© Eglė Plytnikaitė

Neseniai „Bernardinai.lt“ pasirodė pirmos dvi Eglės Plytnikaitės knygoje „Nematomi“ užrašytos istorijos, pasakojančios apie moteris, per stebuklą ištrūkusias iš prostitucijos pančių. Šįkart – skaudus ir nelengvas pokalbis su „dar dirbančia" prostitute. Auotrė ją nesunkiai sutiko netoli sostinės stoties. 

Natalijos pasakojimai mane vis dažniau atveda į stoties rajoną. Užtenka čia praleisti vos keletą valandų, kad atsitiktinių praeivių ir mašinų fone išryškėtų visą parą veikiantis turgus, į kurį po darbų suguža trumpam nuo šeimų bei artimųjų pabėgę vyrai, išlaikantys ne tik gatvėje dirbančias moteris bei jų sutenerius, bet ir dosniai remiantys narkotikų verslą, nes didžioji dalis jų sumokamų pinigų yra išleidžiami tiesiog dar vienai dozei.

Automobiliai stoja prie šaligatvių ir santūriai praveria langus, merginos skuba prie jų ir tyliai derasi dėl kainos. Jei abi pusės sutinka, mergina šoka į vidų ir trumpam palieka nuvaikščiotą gatvę, tuo tarpu kitos yra parvežamos atgal ir toliau lėtai žingsniuoja šaligatviu ieškodamos naujų klientų.

Po kelių nesėkmingų bandymų pasikalbėti su gatvėje dirbančiomis merginomis aš sutinku Audrą. Vidutinio amžiaus moteris nenaudoja makiažo, rengiasi itin paprastai ir atrodo it atsitiktinė praeivė, tačiau stoties rajone ją matau dažnai, tad priėjusi paprašau ugnies cigaretei ir lyg netyčia pasiteirauju, gal ji dirba.

– Dirbu,– linkteli ji.

Vakaras šaltas ir vėjuotas, tad pakviečiu ją išgerti kavos.

– Gerai, einam. Vis tiek darbo nėra,– atsako ji ir sparčiu žingsniu pasuka artimiausio greito maisto restorano link.

Audra gatvėje dirba nuo 2008 metų. Per tą laiką ji tris kartus sėdėjo kalėjime ir du kartus vos nemirė nuo perdozavimo. Nepaisant jos liūdnos realybės, Audra yra labai atvira, charizmatiška ir tiesmukiškai nuoširdi.

– Tai ką tu nori sužinot?– klausia ji susijaudinusi. Audra vis dar negali patikėti, kad kažkas yra susidomėjęs ne tik jos paslaugų kainynu.

– Daug ką,– šypsausi. – Tu iš Vilniaus?

– Iš Vilniaus. Aš net „Mykolo Biržiškos gimnazijoj“ mokiausi, bet tik devynias klases baigiau,– ji kalba greitai, rankomis valgydama tortą.

– Kodėl metei mokyklą?

– Nes pradėjau vartot. Matai, mano mama buvo alkoholikė, o tėvas teisininkas. Po to mamą į kalėjimą uždarė, tiksliau pats tėvas ją ten ir įkišo, tada ir aš greit iš namų išėjau,– pasakoja ji, laižydamasi pirštus.

– Tėvas nebandė tavęs sulaikyti?

– Tai, kad jo niekad namie nebūdavo, jis visada dirbdavo. Išėjau ir viskas, niekas per daug ir neieškojo.

– Bendrauji su savo šeima dabar?

– Su seserim aš nesikalbu, o su tėvu kartais susitinkam, bet tik pasisveikinam.

– Jis žino, kad tu vartoji?

– Aišku ne. Man prie jo ir rūkyt būtų gėda,— pasipučia Audra, šiek tiek įžeista mano klausimo.

– Daug gatvėje dirbančių merginų vartoja?

– Visos čia narkomanės. Buvo kelios alkoholikės, bet dabar, kiek žinau, visos vartoja. Užsidirba kiek pinigų ir važiuoja tiesiai į taborą. Čia labai daug skirtingų moterų dirba – yra ir jaunų, ir senų. Kelios anksčiau verslininkės buvo, pinigų turėjo, bet pradėjo lošt ir va, dabar gatvėj dirba.

Kol kalbamės keli išgėrę vyrai prieina prie mūsų staliuko prašydami pinigų maistui. Audra nustumia juos šalin ir pasiskundžia:

– Durniai šitie, net neturi kiaušų pasakyt, kad vynui pinigus renka, o ne maistui. Niekada negalima meluot, kai pinigų prašai,– ji rikteli tolyn svyruojantiems vyriškiams ir atsisukusi į mane pasakoja toliau. – Jie ką tik iš kalėjimo parvažiavę, aš juos jau seniai žinau.

– Kada tu paskutinį kartą sėdėjai kalėjime?

© Eglė Plytnikaitė

– Mane prieš aštuonis mėnesius paleido, bet aš nieko rimto nepadariau,– kukliai šypsosi Audra.

– Kur tu jautiesi geriau – čia ar kalėjime?

– Gal kalėjime. Ten šilta visada, duoda maistą, patalynę, paketus. Aišku, pasiilgsti tos laisvės, nori kartais pasivaikščiot išeit, bet ten tikrai ne taip blogai, kaip daug kas galvoja.

– Būdama kalėjime taip pat vartojai?

– Ne, ten nėra kaip gaut ir nereikia. Pirmos dienos sunkios būna, o paskui pripranti.

– Ar bandei mesti narkotikus išėjusi iš kalėjimo?

– Tai kad neišeina taip. Grįžti į tą pačią vietą, pas tuos pačius žmones, žinai, kur dozę gaut ir eini. Turiu vieną draugą čia, gretimoj parduotuvėj, kuris vis sako: „Audra, mesk tu tą šūdą, nulipk nuo adatos“, bet aš galvoju, kad mesiu tada, kai pasieksiu dugną.

– Kur tu matai dugną?

– Nu, jei jau benamė būčiau, smirdėčiau, dirbt negalėčiau, kojos pūt pradėtų. Nesakau, kad dabar tų žaizdų ant kojų nėra, bet vaikščiot dar galiu.

Staiga restorano durys plačiai atsiveria ir pro jas įėję policininkai mėgina į lauką išvesti rėkaujančius pinigų prašytojus. Audra stebi juos kiek įsitempusi.

– Kaip tu sutari su policija? Gauni baudas?– klausiu, pajutusi jos įtampą.

– Gaunu, bet koks skirtumas, vis tiek aš jų nemoku. Paskutinį kartą, kai tikrinau, buvau skolinga 8000 eurų, bet čia prieš metus buvo, nežinau kiek dabar. Siūliau jiems atsėdėt už tuos pinigus, bet neleido,– ji kalba tyliai, viena akimi stebėdama policijos pareigūnus.

Policininkai išeina ir Audra vėl atsipalaiduoja ir nurimsta.

– Kokie yra tavo klientai?– klausiu, žiūrėdama į jos randuotas rankas.

– Visokie – nuo bankininkų su džipais iki visiškų susmirdėlių be dantų, bet dauguma jų vedę ir atvažiuoja čia prašyt mineto,– kikena Audra.– Čia ir trenktų visokių su fetišais gali prisižiūrėt. Prieš porą dienų atvažiavo toks turtingas diedas su kostiumu ir prabangia mašina, nusimovė kelnes ir liko sėdėt tik su prisegamom pėdkelnėm ir nėriniuotu diržu, įsivaizduoji?– juokiasi Audra. – Aišku, blogiausi tai visi tie prasmirdėliai, kurie nesiprausia. Po to valandą spjaudai, kad to skonio nebejaustum.

– Tau nebūna paprasčiausiai šlykštu su jais dirbti?

– Būna, bet mes, narkomanai kitaip mąstom. Reikia dozės ir dėl tų pinigų bet ką darai. Aišku, žmogaus tai nenužudyčiau, alkoholikai dažniau žmogžudžiais būna.

– Pasitaiko agresyvių klientų?

– Būna. Kai kurie čia bokso kriaušę nusipirkt atvažiuoja, o ne meilę. Sumoka tau, nusiveža į mišką ir spardo, kol pavargsta. Paprastai, mergos vienos kitom pasako apie tokius. Aš pavyzdžiui niekad nesėdu į mašiną, jei man veidas nepatinka, bet mane yra ir apvogę, ir žiemą nuogą iš mašinos išmetę. Aišku, kitom būna, kad ir labiau nepasiseka. Va, Gintarę nupirko prarabas savo brigadai, tai kitą dieną gatvėj negyvą radom. Linai plaučius peiliu subadė. Aišku, ji pas daktarus eit bijojo, tai įsimetė infekcija ir numirė. Kitos būna perdozuoja, gal ir man ryt taip bus, – ramiu balsu pasakoja Audra.

– Ar kas nors ieško jūsų skriaudikų?

– Baik tu, kam mes įdomios?

– Tačiau tu moki už apsaugą?

– Moku vienam vyrui 10 eurų už dieną.

– Ką už tai gauni?

– Į snukį negaunu. Va, viena nesusimokėjo, tai dabar vaikšto visa ištinus, tik akys kaip kamuoliai ant kaktos išokę.

– Ar norėtum palikti gatvę ir gyventi taip, kaip tavo seserys?

– Turėt tokį normalų gyvenimą? Gal ir norėčiau, gerai būtų.

Nors ir norėtų, tikėti realia galimybe palikti gatvę Audra nelinkusi. Susirasti oficialaus darbo ji negali, nes didžioji dalis jos pajamų būtų nuskaičiuota antstolių, o likusių pinigų nepakaktų pragyvenimui. Kita problema yra narkotikai, kuriuos mesti, savo aplinkoje matant vien narkomanus, nėra taip paprasta.

– Yra kaip yra,– gūžteli pečiais Audra ir atsiprašo, kad jau turi eiti į susitikimą su vienu savo nuolatinių klientų.

Atsisveikinant ji mane stipriai apkabina ir šypsosi:

– Žiūrėk, čia mano telefono numeris, jei tik ko reikės – skambink. Tik jei atsilieps vyras, nieko nesakyk, nes bus mentas ir aš vėl kokioj bėdoj būsiu. Jei bus išjungtas, žinok, kad manęs jau nėra. Nu, tai iki,– ji pamojuoja ir nubėga laukiančio automobilio link.