Jėzus kalbėjo minioms:
    „Iš tiesų sakau jums: tarp gimusių iš moterų nėra buvę didesnio už Joną Krikštytoją, bet ir mažiausias dangaus karalystėje didesnis už jį. Nuo Jono Krikštytojo dienų iki dabar dangaus karalystė jėga puolama, ir smarkieji ją sau grobia. Visi pranašai ir Įstatymas pranašavo iki Jono, ir, jeigu  norite priimti, tai jis yra tas Elijas, kuris turėjo ateiti. Kas turi ausis, teklauso!“

Iz 41, 13–20: Aš – tavo Išgelbėtojas, Izraelio Šventasis

Ps 145, 1. 9. 10–11. 12–13ab. P.: Viešpats švelnus, gailestingas, didžiai maloningas, rūstaut negreitas.


Evangelijos skaitinį komentuoja kun. Nerijus Pipiras

Jonas Krikštytojas. Daug ką pasakanti asmenybė. Asmenybė, kuri viskuo gebėjo byloti apie Ateinantįjį. Rankos mostu, objektyvumu ir itesmukiškumu, balsu, perskrod-iusiu nejaukią laukimo tylą, tuo pačiu kupranugario vilnų apdaru… Dar galėtume pridurti: viltimi. Kuria pats jau gyveno. Iš šios asmenybės galima daug ko pasimokyti. Tobulas jo liudijimas. Jis nebijo karaliaus rūmų sienų. Jis visiems skelbia atsivertimą. O tai svarbiausia laukiant Išganytojo. Ko gero ir šiais laikais Jonas krfikštytojas prabiltų panašiai, o gal taip pat, gal ir mūsų dienų dykumose jis pasirodytų su tuo pačiu ar bent jau panašiu kupranugario vilnų apdaru. Jo lūpose vėl skambėtų kvietimas atsiversti, permąstyti, imtis priemonių, kad su Ateinančiuoju užmegztume akių kontaktą.

Kartu Jonas buvo tik žmogus. Ir to neigėdijo. Jame mes galime atrasti tai, ko reikia krikščioniui. Nors jis priskiriamas prie pranašų, vadinamas Senojo ir Naujojo Testamentų jungtimi, vis dėl to jau gyveno Kristumi. Išpažinti Jį, parengti Jo atėjimui žmonių širdis – be galo didelė misija. Nes išganytojas visada kitoks, nei žmogus įsivaizduoja ir Jo atėjimui reikia rengtis kitaip, nei kokio valdytojo ar funkcionieriaus, galų gale, sveikintojo atėjimui. Ir iš tiesų, juk nėra didesnio už Joną.

Sakydamas šiuos žodžius, Jėzus tarsi pabrėžia Jono krikštytojo misijos svarbą: kreioti akis link horizonto, link ateities. Ir ne vien tik savo. Galbūt kiek dviprasmiškai skamba antroji pirmojo šios dienos evangelijos sakinio dalis: už Joną Krikštytoją yra ir didesnių. Jkaip tai gali būti? Jonas – tik slenkstis, tik jungtis. Krikščionis, pažinęs Jėzų, išgirdęs Jo balsa, jis gali būti daug konkretesnis. Arba niekas…Mylimojo liudijimas, kurį kuriuo kiekvienas esame kviečiami gyventi – tai, kas svarbiausia mums, kurių akys turi veržte veržtis link ateities, link Ateinančiojo.

Anuo metu į dykumą, kur buvo Jonas Krikštytojas, ėjo Judėjos ir Jeruzalės žmonės. Šiandien į dykumas, kuriose esame mes, nūdienos krikščionys, eina gal kiek kitokie žmonės. Tačiau klausiantys žmonės, ieškantys žmonės. Į jų lūkesčius mes turime atsakyti panašiai, kaip anuokart Jonas Krikštytojas. Tam reikalingas žodis, ne vien ištariamas, bet gyvenamas. Tam reikalingas ir apsiaustas. Gal kai kam jis atrodys toks pat keistas, kaip kupranugario vilnų apsiaustas ant Jono nujgaros, bet tai vilties apsiaustas, kurį krikščionis, šių laikų tyruose šaukiančiojo balsas, turi nešioti. Galų gale, išgirdę Jono raginimą, patys nepamirškime mokytis iš jo nuolat šaukti apie Ateinantįjį. Ta pranašo Elijo , kuriuo Jėzus Joną pavadina savo mokinių akivaizdoje, reikalinga ir mums.

Bernardinai.lt

Evangelijos komentarų archyvas


Šventasis Raštas internete lietuviškai