Angelas Gabrielius buvo Dievo pasiųstas į Galilėjos miestą, kuris vadinasi Nazaretas, pas mergelę, sužadėtą su vyru, vardu Juozapas, iš Dovydo namų; o mergelės vardas buvo Marija.
    Atėjęs pas ją, angelas tarė: „Sveika, malonėmis apdovanotoji! Viešpats su tavimi!“
    Išgirdusi šiuos žodžius, ji sumišo ir galvojo sau, ką reiškia toks sveikinimas.
    O angelas jai tarė: „Nebijok, Marija, tu radai malonę pas Dievą! Štai tu pradėsi įsčiose ir pagimdysi sūnų, kurį pavadinsi Jėzumi. Jisai bus didis ir vadinsis Aukščiausiojo Sūnus. Viešpats Dievas duos jam jo tėvo Dovydo sostą; jis viešpataus Jokūbo namams per amžius, ir jo viešpatavimui nebus galo“.
    Marija paklausė angelą: „Kaip tai įvyks, jeigu aš nepažįstu vyro?“
    Angelas jai atsakė: „Šventoji Dvasia nužengs ant tavęs, ir Aukščiausiojo galybė pridengs tave savo šešėliu; todėl ir tavo kūdikis bus šventas ir vadinamas Dievo Sūnumi. Antai tavo giminaitė Elzbieta pradėjo sūnų senatvėje, ir šis mėnuo yra šeštas tai, kuri buvo laikoma nevaisinga, nes Dievui nėra negalimų dalykų“.
    Tada Marija atsakė: „Štai aš Viešpaties tarnaitė, tebūna man, kaip tu pasakei“. Ir angelas pasitraukė.

Pr 3, 9–15. 20: Sukelsiu nesantaiką tarp tarp tavo atžalos ir moteries palikuonies

Ps 98, 1. 2–3ab. 3c–4. P.: Naują giesmę giedokite Viešpačiui: nuostabius darbus jis daro!

Ef 1, 3–6. 11–12: Dievas išsirinko mus Kristuje prieš pasaulio sutvėrimą


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Mindaugas Malinauskas SJ

Šiandienos Evangeliją galėtume pavadinti taip: Dievas pasirūpina viskuo“. Jis tai daro jau iš anksto paruošdamas kelią. Pagaliau vyksti didžioji drama, kuri jau daug kartų buvo apreikšta per pranašus, o dabar apreiškiama Sūnuje.

Prisiminkime Dievo tautos išvedimą iš Egipto: kaip Mozei buvo pasiųstas angelas degančiame krūme, kur jis, jau nebe Egipto princas, nusižeminęs tęsia paprastą gyvenimą, taip dabar apsireiškia Marijai nereikšmingame Nazarete. Ir dabar Dievo įsikišimu viskas pasirodo kitoje šviesoje. Visagalis Dievas istoriją mato kitaip, jis viskam turi planą, laiką ir būdą.

Kaip Mozei skelbė Dievas, jog Aš Esu, kuris Esu ir tu išvesi tautą, pasakydamas jai, kad Dievas yra su savo žmonėmis, taip Marijai sako Aš Esu su tavim ir tu turi malonę atlikti mano darbus.

Kaip Mozė, sužinojęs savo kilnų pašaukimą, išsigąsta, o Dievas drąsina jį nebijoti bei pažada, jog visada bus kartu, taip dabar Marija suglumsta, nerasdama atsakymo mintyse, o angelas ją padrąsina, kad tikrai Aukščiausias Dievas ateis pas savo žmones ir išvaduos juos iš nelaisvės.

Kaip tautą vedė Dievo ranka ugnimi ir debesimi, taip dabar Jėzus Šventąja Dvasia, Aukščiausiojo galybe ir Jo šešėliu, ateidamas išlaisvina savo žmones, nugalėdamas visas kliūtis, nes jam nėra negalimų dalykų.

Marija pritaria savuoju „Taip“, o istorija skyla į dvi dalis – iki šio „Taip“ ir po jo. Toji realybė, kurią Dievas taip brangiai nuo amžių nešiojosi širdyje, regimai išsipildo žemėje.

Dabar mūsų eilė . Yra mums skirta realybė, kurią Dievas nuo amžių nešioja savo širdyje. Nes jau pasimokėme, jog jei Dievas parodė savo didybę vienam žmogui, jis ją rodo ir kiekvienam. Pasirodo mūsų kasdienis eilinis tarp kitų eilinių žmonių gyvenimas yra tik nuolankus pasiruošimas tam didžiajam gyvenimo „Taip“.

Dievas savo žmonėms nori apreikšti didelių dalykų per mūsų bendradarbiavimą su jo malone. Todėl, nors ir nesuprantant ir ko gero baiminantis, kas iš tokio mūsų gyvenimo vis dėl to išeis, pradėkime vis nuo tos istorijos dalies, kaip Mozė, ir dar labiau kaip Marija, drąsiai sakyti „Taip“ Dievui , Jo planui, kuris yra nuostabus ir tik mums skirtas, ir tik mes jam esame ruošiami. Taip, taip, taip.

Bernardinai.lt 

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai