/.../ Dar prieš rinkimus vardijome R. Pakso nuopelnus... Rusijai: sovietiniam generolui G. Taurinskui grąžintą parašo teisę, kas reiškė viso DOSAAF turto perdavimą Rusijai; atvirai demonstruojamus R. Pakso ryšius su kagėbistų vadovaujamomis organizacijomis „Avia Baltica“, „Status“, „Lisco Baltic Set“; jo „pagerinta“ su Williams sutartimi taip, kad ją visiškai atpalaidavo nuo finansinės atsakomybės nesėkmės atveju ir po to savo „pagerinimo“ pats nepasirašė; skandalinga E. Maldeikio kelione su slapta misija, žinome, kuo ji vėliau baigėsi; jo Chantu Mansi afera, kai dėl jo veikiančios Rusijoje firmos buvo iškelta byla „dėl neteisėtai didelių pinigų vežimo per Lietuvos sieną“, dėl savivaliavimo nesumokėjus valstybės biudžetui 100 milijonų litų mokesčių, dėl jo Kyviškių aferos ir t.t. (Lietuvos aidas. – 2002 m. gruodžio 31 d.).

Žmonės žinojo tuos faktus ir vis tiek apglušinti triukšmingos propagandinės smegenų atakos balsavo už R. Paksą. Todėl dabar turime tai, dėl ko visiems gėda ir neramu. /.../

Po rinkimų prezidentas iš karto pamiršo savo populistinius pažadus. /.../ Atsiskleidė ir prezidento intelektas, aukščiausiu autoritetu laikant Andropovo akademijos burtininkę, išaiškėjo jo šeimos ryšiai su nusikalstamu pasauliu, pagaliau jo paties ryšiai per savo patarėjus su Rusijos mafinėmis struktūromis. J. Borisovui skubos tvarka suteikta Lietuvos pilietybė leido jam nevaržomam važinėti po visą pasaulį savo verslo klausimais, nors prieš tai jis jau buvo pagarsėjęs savo ryšiais su tarptautiniais teroristais Sudane, transportuojant jiems karinius sraigtasparnius. J. Borisovas tikriausiai uždirbo milijonus, o Lietuvos prezidentas pateko į užsienio žvalgybininkų akiratį, kaip valstybės vadovas, globojantis teroristus. /.../

Kaip sakė žurnalistas A. Bačiulis, „Valstybė turi gintis“. Ir ačiū Dievui, gynėsi. Atrodė, kad bus logiška sąmokslą atskleidus prezidentui atsistatydinti. Tačiau R. Paksas to nepadarė, tik dar labiau savo buku užsispyrimu kompromitavo ir prezidento instituciją, ir valstybę. Paskui save į neteisingumo liūną traukė ir Generalinę prokuratūrą, ir net Aukščiausiojo Teismo pirmininką. J. Borisovas, paklaustas apie išdavystės sutartį su prezidentu, atsakė: „Sutartis teisine prasme suvokiama kur kas plačiau nei šalių pasirašyti dokumentai. Sutartimi gali būti ir žodinis susitarimas. O žodinis mūsų susitarimas buvo“ (Jurijus Borisovas prezidento neišdavė ir niekada neišduos // Lietuvos aidas. – 2003 m. lapkričio 8 d., p. 1). Kitame straipsnyje J. Borisovas pripažino svarbų teisinį faktą: „... buvau atsakingas už Prezidentūros darbo struktūros ir principų sukūrimą“; „... keletas mūsų kompanijos talkininkų dirbome rinkimų štabo patalpose net ir po rinkimų. Šios veiklos esmė buvo sukurti organizacinę struktūrą, funkcijas, pareigines instrukcijas ir t.t. (Lietuvos aidas. – 2003 m. lapkričio 10 d., p. 3). Tame pačiame straipsnyje J. Borisovas patvirtino, kad R. Paksas buvo pažįstamas su „Almax“ firmos „dviem žmonėmis, kurie ir sudaro šią firmą. Tai – Potninas Anatolijus Semenovičius ir Zatonskaja Ana Dmitrijevna. Atsidėkodamas už atliktą darbą prezidentas pakvietė Aną Dmitrijevną į inauguracines iškilmes“ (Ten pat). Kaip vėliau paaiškėjo iš Komisijos  rastų dokumentų, ta pati firma R. Paksui kūrė ir scenarijų „Strekoza“, turėjusį užtikrinti jam ir komandai pergalę per būsimus Seimo rinkimus.“ /.../

Mons. Alfonsas Svarinskas pasiūlė labai objektyvų žmogaus vertinimo indikatorių: „... jeigu žmogus yra geras Maskvai, vadinasi, jis yra blogas Lietuvai, ir atvirkščiai“. Taigi „Lietuvos aidas“ puikiai pasitarnavo tyrimo „Dėl galimų grėsmių Lietuvai“ komisijai, pateikdamas įrodymus iš pirmų lūpų, tvirtesnius negu Generalinės prokuratūros, kas yra kas Lietuvoje. Antra vertus, kaip tik „Lietuvos aidas“ atskleidė ir dar vieną įdomią mūsų valdžios piramidės savybę: kiekvienas mūsų valdžios aukščiausiasis pareigūnas turi savo rusą, gal poną, gal prižiūrėtoją; prezidentas – Jurijų Borisovą, premjeras – Ivaną Paleičiką, darantį „tvarką“ Lietuvos energetikos ūkyje, Lietuvos ekonomikoje ir ekologijoje, Seimo pirmininkas – Viktorą Uspaskichą, jau supirkusį trečdalį Lietuvos teritorijos – tūkstančius hektarų žemės... /.../

Juk ne kas nors kitas, o pats Artūras Paulauskas į aukščiausią Lietuvos valdžios olimpą atvedė pačius įžūliausius mūsų valstybės pamatų griovėjus – V. Uspaskichą, Rolandą Pavilionį, Dmitrijevą, V. Orechovą, V. Fiodorovą, E. Skarbalių... /.../

Knygą išleido Lietuvos moterų lyga

Visuomenės atminčiai siūlo Vytautas Landsbergis