Šiemet sukanka 510 metų, kai buvo pastatyta pirmoji Panevėžio Dievo Motinos bažnyčia, nuo kurios prasidėjo dabartinės Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios istorija.

Pirmoji Senamiesčio bažnyčia

Istorikė Ona Maksimaitienė, ilgai ieškojusi istorijos šaltiniuose Panevėžio vardo, jo nerado, bet nustatė, kad vietovė, iš kurios išaugo Panevėžys, pirmą kartą paminėta 1503 metais. Mat Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Aleksandras sužinojo iš Lietuvos gyventojus lankiusio Vilniaus vyskupo Vaitiekaus Taboro, kad čia prie Nevėžio gyvenantiems žmonėms vykti 28 kilometrus į Ramygalos bažnyčią yra per toli. Todėl šventadieniais jie renkasi prie upės, kūrena šventą ugnį ir atlieka kažkokias slaptas pagoniškas apeigas. Dėl to didysis kunigaikštis pasirūpino toje vietoje pastatyti bažnyčią. Taigi 1503 metų rugsėjo 7 d. donacijos aktu, surašytu Vilniuje šv. Mergelės Marijos gimimo vigilijos dieną, kunigaikštis Aleksandras savo dvaro žemių plotą tarp Nevėžio ir Lėvens upių, o skersai tarp Vilkotupio ežero ir Zurblio pievos, padovanojo Ramygalos bažnyčiai ir jos klebonui. Kartu iškėlė sąlygą, kad nurodytoje (bet rašte ne įvardytoje) vietoje prie Nevėžio, kelių į Vabalnin ką, Venslaviškį ir Pušalotą sankirtoje, būtinai būtų pastatyta bažnyčia – Ramygalos bažnyčios filija (Kaziukonis L. Tokia buvo pradžia. Aleksandro donacijos aktas. Panevėžio rytas, 1993 09 14).

Vykdant didžiojo kunigaikščio valią, Ramygalos klebonas netoli Nevėžio kalnelyje iškirto giraitę ir, matyt, vietoj buvusios pagonių šventvietės ėmė statyti bažnyčią. Dalį lėšų gavo iš Vilniaus kapitulos, likusias suaukojo geros širdies tikintieji. Taip senojoje Senamiesčio gyvenvietėje 1507 metais buvo pastatyta pirmoji Dievo Motinos bažnyčia (Panevėžio apskrities Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešoji biblioteka, Retų knygų ir rankraščių skyrius, F. 119).

Pirmą Panevėžio Senamiesčio planą pagal 1509 metų bažnyčios vizitatoriaus aprašymą pateikė vyskupas Kazimieras Paltarokas 1936 metais iš leistoje knygoje „Panevėžio bažnyčios“. Iš jo matyti, kad miesto pradžia buvo dabartinės Senamiesčio gatvės posūkyje. Ten stovi ir bažnyčia, jos šventoriuje – kapinės. Kartu sužinome, jog 1509 metų rugpjūčio 8 d. vizituodamas dekanas Kazimieras aprašė, kaip tuomet atrodė Senamiesčio bažnyčia.

Rašoma, kad ji buvo nedidelė, medinė, su vienomis durimis, šešiais langais ir lentomis dengtu stogu. Bažnyčia turėjo bokštelį su kupolu ir trimis nedideliais varpais. Viduje – trys altoriai. Didžiajame, prie Dievo Motinos paveikslo, buvo penki sidabriniai votai, kiti altoriai – be paveikslų. Apeigoms skirtų indų ir liturginių drabužių zakristijoje rasta nedaug. Po bažnyčia buvo rūsys.

Pati šventovė buvo prie kelių sankryžos. Iš dešinės pusės, nuo zakristijos, netoli upės, stovėjo klebonija šiaudiniu stogu, priešais, į vakarus – klėtis, klojimas, daržinė ir dvi kūtės (tvartai). Kairėje bažnyčios pusėje, už didelio kelio – klebono rinka (turgavietė), o šiai priešais – taip pat klebonui priklausiusi smuklė ir bravoras su pirtimi. Smuklėje pardavinėdavo midų, alų, degtinę, likerius, druską ir silkes. Ypač prekyba suaktyvėdavo sekmadieniais ir turgaus dienomis. Tada būdavo didelių muštynių. Todėl kunigas vizitatorius įsakė smuklės neatidaryti, kol sekmadieniais pamaldos nepasibaigs, o turgaus dienomis prižiūrėti, kad nesimuštų.

Pasak minėto šaltinio, žmonių tikėjimas buvo silpnas, nepagirtinas. Pagonybė dar ne visai išnykusi, kerojo pagonių burtai. Daugelis tikinčiųjų dėl 1505 metais siautusio maro pabėgo į miškus ir, ten ilgai gyvendami, nutolo nuo tikybos. Einančiųjų pri imti šv. Sakramentų buvo 3218, neinančiųjų – 1893. Bažnyčioje niekas negiedodavo, nes to niekas gyventojų nemokė.

Senamiestis tapo Panevėžio Senamiesčiu

Kitame upės krante, prie valstybinio Skaistakalnio dvaro, pradėjo augti Panevėžio miestelis. Žinoma, kad 1519–1521 metais jis jau minimas miestų sąraše. Taigi apie XVI a. vidurį už pusantro kilometro nuo Senamiesčio buvęs Panevėžys priklausė valstybės dvarui ir kūrėsi kaip atskira gyvenvietė. 1554–1556 metais čia jau veikė 64 karčemos, 11 mėsinių, buvo sava turgaus aikštė, bet į bažnyčią gyventojai vaikščiojo tik į Senamiestį, pavadintą Senuoju Panevėžiu arba Panevėžio Senamiesčiu, o miestas kitoje Nevėžio pusėje tuo metu vadinosi Naujasis Panevėžys arba Naujamiestis (A. Miškinis. Panevėžio urbanistinė raida iki 1871–1872 m.).

Parapinė pradžios mokykla Senamiestyje

Apie 1568 metus Panevėžys jau turėjo savo parapiją ir tapo savarankiška Senamiesčio klebono valda. Prie bažnyčios įsteigta parapinė pradžios mokykla beveik 200 metų buvo vienintelė mokymo įstaiga mieste. Tiktai 1727 metais vienuoliai pijorai Nauja jame Panevėžyje pastatė Švč. Trejybės bažnyčią ir įsteigė kolegiją.

1601 metais Senamiesčio bažnyčioje pakrikštyti 92 kūdikiai, sutuoktos 37 poros, kapinėse palaidoti 79 mirusieji. Taip pirmoji Senamiesčio bažnyčia išstovėjo daugiau nei šimtmetį, kol visai paseno ir, atrodo, sudegė. Parapija liko be maldos namų.

Antroji Senamiestyje Dievo Motinos bažnyčia

Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Žygimantas III, iš Upytės seniūno Jeronimo Valavi čiaus sužinojęs, kad Panevėžyje nebėra bažnyčios, 1629 metų kovo 24 d. naujai pastatyti padovanojo Staniūnų, Stetiškių, Palaukusių, arba Daukniūnų, dvarus Šilagalio valsčiuje ir Upytės apskrityje. Valavičių įpareigojo parinkti vietą bažnyčiai, kapinėms, klebonijai, parapijos mokyklai ir vargšų prieglaudai.

Panevėžio klebonas kunigas Jurgis Tiškevičius, vėliau žemaičių, o po to Vilniaus vyskupas, 1629 metais Senajame Panevėžyje buvusios pirmosios vietoje pastatė naują gražią medinę bažnyčią (B. Kviklys. Panevėžio vyskupija. Lietuvos bažnyčios, 4, Chicago, 1984). Iš 1631 metų vizitatoriaus užrašų matyti, kad ji buvo apkalta lentomis, bet dar ne visiškai baigta, su bokšteliu ir nedideliu kupolu. Iš planuotų penkių viduje buvo įrengti trys altoriai. Didžiajame, gražiai išraižytame ir nudažytame, tas pats Dievo Motinos paveikslas, prie jo – 17 sidabrinių votų ir paauksuotas dailaus rankų darbo ta bernakulis, ant jo – tokios pat medžiagos avinėlis. Gražiai raižyti, bet dar nebaigti buvo ir šoniniai altoriai. Zakristijoje, po kuria išmūrytas rūsys, tovėjo dėžė arnotams sudėti ir spinta bažnyčios skalbiniams laikyti.

Į pietus buvo statoma nauja klebonija ir parapijos mokykla bei kiti trobesiai. Nors bažnyčioje per pamaldas giedota lotyniškai, pamokslus kunigai sakydavo ir katekizavimą vykdė lenkiškai ir lietuviškai. Iš faktų, kad priimti Sakramentų ėjo 4792 asmenys, o nėjo 1987, galima susidaryti apytikslį vaizdą, kiek tuo metu Panevėžyje galėjo gyventi žmonių. Kunigai buvo uolūs, rašė knygą „Status animarum“. 1636 metais Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Vladislovas Vaza prie Vilniaus katedros baigė įrengti Šv. Kazimiero koplyčią. Norėdamas ją karališkai aprūpinti, paaukojo 15 000 auksinų ir jai paskyrė Panevėžio Senamiesčio ir Ramygalos klebonijas. Taip Panevėžio Senamiesčio valdytojais tapo Šv. Kazimiero koplyčios klebonai, bet patys nuolat gyveno Vilniuje. Mūsų miesto bažnyčioje dirbo jų paskirti pavaduotojai – viceklebonai. Apie juos išliko labai nedaug žinių.

Nuo 1636 metų pirmasis Ramygalos ir Panevėžio klebonas buvo Šv. Kazimiero koplyčios klebonas Jurgis Bialozaras. Jis tas pareigas ėjo iki 1657-ųjų, kai buvo paskirtas Smolensko vyskupu.

Kareivinės Dievo namuose

1654–1667 metais vykstant karui ir rusams su švedais įsibrovus į Lietuvą, Panevėžys nemažai nu kentėjo nuo švedų. Visame Panevėžyje, abiejuose Nevėžio krantuose, ilgai buvo matomi plėšimo, sugadinimo ir naikinimo pėdsakai. Bene labiausiai suniokota Senojo Panevėžio bažnyčia: buvo su laužyti altoriai ir grindys, durys, išdaužyti langai, pagrobti paveikslai. Patys Dievo namai kurį laiką buvo paversti kareivinėmis, vėliau – ligonine, o kapinėse priešai laidojo savo kariuomenės žuvu siuosius.

Altorių paveikslai buvo paslėpti nuo galimo išniekinimo ir sunaikinimo. Tikintieji ir klebonas pasa kojo, kad kitus bažnyčios reikmenis, prieš ateinant priešams, sudėjo į medinę skrynią, užkasė kalne lyje sausoje vietoje ir apsėjo javais. Karo metais mieste nebuvo nei vargonininko, nei zakristijono. Kadangi ir rusai, ir švedai kraštą niokojo plėšdami ir degindami, miškuose nesuskubę pasislėpti vyrai buvo paimti į karą arba įvairiems darbams, kiti pateko į nelaisvę, daugelis žuvo. Dėl priešų kariuo menės daromų skriaudų moterys ir mergaitės su vaikais ir seniais išbėgo į miškus ir pelkes, kur ilgai slapstėsi. Daugelis mirė nepakrikštyti ar neatlikę špažinties.

Dėl tų priežasčių vizitatorius įsakė klebonui tuojau suieškoti giriose ir balose besislapstančius gyven tojus ir pranešti, kad karas baigėsi ir reikia grįžti namo. Taip pat nurodė surašyti tikinčiuosius, aplankyti kiekvieno namus, o ateityje be dekano leidimo nepalikti žmonių vienų ir nuolat gyventi prie bažnyčios – ganytojas turįs pirmas paguldyti galvą už savas aveles.

Klebonui taip pat nurodyta kuo greičiau sutvarkyti bažnyčios langus, duris, grindis ir altorius, o iš kapinių į lauką perlaidoti švedus. Pačias kapines aptverti tvora, kad neslankiotų gyvuliai. Būtina surasti ir iškasti ne tik skrynią su daiktais, kad nesupūtų žemėje, ir viską sudėti kur buvo, bet ir į altorius sugrąžinti paveikslus: anot vizitatoriaus, Dievo namai privalo turėti bažnyčios, o ne daržinės išvaizdą.

Senajam Panevėžiui – turgaus ir mugių privilegija

Matyt, karo metu labiau nukentėjusiam Senajam Panevėžiui atkurti ir ūkinei veiklai paskatinti vyskupas Jurgis Bialozaras turėjo įtakos, nes 1661metais Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jonas Kazimieras suteikė turgaus ir mugių privilegiją „J. Bialozaro miesteliui, vadinamam Senasis Panevėžys“. Būtent tada buvo atstatyta apgriauta Senamiesčio bažnyčia. Ši miesto dalis gavo teisę rengti savaitinius turgus ir du prekymečius per šv. Jurgį ir Visus Šventuosius.

Kaip matome, XVI a. antrojoje pusėje Panevėžio Senamiesčio miestelis turėjo galimybę plėstis, bet 1665 metais vyskupas Jurgis Bialozaras netikėtai mirė. Tada Senamiestis vėl liko be savo dvasininko. Nors tikrintojams Senamiesčio klebonijos dvaras atrodė pasiturintis, tačiau iš tikrųjų Vilniaus kapitula XVII a. antrojoje pusėje jo valdomis menkai rūpinosi.

Antrosios Senamiesčio bažnyčios likimas

Senojo Panevėžio šeimininkai ir toliau tebebuvo Vilniaus kapitulos Šv. Kazimiero koplyčios klebonai. Šie įtakingi Katalikų bažnyčios dvasininkai, kaip ir anksčiau, Senajame Panevėžyje negyveno: čia apsilankydavo tik retkarčiais, kai revizuodavo

savo klebonijas. Tačiau jų vardu buvo keliamos teismo bylos, susijusios su miestelio reikalais. Jie atidžiai sekė mokesčių dydžio nustatymą seimuose, taip pat būdavo atsakovais bylose. Pavyzdžiui, klebonai Mikalojus Zgierskis 1703–1712 metais ir Jurgis Ancuta 1715–1737 metais bylinėjosi teismuose dėl per didelių mokesčių.

Miestiečiai turėjo prižiūrėti dabartinėje ligoninės teritorijoje buvusio Senamiesčio dvaro pastatus. Už mieste turimą žemę jie mokėjo činšą. Toks mokestis nustatytas 1758 metais geometrui išmatavus sodybų sklypus ir žemę. Kaip bažnytinio miestelio gyventojai mokėjo ir padūmės mokestį. Be to, vasarą jie privalėjo nuimti dvaro derlių, po šešias dienas grėbti šieną, o moterys – prižiūrėti daržus.

Atskira prievolė buvo pašto nešiojimas atstumu iki septynių mylių, taip pat alaus gaminimas dvaro reikalams, pastotės ir sargybos ėjimas. Viso to priežiūra rūpinosi klebono paskirtas vaitas.

Pats klebonas dalyvaudavo ir sprendžiant teismo ginčus, prieš kurių nagrinėjimą buvo prisiekiama pačioje bažnyčioje. Teismų būdavo nemažai, ypač su Upytės valdininkais ir bajorais, užpuldinėdavusiais Bažnyčios valdas. Kadangi klebonai priglausdavo iš privačių dvarų atbėgusius valstiečius, Senajame Panevėžyje padaugėjo žmonių. Bylos su jų ieškančiais savininkais užtrukdavo kelerius metus, ir teismų sprendimai buvusiems valstiečių šeimininkams dažnai būdavo nepalankūs. Per tą laiką valstiečiai Senamiestyje įsikurdavo visai neblogai (Ragauskienė R. Tyrinėjimų apžvalga. Panevėžys nuo XVI a. iki 1990 m. Sud. K. Gudas. Panevėžys, 2003).

Iki XVIII a. paskutinio ketvirčio pagrindinis miestelio pastatas buvo medinė, per šimtą metų stovinti bažnyčia. Kartu veikė parapijos mokykla. 1777 metais joje mokėsi 13 bajorų ir 10 valstiečių vaikų – taigi buvo 23 mokiniai. Tačiau pagal 1772 metais Ukmergės dekano Sebastijono Chšonovičiaus patikrinimo aprašymą bažnyčia atrodė apgailėtinai: buvo nedidelė, labai sena, paramstyta lentelėmis. Viduje viskas labai susidėvėję. Kartu konstatuota, kad vargonai jau niekam tikę: groti jais nebegalima. 1780 metais sunykusi medinė Senamiesčio bažnyčia, taip pat ir karčema sudegė.

Atstatyti sudegusios bažnyčios Vilniaus kapitula atsiuntė kanauninką, Šv. Kazimiero koplyčios kleboną Mikalojų Tiškevičių. Jis senojoje vietoje, ant degėsių, statyti naujos bažnyčios nenorėjo, tad liepė dešiniajame Nevėžio krante tarp Senojo ir Naujojo Panevėžio buvusį pušyną iškirsti ir ten ant aukštų mūro pamatų 1781 metais pastatė medinę pirmąją Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią.

Seniausios Panevėžio miesto kapinės

Buvusių Dievo motinos bažnyčių šventoriuje iki 1843-iųjų dar veikė kapinės (S. Kraskauskienė. Nežinomos kapinės anksčiau jau buvo žinomos. Panevėžio balsas, 1997 09 29). Jos buvo žinomos ir saugomos valdant carui, Nepriklausomoje Lietuvoje jas globojo Švietimo ministerija, bet visai apleistos ir nevertinamos buvo sovietmečiu, kai jų teritorijoje dar buvo beprasmiškai pastatyti du mūro pastatai.

Lietuvai vėl tapus nepriklausoma, senamiestiečiai stengėsi atgaivinti pagarbų požiūrį į seniausias miesto kapines, priminti čia buvus pirmąją bažnyčią. Buvo pastatyti ir pašventinti du kryžiai (1992 ir 1995 m.). Bendruomenės „Senamiestietis“ iniciatyva Senamiesčio gatvės posūkyje 2003 metais pastatytas paminklas su bažnyčios pastatymą nurodančiu Aleksandro tekstu, 2007-aisiais buvusiame šventoriuje pastatytas paminklinis akmuo, išleista knyga „Pirmųjų Panevėžio bažnyčių ir Senamiesčio gatvės istorija“ (sud. L. Knizikevičienė, Panevėžys, 2007). Už pirmųjų Panevėžio bažnyčių aprašymą autorė apdovanota Panevėžio vyskupo Jono Kaunecko Padėkos ir popiežiaus Benedikto XVI ypatingo Apaštališkojo Palaiminimo raštais. 2011 metais atlikti šių kapinių dalies archeologiniai tyrimai liudija buvus ilgametį laidojimą. Kapinėse rastų palaikų bei radinių kruopštaus mok slinio ištyrimo rezultatai apibendrinti Vilniaus archeologės Astos Gerbutavičiūtės mokslinėje knygoje (Gerbutavičiūtė A. Senojo Panevėžio kapinių palikimas. XVI a. pr. – XVII a. II p. archeologinių radinių katalogas. Vilnius, 2013). Tos XVI-XIX a. kapinės yra seniausias mūsų miesto paveldo objektas, turintis istorinę, archeologinę ir kultūrinę reikšmę, Lietuvoje tokių kapinių, išlikusių nuo XVI a., yra vos keletas. Reikia tikėtis, kad planuojant tvarkyti Nevėžio pakrančių teritorijas, šis paveldo objektas nebus užmirštas ir miesto gyventojams atsivers žadėta viešoji erdvė, liudijanti Panevėžio istorijos pradžią.

Pirmąsias Senamiesčio bažnyčias ir pagal aprašymą to meto sakralinę medinę architektūrą mena dar išlikusi Rozalimo senoji bažnyčia – dabar kapų koplyčia, statyta naudojant tik kirvį 1770 m.

Liudvika Knizikevičienė yra medikė, kraštotyrininkė