Scenografas Vaidotas Jakutis ir operetės „Misteris X“ scenografijos maketas. Luko Kazakevičiaus nuotr.

Operetė „Misteris X“ pradėjo 78-ąjį Kauno valstybinio muzikinio teatro sezoną. Spektaklio scenografijos idėjos autorius ir kūrėjas Vaidotas JAKUTIS pasitelkė stimpanko stilistiką, kurioje istoriniai artefaktai, paprastai XIX a. Didžiosios Britanijos karalienės Viktorijos valdymo epochos, derinami su šiuolaikinėmis technologijomis. Taip atgaivinama praeitis, suteikiama dar viena ir kitokia galimybė jai pasireikšti, o mums, dabarties žmonėms – išgyventi būtąjį laiką, patiriant jį savaip – šiuolaikiškai.

Ši operetė V. Jakučiui – debiutas Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, pristatant autorinį darbą, nors KVMT, jo scena menininkui pažįstama ir artima. Būtent šioje erdvėje 2009 metais V. Jakutis pristatė diplominį darbą, parengtą baigiant studijas dekoratyvinės plastikos Kauno kolegijos Justino Vienožinskio menų fakultete. Tuo metu dirbęs scenos dekoracijų montuotoju, šiandien V. Jakutis – KVMT sceninės dalies vedėjas. Stimpankas, scenografijos kūrybos malonumai ir išbandymai, teatro menas – kas ir kaip? – apie visa tai šis pokalbis.

Vaidoto Jakučio operetės „Misteris X“ scenografija. Luko Kazakevičiaus nuotr.

Iš prigimties esu smulkmeniškas, mėgstu kruopštumą, smulkias detales (o to stimpankas turi apsčiai), taip pat visada patiko stambių matmenų metalinės konstrukcijos, medis. Kai grubūs dalykai atrodo lengvi, ažūriniai, neperkrauti. Šiame stiliuje visa tai labai dera.

Stimpanko žanrą, stilistiką, techniką Lietuvoje išpopuliarino Andrius Tapinas romanu „Vilko valanda“ (2013). Knygos pardavimai labai sėkmingi, romanas išrinktas Metų knyga, jį teigiamai įvertino skaitytojai ir literatūrologai. Pirmiausia – ar skaitėte? Jeigu taip, ar šis romanas buvo pradžia? Jeigu ne, kaip susidomėjote stimpanku? 

Prisipažinsiu, kad šios knygos neskaičiau. Apie stimpanką žinojau tik tiek, kad yra toks judėjimas, mada, esu žiūrėjęs kelis filmus ta tema, žinojau, iš kur tai atėjo. Šiame stiliuje gausu fantastikos elementų, o man fantastika niekada nebuvo tas žanras, kuriuo žavėčiausi. Dėmesį atkreipdavau į drabužius, nes man buvo artimas tas mados pojūtis, tam tikros drabužių detalės, oda, geležiniai akcentai. Bet, kaip jau minėjau, tuo nesirgau, ir tas domėjimasis stimpanku buvo gana paviršutiniškas. 

Kaip nusakytumėte, kas yra stimpankas? Kokios esminės jo ypatybės? 

Manau, tai yra gyvenimo būdas. Domėjimasis mechanika, fizika, to laiko architektūra, istorija, galų gale mada. Stimpankas yra labai plati sąvoka, suteikianti daug laisvės kūrybai.

Sudomino šio stiliaus architektūra ir interjeras. Galima sakyti, susirgau tuo. Iš tikrųjų man šis stilius buvo artimas jau seniai, tik nežinojau, kaip tai įvardyti. Iš prigimties esu smulkmeniškas, mėgstu kruopštumą, smulkias detales (o to stimpankas turi apsčiai), taip pat visada patiko stambių matmenų metalinės konstrukcijos, medis. Kai grubūs dalykai atrodo lengvi, ažūriniai, neperkrauti. Šiame stiliuje visa tai labai dera.

Stimpankas suteikia galimybę keliauti laiku, derinti laikotarpius. Į kokį laiką norėtumėte nusikelti? Ar galbūt pakeisti istorijos vagą?

8-asis–10-asis dešimtmečiai. Tai buvo tikra, nuoširdu. Nuo muzikos ir filmų iki žmogiškųjų vertybių, kurių pasigendu šiais laikais. Sakyčiau, esu įstrigęs tame laikotarpyje, galbūt per daug idealizuoju, bet man jis artimas. O keisti labai daug reikėtų šiandien...

Fantastika, veikiausiai sutinkate – būtinasis stimpanko elementas. Esate fantastas? Kiek fantazijos, vaizduotės laisvės Jūsų kasdienybėje?

Fantazijos vaizduotėje daug, bet mažai, kas išpildoma dėl laiko stokos, gyvenimo tempo. Matyt, toks etapas. 

Operetė „Misteris X“, Jūsų, scenografo, akimis – kokia? 

Lengvo turinio ir sudėtingų techninių sprendimų samplaika.

Operetės „Misteris X“ scenografijos maketas. Autorius – Vaidotas Jakutis. 

Teatras man – ir darbas, ir hobis, ir gyvenimo būdas. Kolegos, su kuriais praleidi didžiąją laiko dalį – tai lyg antra šeima.

Pasidalykite, kaip vyko kūrybos procesas. Kiek pradinė vizija išsipildė, kiek ji kito įgyvendinama? Kiek tam įtakos turėjo kūrybos patirtis?

Sunkiausia proceso dalis buvo idėjos generavimas, t. y. kaip seną klasikinę operetę, kurios veiksmas, kaip matyti librete, vyksta carinėje Rusijoje, priartinti prie šių dienų aktualijų. Žinoma, tada, kaip ir dabar, meilės klausimas išliko nepakitęs, bet vizualiai norėjosi matyti operetę kitokią – šiuolaikiškesnę, neapkrautą galybe skirtingų scenų ir detalių.

Norėjosi sukurti patogią, universalią erdvę solistams, kad iš tų pačių dekoracijų būtų formuojamos skirtingos scenos. Bet kartu ir nenutolti nuo to laikotarpio, kuriame viskas vyksta. 1890–1900 pradžia. Viktorijos amžius. Garo varikliai ir... stimpankas. Taip gimė idėja per stimpanko prizmę nukeliauti į tuos laikus, kuriais vyko šios operetės veiksmas. 

Po to sekė eskizavimas, maketo gamyba, brėžiniai, skaičiavimai. Manau, tai ir buvo pati sunkiausia, bet kartu ir maloniausia viso proceso dalis. Pati dekoracijų konstrukcija sudėtinga, jos detalės labai glaudžiai siejasi viena su kita, nesugaudžius kelių centimetrų gaminant vieną dalį nefunkcionuos kita. Taigi reikėjo apgalvoti kiekvieną jungtį, tvirtinimą, kad dekoracija lengvai judėtų, kad konstrukcijos neužstotų prožektorių, kad užtektų vietos chorui, solistams, o kur dar šokiai, kad būtų lengvai ir greitai montuojama, ir panašūs niuansai, kurie kiek riboja kūrybinę laisvę. Bet patirtis įdomi. 

Na o galutinis rezultatas bet kokiu atveju priklauso nuo gamybos, o tai visiems cechams pasirodė nemažas iššūkis, dėl kurio atsirado tam tikrų nukrypimų nuo pirminės scenografijos vizijos. Bet, kaip sakoma, ir bloga patirtis yra patirtis, išmokanti gerų dalykų. 

Koks Jūsų santykis su (muzikiniu) teatru? Esate mėgėjas, gerbėjas? 

Visų pirma esu darbuotojas (jau beveik 10 metų), mėgstantis ir gerbiantis savo darbą. Teatras man – ir darbas, ir hobis, ir gyvenimo būdas. Kolegos, su kuriais praleidi didžiąją laiko dalį – tai lyg antra šeima. 

Prisiminkite savo pirmąjį teatro patyrimą, išgyvenimą – kada, kas, kaip? 

1991 metais operetės „Silva“ premjera (dar turiu išsaugojęs programėlę). Beje, man tuomet buvo vos 6 metai, bet neišdildomą įspūdį paliko Janinos Malinauskaitės dekoracijos. Atėjęs dirbti į KVMT 2008 metais, turėjau progą ir vėl tai išvysti. 

O mano darbas KVMT prasidėjo nuo teatro barmeno pareigų. Tuo metu mokiausi kolegijoje, su žmona sūpavome vos kelių mėnesių sūnelį Roką, taigi laikotarpis buvo tikrai intensyvus. Kai vienas iš teatro veteranų pasiūlė pereiti dirbti pas dekoracijų montuotojus, aš, žinoma, sutikau. Tuo metu reikėjo nuolatinio darbo, kurį galėčiau derinti su mokslais ir šeima. 

Išdirbęs kelerius metus dekoracijų montuotoju, užsidirbau prierašą „vyr. dekoracijų montuotojas“, vėliau gavau sceninės dalies vedėjo pareigas, o dar po kiek laiko – puikią progą debiutuoti ir kaip scenografas, nors savęs tokiu toli gražu dar nelaikau. 

O pirmas matytas spektaklis pradėjus dirbti teatre – Aido Giniočio režisuotas „Kabaretas“. Tai buvo tobula. Atsimenu, grįžęs po darbo namo buvau pats laimingiausias bičas pasaulyje, gavęs progą dirbti tokioje vietoje.

Operetės „Misteris X“ kūrybinė komanda. Martyno Aleknos nuotr.

Tiesą sakant, ir dabar, praėjus beveik aštuoneriems metams po studijų, kai rėžtuką su diplomu padėjau į stalčių, vis sukirba mintis apie nuosavas stiklo dirbtuvėles, bet, matyt, dar ne laikas.

Jūs baigėte Kauno kolegijoje Justino Vienožinskio menų fakultete dekoratyvinės stiklo plastikos studijas. Kaip jas vertinate? Ar įgytos žinios mokymo įstaigoje praverčia kūrybinio gyvenimo tikrovėje?

Tai buvo laikotarpis, kai viename katile virė ir mokslai, ir darbas, ir šeima, taigi to tikrojo studentavimo, galima sakyti, nepatyriau. Bet atradau naują aistrą – vitražą. Tiesą sakant, ir dabar, praėjus beveik aštuoneriems metams po studijų, kai rėžtuką su diplomu padėjau į stalčių, vis sukirba mintis apie nuosavas stiklo dirbtuvėles, bet, matyt, dar ne laikas. Studijos leido pažinti kompoziciją, estetikos pradmenis, jų metu susiformavo šioks toks savitas braižas, kuris turi įtakos ir šiandien kuriant scenovaizdžius įvairiems renginiams, koncertams, spektakliams. 

Kaip įsivaizduojate savo ateitį, tolesnės veiklos perspektyvą? 

Norisi tęsti mokslus, kelti kvalifikaciją srityje, kurioje dirbu ir kuri man patinka, tik, deja, šiuo metu nėra galimybių, nes studijos Vilniuje ir tik – nuolatinės. Labai tikiuosi, kad greitai atsiras ir nuotolinių studijų programa, kurią galėčiau derinti su darbu. 

Stimpanko fantastika ragina baigiant pokalbį paklausti apie Jūsų, kaip kūrėjo, svajonę, viziją be ribų. Ką, kur ir kaip norėtumėte sukurti realiai nerealaus? 

Vizija be ribų būtų išvažiuoti mėnesiui atostogų į Balį, o grįžus sukurti dekoracijas operai.