Naassom Azevedo/Unsplash.com nuotr.

Neretai pagalvoju, kad vaikystė, jeigu tik gebame ją prisiminti, gelbsti tada, kada mums būna labai sunku. Net kai sergame? Net kai sergame.

Ne kartą esu sakęs, kad turėjau labai gražų šį gyvenimo etapą, jog tuomet man visko užteko, o dabar naudojuosi tuo buvusiu laiku.

Kas vyko? Akys matė labai daug įspūdingų dalykų, kurie dienoms suteikė ypatingą žavesį. Kas tas daug? Keli klevai augo visai šalia namo: jie buvo draugai, su jais galima buvo kalbėtis. Gražiausias momentas: prisilakstau per dieną ir vakare namiškiai mane randa miegantį šalia klevo. Dabar tai apibūdinu reikšmingesne išvada: ant klevo šaknų. Tik klevai mane saugojo? Kur ten... Du sodai, kai kurios obelys labai labai savos. Šulinys, pirtis, bitynas, kūdra, takeliai, laukai, miškas, avys, karvė, veršeliai, vištos, žąsys – išliko epizodų, kuriuose matau ne tik buvusį, bet ir būsimą save. Maži rūpesčiai: žiūrėti viščiukus, parginti avis (reikia bėgti per miškelį, o baisu, tačiau juk nepasakysi to kitiems – vyras), ravėti, vėliau po truputį pratintis prie kitokių darbų: arimo, šieno pjovimo. Dažnas veiksmas taip patikimai išliko atmintyje, kad iki dabar saugo mano dienas. Po svirnu mes rasdavome užsienietiškų (per karą čia kurį laiką buvo apsistoję vokiečiai) butelių – na jeigu visai tiksliai, tai dažniausiai ne butelių, o tik šukių. Bet kaip jos blizgėjo prieš saulę, kaip mainėsi – visa tai leido daug ką įsivaizduoti, mėginti papasakoti kitiems. Tie įsivaizdavimai mane turbūt ir formavo. Atminty liko daug įvykių, tik man svarbių, tik man labai gražių, įsimenančių. Tarkim, vienas po kito vis skrenda lėktuvai – net baugu. Bet mes, vaikai, pastebime, kad iš jų mėto kažkokias spalvotas popieriaus atraižėlės. Lekiame, lekiame, ieškome jų ant žemės, ant medžių. Tai nuotykis, atsitikimas, bet vaikystė labiausiai rėmėsi į paprastą kasdienybę – jaukią, harmoningą. Be abejonės, ir tuomet buvo nesmagumų, bet juos kažkas kaip trupmenas išmintingai suprastindavo. Šildė, brandino, mąstyti pratino šalia esantys ir pas mus užsukantys ar tik praeinantys žmonės. Taip buvo kaupiama patirtis. Be to, juk daug skaičiau – kaip gražiai susipindavo realybės vaizdai su knygų epizodais...

Man visuomet labai gražus tos praeities atgimimas dabarties žingsniuose. Prisimenu: patinka katė, tačiau ji puola vieversius ar varnėnus, kurie taip pat patinka. Mano tėviškė, matyt, dar saugo prašymus paukščiukų neliesti ir ašaras, kad esu bėjėgis.

Dirvonas didžiausias,

Bet mažas vieversio lizdas,

Pasislėpęs vaiko minty,

Saugus pasijuto.

Tokį sakinį užrašiau žymiai vėliau,  jau tada, kai mano dukra, sūnus buvo dideli. Kodėl toks sakinys? Nežinau, bet jutau, kad šia mažų dienų akimirka gyvenu ir dabar.

Tai traukinio balsas. Kažkur.

O čia žydi liepos

Ir tyliai auga agurkai

Lysvėj prie šulinio.

Taip pat jau suaugusiojo mintis, norinti užfiksuoti – sėkmingai ar nesėkmingai – buvusį pojūtį. Traukiniai iki šiol man asocijuojasi su tėviške – už kelių kilometrų keliaudavo, mes juos girdėdavome, tai buvo mūsų galvojimų, įspūdžių dalis. Kaip ir liepos, aplipusios žiedais bei bitėmis, kaip ir agurkai prie šulinio. Pamenu, į butelį įkišdavau mažą agurkėlį, saugodavau nuo saulės, vis pažiūrėdavau, kiek paaugo. Ar tai ką nors reiškė? Nežinau, tačiau vėliau, jau žymiai vėliau galvodavau metaforiškai, ieškodamas paralelių su žmogaus likimu. Man vis atrodo, jog vaikystė grąžina prie poetiškojo, romantiškojo pasaulio vaizdo. O tai, man regis, mus tik stiprina. Dabar, jau dabar mąstau, kodėl dalis (dauguma?) žmonių nusigręžia nuo savęs, vaiko. Bijo, kad konkurencijos, skubėjimo kasdienybėje jie neišliks? Bijo pasirodyti naivūs, silpni? O gal skaidriau pažvelgti į praeitį trukdo dabartinio gyvenimo nesėkmės, kurių ištakų ieškome būtent tame laike? Kita vertus, galvoju ir taip: turėtume hiperbolizuoti buvusias šviesias valandėles, o skausmingesnius išgyvenimus sumažinti. Bent jau kitiems nepasakoti apie save, kaip nuolatinius skriaudžiamuosius, nelaimėlius, galbūt ir tokia forma ieškant pasiteisinimų, paguodos. Bet kai prisimenu įvairias knygas (tiek grožines, tiek mokslines) apie šį žmogaus laikotarpį, ką nors konstatuoti kategoriškiau jau nebesiryžtu.

Mokytojaudamas labai dažnai remdavausi vaikyste – tiek savo, tiek mokinių. Kai jau niekas nepadėdavo, išgelbėdavo pasiūlymas prisiminti save, kai buvo dar maži: kas nustebindavo, kaip kitus pradžiugindavome, kokie buvo mūsų atradimai. Kas išliko iš tokių pamokų ar pamokų fragmentų? Kad dauguma labai gražiai atsiverdavo, kad dauguma norėdavo pasakoti, pasakoti.

Su mokiniais esame išleidę knygą „Atėjome iš vaikystės“. Kokių gražių tekstų gaudavau, kokių gražių... Vien tik romantiškus, pakylėtus? Ne, buvo įvairiausių spalvų, tačiau pažiūrėta jau iš atstumo, jau mėginta vertinti. Tarkim, toks septyniolikmetės prisiminimas:

Kiekvieną vakarą rankas sunėrusi kalbėjau maldeles ir prašiau, kad per gimtadienį sugrįžtų, parvažiuotų jis – tėtis.

...Vakaras. Grįžo jis! Su mama įėjo pro duris. Nustūmiau mamą ir pasikabinau jam ant kaklo. Apsiverkiau. Buvo gera jausti jį šalia. Visą vakarą, kitą dieną nepaleidau jo nė minutei. Zyziau, kad pieštų, kad iškeptų bulvinį blyną. O vakare jis vėl išėjo. Ilgam. Labai ilgam. 

Tokių atsivėrimų buvo daug. Tuomet mokinius, kurie rašė knygai (rašė beveik visi, kam tuo metu dėsčiau) pamačiau kiek kitokius: tikresnius, skaudesnius, mėginančius įtaigiai kalbėti kitiems. Nežinau, kiek mano mokinių šią knygą dabar pavarto (tiesa, tokių knygų – tik kitomis temomis – buvo net penkios), kiek mano mokinių ją (jas) rodo savo vaikams, skaito. Linkęs tikėti, jog tai liks svarbia dvasinio archyvo dalimi. Beje, tada mes buvome labai drąsūs – o kaipgi kitaip? Parašėme net Lietuvos Respublikos prezidentui Valdui Adamkui, profesorei Viktorijai Daujotytei-Pakerienei, poetui Justinui Marcinkevičiui, prašėme, kad mums papasakotų apie savo vaikystę. Koks buvo džiaugsmas, kai visi labai greitai atsiliepė... 

***

Kaip komentuoti klausimus, kurie užfiksuoti šio teksto pavadinime? Matyt, atsiremiant į savo vaikystės patirtį – tiek šviesią, tiek skaudžią. Bet pirmiausiai ieškant šviesos, pasitikint ja. Per daug rizikingas teiginys? Man regis, ne. Ko gero, šeimose turėtų būti savotiški muziejai, apibūdinantys šį svarbų laiką: daiktai, nuotraukos, piešiniai, atsiminimai, galbūt filmai. Ko gero, kaupti tokius neįkainojamus eksponatus, kurie taptų giminę vienijančia jėga, galėtų būti viena iš mūsų priedermių. Ir dar: tėvai turėtų pasakoti apie savo vaikystę sūnums, dukroms taip, kad vėliau jie norėtų kalbėti savo sūnums, dukroms.