Rašytoja Danutė Kalinauskaitė/Redo Vilimo nuotrauka

Tris knygas su ilgokomis pertraukomis išleidusi Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatė Danutė Kalinauskaitė sako, kad premija nebus palengvinimas kurti, juoba neįpareigos rašyti greičiau.

„Aš rašau nelengvai, tarp mano knygų yra nemaži tarpai ir aš manau, kad ir toliau taip rašysiu. Tai nereiškia, kad gavau premiją ir viskas lengvai klostysis. Kaip tik akyliau skaitytojai žiūrės, galvos: na, žiūrime, ką nacionalinės premijos laureatė prašė. Tad tai įpareigoja, jokio palengvinimo čia nėra, atvirkščiai – kaip tik pasunkinimas, dar daugiau kompleksų įvaro. Bet, žinoma, aš esu labai dėkinga už premiją“, – BNS sakė ji.

Pirmą apsakymų knygą „Išėjusi šviesa“ 1987-aisiais, tuomet būdama 27-erių išleidusi D. Kalinauskaitė vėliau padarė pertrauką – antroji jos esė ir apsakymų knyga išėjo po daugiau nei 30 metų.

„Aš nutilau. Man atrodė, kad aš nelabai ką turiu ir pasakyti, gyvenau labai normalų, įprastinį žmogaus gyvenimą. Paskui gyvenime buvo lūžių, kataklizmų ir apie 42 metus aš pajutau vėl didelį pojūtį rašyti ir aš, kaip rašytoja, iš naujo tada prasidėjau“, – sakė ji.

Šiuo metu D. Kalinauskaitė, be kūrybos, dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos institute, mažiau nei prieš mėnesį ji tapo ir Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nare. Ji sako ir dabar turinti laiko kurti, kadangi darbas nėra „valandinis“ ir neįpareigoja sėdėti vienoje vietoje.

Nacionalinės premijos komisijos pirmininkė Viktorija Daujotytė, laureatų sąraše pirmadienį paskelbusi ir šios rašytojos pavardę, vėliau užsiminė, jog komisijos nariai net juokavo, kad premiją retai knygas leidžiančiai, bet įtaigiai rašančiai D. Kalinauskaitei reikėtų skirti „už neišleistą romaną“.

Pati kūrėja užsimena šiuo metu romaną rašanti, jis knygynuose, anot rašytojos, galėtų pasirodyti „gal po metų, gal po dviejų“.

„Tema – apie šeimą, giminę, žmones. Giminę plačiąja prasme, ne tik apie tuos giminystės saitus, kurie sieja. Padaryta jau nemažai. Tikrai neskubėjau dėl to, kad gaučiau premiją, ar dėl ko nors kito – natūraliai darau taip, kaip darau, klausau savo vidinio laikrodžio“, – sakė ji.

Menininkė pabrėžė, kad vienintelė knyga „Niekada nežinai“ parašyta jau turint sutartį su leidykla.

„Aš niekada nesudarau su leidykla sutarčių iš anksto, kad turiu po metų įteikti knygą. Žinau, kad tai yra pražūtis. Esu taip dariusi su viena knyga ir pasimokiau. Po to, kai turėsiu knyga, kai ji, mano manymu, bus gera, kokybė puiki, tada, manau, ir atsiras, kas tą knygą ir paims“, – sakė ji.

D. Kalinauskaitė taip pat pasidžiaugė,  jog tarp septynių asmenų, šiemet gavusių premijas – net keturios moterys.

„Apdovanotų moterų paprastai būdavo viena. Manau, kad taip natūraliai sukrito, jog labiau vertos pasirodė moterys, jų daugiau pakliuvo. Manau, kad dėl to reikėtų tik džiaugtis“, – sakė ji.

D. Kalinauskaitė Vilniaus universitete 1983 metais baigė lietuvių kalbos ir literatūros studijas, bendradarbiavo įvairiose Lietuvos leidyklose, dirba Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Leidybos centro redaktore, yra Valstybinės lietuvių kalbos komisijos narė. Ji yra išleidusi tris knygas: apsakymų rinkinį „Išėjusi šviesa“(1987 metai), dvi esė ir apsakymų knygas – „Niekada nežinai“ (2008 metai) bei „Skersvėjų namai“ (2015 metai).

Nuotraukos autorius Andrius Ufartas/BFL
© Baltijos fotografijos linija

E. Gabrėnaitė: norinčiųjų būti aktoriais yra daug, galinčiųjų – mažai

Už charakterio ryškumą ir profesinį maksimalizmą Nacionalinę kultūros ir meno premiją gavusi aktorė Eglė Gabrėnaitė sako bandanti vadovautis šia savybe ir dirbdama su būsimais jaunaisiais aktoriais.

„Kiek žinau, esu apdovanota už maksimalizmą. Tai, vadinasi, savo studentams sakau teisybę, sakau: vaikai, man – 67 metai, bet mano kartelė, užuot leidusis, visą laiką kyla, kiekvieną kartą aš noriu daugiau ir daugiau. Galvoju, kad tai yra gerai“, – BNS sakė aktorė.

Nacionalinės premijos laureatė taip pat pabrėžia, kad tik nedaugelis, pasirinkę šią iš pažiūros patrauklią profesiją, tampa tikrais aktoriais.

„Jei dėl pinigų, iškart galiu pasakyti – rinktis neapsimoka, tegul net negalvoja apie tai. Aš tik vieną žinau – to išmokyti negalima, arba tave Dievulis patepė, pabučiavo tave į pakaušį, arba ne. Norinčiųjų yra labai daug, galinčiųjų – deja, ne. Bet taip, galvoju, yra visose profesijose“, – sakė menininkė.

Pasak jos, gauti svarbiausią įvertinimą kultūros ir meno srityje yra malonu, bet tenka prisiimti ir apdovanojimų užkraunamą atsakomybės naštą – ji apdovanojimą lygino su situacija, kai būdama 32-iejų tapo viena jauniausių aktorių, gavusių nacionalinio artisto titulą.

„Aš kitą dieną išėjau vaidinti ir kaip niekada blogai vaidinau. Galvojau, kodėl? Todėl, kad norisi pateisinti lūkesčius, tarsi „jeigu jau čia gavai apdovanojimą, tai eisime pasižiūrėti, ką ji parodys“. Bet man dar reikia viską „suvalgyti“, pabūti vienai, pasivaikščioti po Vingio parką“, – kalbėjo ji.

E. Gabrėnaitė sako, kad tarp pirmųjų žmonių, pirmadienį sveikinusių gavus premija už viso gyvenimo nuopelnus, buvo ir jai labai svarbus žmogus – ilgametis Lietuvos nacionalinio dramos teatro direktorius, rašytojas Pranas Treinys. Anot aktorės, „matyt, vien dėl to vertėjo gauti apdovanojimą“.

Nuo 1972-ųjų teatro scenoje vaidinanti E. Gabrėnaitė prisipažino visą gyvenimą svajojusi būti rašytoja, ji rašo ir šiuo metu. Vis dėlto ji nesigaili pasirinkusi aktorės profesiją.

„Įstojau į „aktorinį“ tik todėl, kad manęs nepriėmė Maskvoje, kur stojau į teatro kritiką. Apverkiau visus suoliukus ir iš nevilties atvažiavau į Vilnių iš Kauno pirkti labai madingų lakinių diržų. Ėjau pro šalį, netyčia užėjau į teatrą, galvojau, na, metus prabūsiu. Tad štai kiek metų aš jau scenoje. Esu mistikė: kas turėjo įvykti, tas įvyko. Tikrai nieko nesigaliu. Ši profesija yra nuostabi tuo, kad yra Pranas Treinys, kad yra Regimantas Adomaitis, Juozas Budraitis, Vytautas Rumšas, kad yra visas mano Mažojo teatro kolektyvas: Rimas Tuminas, Faustas Latėnas. Jei ne jie, būčiau kažkokia kitokia“, – sakė aktorė.

E. Gabrėnaitė 1972-aisiais baigusi Lietuvos muzikos ir teatro akademiją (LMTA, tuometinę Lietuvos valstybinę konservatoriją) beveik tris dešimtmečius vaidino dabartiniame Lietuvos nacionalinio dramos teatro scenoje, nuo 1990-ųjų vaidino Vilniaus mažajame teatre. Be kitų svarbių apdovanojimų, 2010-aisiais aktorė įvertinta Auksinių scenos kryžiumi už geriausią antraplanį vaidmenį, yra apdovanota Didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino riterio kryžiumi. Ji yra sukūrusi per 50 vaidmenų teatre ir kine. Šiuo metu E. Gabrėnaitė LMTA dėsto antrojo kurso studentams.

E. Gabrėnaitė: norinčiųjų būti aktoriais yra daug, galinčiųjų – mažai

Naujienų agentūros BNS informaciją skelbti, cituoti ar kitaip atgaminti visuomenės informavimo priemonėse bei interneto tinklalapiuose be raštiško UAB "BNS" sutikimo neleidžiama.