Airija išgyvena stiprios sekuliarizacijos etapą, mažėja kunigų, vienuolių skaičius. Tačiau tai gali būti palankus metas naujai Bažnyčios, ištikimos Evangelijai pradžiai; Bažnyčia, kuri gali atsiliepti į dvasinį alkį, apgaubusį egzistencinę tuštumą, kurią patiria žmonės, skelbiama tyrime, kurį užsakė Vienuolijų asociacija, besirūpinanti pašaukimais.

„Vocations Ireland“ užsakymu buvo atlikta studija, kurios metu kalbinti kapelionai, dvasininkai, jaunimas, kur gilintasi į pašaukimų krizės priežastis, kurią išgyvena vienuolijos Airijoje, tačiau kartu išryškinant galimybes, kurias šis kontekstas atveria Katalikų Bažnyčiai.

Pagal kai kuriuos 2016 m. balandžio mėn. duomenis, 78% airių save vadina katalikais. Diecezinių kunigų, kurių 2004 m. buvo 3.140, 2014 m. liko 2.620. Per dešimtmetį sumažėjo ir vienuolių skaičius nuo 2160 iki 1880. Dar labiau sumažėjo seserų vienuolių – net 23%, 2012 m. jų buvo 7000. 2016 m. apie 10% airių paskelbė neišpažįstantys jokios religijos.

Airija vis dar bando susitvarkyti su lytinio išnaudojimo Bažnyčioje skandalo pasekmėmis, kuris sukrėtė Airijos Katalikų Bažnyčią iki pat šerdies, jo padariniai juntami tiek visuomenėje, tiek Bažnyčioje. Tarp iššūkių Airijos Bažnyčiai ataskaitoje minimas ir klerikalizmas, kuris pasireiškia Bažnyčios lyderių tarpe, kuris akcentuoja valdžią, aroganciją ir pranašumą tų, kurie išties tarnauja Evangelijai, sąskaita. Visa tai šalia įprastų iššūkių, su kuriais susiduria kiekviena sekuliari visuomenė.

Tačiau šie sunkumai gali virsti postūmiu naujai pradžiai, nes reikia tikro pasveikimo ir dvasinės transformacijos. Katalikų Bažnyčia gali imtis iniciatyvos ir kurti atjaučiančią sielovadinę kultūrą, kuriai būdingas atleidimas, dėkingumas, gebėjimas būti nuolankiais, atjaučiančiais. Ataskaitoje pastebima, kad jauni airiai, besirenkantys vienuolinį gyvenimą, tai tie, kurių nepalietė lytino išnaudojimo skandalas, tačiau vis tik dėl tų įvykių prarasta viena karta. Kita vertus, dvasinis alkis, kurį jaučia žmonės, toliau verčia kelti rimtus klausimus apie gyvenimo prasmę ir tikslą, tad svarbiausia  mokėti kurti erdves, kur žmonės galėtų kalbėtis apie šiuos esminius klausimus. Tai gali būti maldos mokyklos, rekolekcijos, dvasinis palydėjimas, Šventojo Rašto skaitymo grupės ir panašiai – tos vietos, kur žmonėms galima padėti atrasti jų Dievo troškimą. Tačiau nelankstus mąstymas, buvusios šlovės nostalgija gali tapti kliūtimis atgauti pasitikėjimą, ir vis tik lieka sudėtinga atgauti visuomeninį balsą visuomenėje, kurioje ryškūs traumos pėdsakai.

Pašaukimo kelias šiandien reiškia gebėjimą pažadinti tikėjimui, tačiau ir pagydyti žaizdas, kurias nešiojasi žmonės, kad viduje jie atgautų savo laisvę. Vienuoliams siūloma būti matomais ir veikti ten, kur būna jaunimas, rasti kūrybingus būdus dalintis jų tikėjimo liudijimais, reikia „naujo marketingo“ kaip padėti atrasti ir suprasti Dievą šiandienos žmonėms.