Annie Spratt/Unsplash.com nuotr.

Tai – į lietuvių kalbą išverstas filosofo Rodžerio Skrutono trumpas pranešimas BBC radijuje šių metų rugpjūtį. Jame ne tik kalbama apie pastarųjų metų Didžiosios Britanijos konservatorių partijos politikos kaitą, tačiau taip pat bandoma pateikti atsakymus į klausimus: kokios yra konservatizmo idėjos? Koks šių idėjų santykis su kitomis ideologijomis? Ar konservatyvus mąstymas gali būti svarbus šiandien?

Angliškai kalbančiose šalyse partijos, vadinančios save „konservatoriais“, gali laimėti rinkimus. Daugelyje kitų šalių žodis „konservatyvus“ įgavo žeminančią prasmę. Politinė kairė įdėjo nemažai pastangų, kad ir britų Konservatoriams priliptų „bjaurios partijos“ etiketė. Tačiau tai nekeičia fakto, kad ji šiuo metu yra vyraujanti mūsų nacionalinės politikos jėga ir gali daryti vieną klaidą po kitos neprarasdama tvirto pagrindo, teikiamo visuomenės paramos. Bet ką reiškia žodis „konservatyvus“ ir ką ypatingo jis mums gali reikšti šiandien?

Paprastas atsakymas – šį šodį galima suprasti paraidžiui. Konservatizmo esmė yra „konservuoti“, apsaugoti nuo nenorimų pokyčių.  Ne viską, žinoma, bet tuos gerus dalykus, kuriais mes žavimės ir džiaugiamės, ir kuriuos, jeigu deramai jais nesirūpinsime, galime prarasti. Šie dalykai yra svarbiausias mūsų bendruomenės turtas – taika, laisvė, teisė, tarpusavio pagarba, nuosavybės ir šeimos gyvenimo saugumas. Visos šios gėrybės priklauso nuo mūsų gebėjimo sugyventi su kitais, nes neturime galimybės patys vieni šių dalykų įgyti ar sukurti. Sunaikinti šiuos mūsų socialinius gėrius galima greitai, lengvai ir entuziastingai; jų kūrimas yra lėtas, nuobodus ir reikalaujantis pastangų. Tai yra viena iš dvidešimtojo amžiaus pamokų. Tai taip pat yra viena iš priežasčių, kodėl konservatoriai taip dažnai susiduria su jiems nepalankia viešąja nuomone. Jų idėjos yra teisingos, bet nuobodžios, o jų priešininkų – klaidingos, bet įkvepiančios.

Prie to reikia dar šį tą pridurti. Konservatorių partija šiandien klaidžioja be filosofijos. Jai meta rimtą iššūkį oponentai, turintys toli siekiančius tikslus ir programą, nusakančią, kaip galima jų siekti. Ir net jeigu didžioji tos programos dalis yra tiesiog sąrašas dalykų, tarp jų ir kapitalizmo, kurių norima nusikratyti, to pakanka, kad rinkėjams kiltų klausimas: o ką iš tikrųjų siūlo Toriai (Didžiosios Britanijos Konservatorių pravardė – vert. past.)? Kokia visuomenės vizija stovi už jų priimamų sprendimų? Ar viskas tėra tik vadyba ir bandymas suktis iš padėties, kaip buvo valdant Tonio Bleiro vyriausybei?

Du svarbiausi istoriniai konservatizmo priešininkai yra socializmas ir liberalizmas. Liberalizmas yra apšvietos produktas. Jo akimis visuomenė remiasi sutartimi, o valstybė – įrankis, reikalingas individo teisių garantavimui. Socializmas yra industrinės revoliucijos produktas. Jis visuomenę supranta kaip tam tikrą ekonominę sistemą, o valstybę – kaip įrankį socialinių gėrybių perdalijimui. Liberalai gina privačią nuosavybę, o socialistai – valstybės teisę ją atimti ir perdalinti siekiant socialinio teisingumo. Liberalai (originalia šio žodžio prasme) tiki žodžio laisve ir žmonių laisve burtis į bendruomenes. Socialistai mano, kad visos laisvės turi būti pajungtos bendrajam gėriui. Liberalai gina individą nuo valstybės, o socialistai – valstybę nuo savanaudiško individualizmo.

Konservatoriai paprastai labiau linkdavo prie liberalizmo nei prie socializmo. Vis dėlto, jie mano, kad laisvė reiškia ir atsakomybę, kuri savo ruožtu priklauso nuo visuomeniško nusiteikimo ir pilietiškumo dorybės. Mes, žmonės, nesame izoliuoti atomai, valdomi apetito ir siekiantys vien savo pačių pasitenkinimo. O jeigu mūsų laikais vyraujančioje materialistinėje ir vartotojiškoje kultūroje tokiais tampame, tuomet turime tam atsispirti ir pasipriešinti. Politikos prasmė yra skatinti pilietinės visuomenės, sudarytos iš atsakingų žmonių, sujungtų tvirtais lojalumo ir tarpusavio pagarbos ryšiais, augimą. Valstybė turi saugoti mūsų laisves, nes tik laisvi žmonės gali išties būti atsakingi už savo gyvenimus. Bet atsakinga visuomenė negali būti sukurta valstybės institucijų ir jai keliama grėsmė, kai valstybė bando kontroliuoti bendruomenių gyvenimą ir konfiskuoti turtą.

Čia prasideda sunkumai kiekvienam tikram konservatoriui. Dėl daugybės teisingų ir neteisingų priežasčių konservatizmas dabar karikatūriškai vaizduojamas kaip tikėjimas, kad visos problemos turi būti paliktos spręsti laisvajai rinkai. O pati laisvoji rinka piešiama kaip savanaudiškumo ir vartotojiško gyvenimo karalystė. Iš čia kyla šis Toriams skirtas apibūdinimas – „bjaurios partijos“, siekiančios nugriauti visas kliūtis, stovinčias individualaus gobšumo kelyje.

Toriai patys turėtų prisiimti dalį kaltės dėl šitos neteisingos karikatūros. Kiekvienos viešosios erdvės atakos metu jie rinkosi tylėjimo politiką, tad susidaro įspūdis, kad jie neturi kuo atsakyti į jiems taikomą kritiką, išskyrus slėptis nuo jos, kas tėra kitas būdas ją pripažinti esant teisingą. Šį įspūdį tik sustiprina jų apsimetinėjimas, kad vieninteliai reikšmingi politiniai klausimai yra apie ekonomiką, o kultūra, religija, tapatybė, bendruomenė ir laimė – visi tie dalykai, kurie iš tikrųjų yra svarbūs – atrodo redukuoti iki finansinių klausimų.

Ir be žodžių aišku, kad aš atmetu šią konservatyvios politikos karikatūrą. Nemanau, kad konservatizmas supaprastina politinę tvarką iki rinkos ekonomikos. Taip pat nemanau, kad rinka tėra mūsų savanaudiškumo ir godumo išraiška. Rinkos veikia tik tada, kai už sukčiavimą yra baudžiama, o susitarimai vykdomi. Tai priklauso nuo mūsų gebėjimo paveldėti ir perduoti gebėjimą prisiimti atsakomybę, kas užima svarbiausią vietą konservatyvioje mąstysenoje. Rinka priklauso nuo teisinio valdymo, kuris palaiko paklusnumą taisyklėms ir sąžiningumą. Mes visi dalyvaujame rinkos susitarimuose, nes visi norime už savo darbą gauti kuo geresnį atlygį, iškeisdami savo darbo vaisius į kitus dalykus, kurių mums reikia. Rinkos išreiškia mūsų troškimą sureguliuoti mūsų tarpusavio santykius laisvais susitarimais. Tad valstybė, kuri bando pakeisti rinkos ekonomiką kažkuo kitu, rizikuoja sunaikinti žmonių tarpusavio pasitikėjimą ir, tuo pačiu, atimti iš žmonių galimybę patenkinti net būtiniausius poreikius, kaip pavyzdžiui, Venesueloje šiandien.

Bet joks tikras konservatorius netiki, kad rinka yra viskas ir jai nereikia jokių pataisymų. Yra nuosavybės teisė, bet yra ir su nuosavybe susijusios pareigos. Yra pareiga dalintis su tais, kurie stokoja gėrybių, pareiga neišnaudoti kitų žmonių pažeidžiamumo, mokėti mokesčius visur, kur tik užsiimame verslu, atsilyginti už lojalumą ir saugoti draugystę. Jei mūsų protėviai Viktorijos laikais būtų tik rinkos principų pagrindu kūrę industrinę ekonomiką, kurią iš jų paveldėjome, jie nebūtų apriboję vaikų darbo laiko fabrikuose arba suteikę išsilavinimo galimybės dirbantiesiems. Atsakingas darbdavys, anot  Bendžiamino Disraelio, yra savo darbuotojų saugotojas, vertas jų pasitikėjimo. Ir mūsų laikais tai išlieka svarbu. Darbdavys, kuris nusprendžia, kad galima išmesti savo darbuotojus į gatvę ir atsivežti pigesnės darbo jėgos iš Rytų Europos, paklūsta rinkos dėsniams. Bet jis nusižengia kaimyniškumo pareigai, ir naudoja mūsų šalies socialinį kapitalą, negalvodamas apie tikruosius šios santvarkos kūrėjų įpėdinius.

Atsakingumui teikiama reikšmė yra tikroji priežastis, kodėl konservatoriai yra įtarūs modernios valstybės atžvilgiu ir nori apriboti jos galias. Jie pritaria valstybinės sveikatos sistemos poreikiui ir skurdo mažinimo priemonėms. Bet jie taip pat supranta, kad gėrybės, dalijamos laisvai, be jokio tikro poreikio įrodymo, kuria neatsakingos priklausomybės kultūrą. Abipus Atlanto jaučiamas destruktyvus tokio elgesio poveikis. Be to, paprasti rinkėjai, nors ir labai vertina Nacionalinę sveikatos tarnybą (angl. National Health Service), darosi vis įtaresni neribotų gėrybių režimui, paneigiančiam motyvus, nuo kurių priklauso darbas,  šeima ir atsakingas vadovavimas.

Jei atsakomybė padėti tiems, kurie nėra tokie turtingi kaip mes, yra mūsų asmeninė, individuali atsakomybė, tai ji gali būti sunaikinta tik atiduodant šią atsakomybę valstybei. Vienas iš pagrindinių konservatyvių įsitikinimų, kaip aš tai suprantu, yra idėja, kad pilietinė visuomenė ir valstybės institucijos yra du atskiri dalykai ir sveika visuomenė yra ta, kurioje mes patys laisvai buriamės dėl socialinių tikslų. Britanijos žmonės priima šį požiūrį ir visada skirdavo savo laiką, energiją ir pinigus, kai aplinkybės to reikalaudavo. Socialistinės vyriausybės, ypač tos, kurioms būdingas sovietinio komunizmo braižas, tendencingai naikindavo privačius sambūrius taip nutraukdamos pasitikėjimo ryšius tarp nepažįstamų žmonių, būtent tuos, kurie padeda žmonėms bendradarbiauti dėl bendro gėrio. Konservatoriai tiki laisvais susibūrimais ir privačiomis inicatyvomis, bet ne todėl, kad manytų, jog individas yra viskas ir valstybė turi leisti mums griebti viską, ką tik galime. Jie tiki šiais dalykais, nes supranta, kad pačios visuomenės buvimas priklauso nuo to. Per laisvus susibūrimus ir tai, ką Burke‘as vadino „mažais susivienijimais“ (angl. little platoons) atsiranda atsakomybės jausmas.

Margaret Thatcher dažnai buvo pajuokiama dėl savo pasakymo, jog nėra tokio dalyko kaip visuomenė. Ką ji iš tiesų turėjo galvoje, visgi yra tai, kad yra toks dalykas kaip visuomenė, bet ji nėra tas pats kas valstybės institucijos. Tie, kas nori atiduoti laisvų susirinkimų turtą valstybei, iš tikrųjų yra visuomenės priešai, o ne draugai. Jie stato į pavojų dalyką, nuo kurio priklauso viso politinio kūno ateitis – atsakomybės jausmą: kiekvieno mūsų žinojimą, kad mes atsakingi kitiems už viską, ką darome. Šis atskaitingumo kitiems gebėjimas yra  mūsų civilizacijos šaknys. Sąžiningas mūsų laikų ideologinio konflikto reziumė būtų sakyti, kad liberalai siekia laisvės, socialistai lygybės, o konservatoriai atsakomybės. O be atsakomybės nei laisvė, nei lygybė neturi jokios išliekančios vertės.

Vertė Augminas Petronis

Nuoroda į pranešimo įrašą: http://www.bbc.co.uk/programmes/b0910z8l