimas įvedė liturgijos reformą, po kurios mišias pradėta aukoti tikinčiųjų tautinėmis kalbomis. Tai, Vaišvilaitės nuomone, nulėmė dalinį pasidalijimą bažnyčioje. Tikintieji pradėjo dažnai palikinėti šventoves, kai mišias aukodavo kita nei jų gimtąja kalba. Parapijos lygyje pradėjo kurtis dvi kalbiškai skirtingos parapijos. „Turime atminti, kad lenkybės ir lietuvybės išsaugojimas yra mūsų turtas“ – perspėjo Lietuvos Respublikos atstovė UNESCO.

Tėvas Marekas teigė, kad Vilnius nėra vien tik lenkiškas arba tik lietuviškas. „Yra taip pat rusiškas, ukrainietiškas, baltarusiškas. Tai būtent tomis kalbomis vyksta mišios ir rekolekcijos. Vilnius turi daugiau spalvų nei tik lenkų ir lietuvių“ – pastebėjo pranciškonas ir pridėjo, kad jo ordinas niekada nesusidūrė su tautinėmis problemomis. „Kartu su lenkais ir lietuviais švenčiame šventes. Niekada nebuvo jokių skundų. Norėčiau priminti, kad šiame vienuolyne buvo įsikūrusi KGB mokykla, kuri norėjo sukiršinti lietuvius ir lenkus. Šitą aspektą reikia visada turėti galvoje ir nepasiduoti. Galime būti šalia vieni kitų, daryti daugybę gerų dalykų,“ – sakė dvasininkas. Pasak I. Vaišvilaitės, Rusija pradėjo kenkti lietuvių-lenkų santykiams dar prieš KGB ar net SSRS susikūrimą, jau po 1863-1864 m. sukilimo.

Kada katedroje bus lenkiškos mišios?

Diskusijos metu iš salės buvo užklausta, ką reikėtų daryti, kad būtų išsaugota katalikų bažnyčia. Prelegentai pabrėžė, kad krikščionybė yra pirmiausia dalis mūsų tapatybės. „Viskas yra Dievo rankose. Nežinome, kur yra bažnyčios ribos, tai žino tik jos Galva“ – pasakė kultūros tyrėja. „Kristus žadėjo šv. Pranciškui, kad jo įkurtas ordinas bus iki pasaulio pabaigos“ – juokavo tėvas Marek. „Dirbdamas su studentais matau, kad egzistuoja aiškus poreikis atrasti dvasingumą. Didele viltimi man taip pat yra popiežius Pranciškus, kuris nurodo, į ką turime atkreipti dėmesį“ – pridūrė P. Subačius.

Taip pat buvo iškeltas ir mišių lenkų kalba Vilniaus katedroje klausimas. Tiek Subačius, tiek ir Vaišvilaitė atsakė, kad jeigu tai priklausytų nuo jų, nemato jokių kliūčių, kad mišios šv. Vyskupo Stanislovo ir šv. Vladislovo arkikatedroje bazilikoje vyktų lenkiškai. Deja, sprendimas priklauso nuo kitų asmenų, o įtakos turi daugybė faktorių.

Roman Niedźwiecki/ zw.lt nuotrauka

I. Vaišvilaitės nuomone, Bažnyčiai pirmiausia rūpėjo nesukurti šitoje svarbiausioje sostinės šventovėje dviejų parapijų. Be to, katedra Justino Marcinkevičiaus kūrybos dėka tapo lietuvių tautinės tapatybės dalimi.

P. Subačius pastebėjo, kad lenkiškų mišių įvedimas katedroje būtų krikščioniškos meilės aktas. „Vienok nepavyks iš nieko per prievartą išsireikalauti meilės“ – pastebėjo Vilniaus Universiteto profesorius, įsitikinęs, kad tolimesnėje perspektyvoje – už kelių arba keliolikos metų – ši problema bus išspręsta ir mišios lenkiškai katedroje bus aukojamos.

Parengė Ewelina Mokrzecka