Nuotraukos autorius Karolis Kavolėlis/BFL
Baltijos fotografijos linija

Advento laikotarpis – tamsus metų laikas su nuojauta, kad tuoj prašviesės. Psichologinėje plotmėje šis, galima sakyti, archetipinis ir bendražmogiškas laukimas atsikartoja įvairiose srityse. Viena iš jų – atsidūrimas tamsiausiame savo sielos kambaryje ir ieškojimas išėjimo iš šio kambario. Į šią tamsą pakliūname gavę „adventinį“ raktą, kurį mums duoda gamta, trumpinanti dienas ir ilginanti naktis, krikščionybė, apibrėžianti dvasinę Advento reikšmę. Taip pat šį raktą mums duoda ir kultūra, akcentuojanti keturias tamsiausias savaites kaip laukimo laikotarpį, pateikianti mums įvairių papročių ir ritualų rinkinį, liaudies dainas su savitomis melodijomis ir naratyvais.

Lietuvių liaudies dainos, kurias senoliai priskirdavo adventui, pasižymi daugiausia vyro ir moters santykių, vyriškumo ir moteriškumo temomis. Šiose dainose galima įžvelgti meilės, antros pusės paieškos motyvus, paprastai šios temos siejamos su kaimuose vykdavusiu antrų pusių ieškojimu, jaunimo santykiais. Tačiau šiame straipsnyje kviečiu į adventinio laikotarpio dainas pažvelgti per mitologinę-psichologinę prizmę. Dainos, kuria remsiuosi, naratyvas dažnai kartojasi ar yra panašus ne vienoje adventinėje lietuvių liaudies dainoje. Laikykime šią dainą kultūrine žinute. 

Leliumai, tu karvuci margasai, leliumai rana. Tu nuskriski mariosna, stokis ant akmenėlio, atsigerki vandenėlio, atsigėręs pabrūkuoki. Daina prasideda nuo to, kad karvelis kviečiamas skristi prie vandens ir jo atsigerti. Karvelis kaip sielos simbolis, kviečiamas atsigerti gyvybės vandens ir taip įgyti stiprybės susidurti su jo laukiančios tamsos grėsmėmis. Tai, kad jis kviečiamas pabrūkuoti (paburkuoti), reiškia kvietimą neskubėti, neperspausti savęs, įžengti į vidinius savo kambarius tik tiek, kiek šiuo metu mums būtina, kiek esame pasirengę. Galbūt, realybėje tai reiškia pasvarstyti, kuris klausimas šiandien mums aktualus, kas šiandien mus neramina, kurioje srityje jaučiamės nepilni, nelaimingi, kiek esame pasirengę įsigilinti ir tyrinėti savo skausmą, kokius resursus turime.

Pabrūkavęs paklausyki, kurioj šalelėj mergelės verkia, už neliūbo (nemielo) eidamos. Šioje vietoje, dainos tekste atsiranda raktas ir kvietimas atrakinti tai, kas mūsų viduje skausminga, tamsu. Atrakinus šį tamsųjį kambarį kurį laiką mums teks jame išbūti, išlaukti, susitikti su tuo, kas slepiasi šiame kambaryje, iškentėti skausmą ir baimę, kurią patiriame būdami tamsoje. Mums teks sustoti ir išgirsti, kurios mūsų sielos dalys verkia, kur slypi nepatenkinti poreikiai, troškimai, kurios sielos dalys tapo nemielojo nuosavybe. Šioje vietoje verta užduoti sau klausimus, kuri mano dalis kenčia, kokius jausmus ji patiria, kas ją neramina, ko jai trūksta.

Aš klosiu patalėlį, trimis rėdais šipšyno, o ketvirtų erškėčių, eketėlėm užklosiu. Dainos tekstas, persikeitęs į pirmąjį asmenį, pirmiausia kviečia prisiimti asmeninę atsakomybę už tai, ką veiksime su savo sielos tamsybėmis. Šis tekstas taip pat parodo, kad su neliūbuoju, nemieluoju būtina kovoti, aktvyiai veikti, o ne stengtis užmiršti ar laukti, kol skaudulys pats išnyks. Esame kviečiami sukaupti jėgas ir nugalėti tą, kuris užvaldė mūsų kenčiančias sielos dalis. Daina moko iš pradžių gudriai pakloti tam užgrobėjui patalėlį, bet tas patalėlis turi būti spygliuotas ir šaltas, sutramdantis mūsų vidinį grobuonį, pasigrobusį mūsų tikruosius troškimus ir poreikius (vidinio grobuonio temą savo knygoje „Bėgančios su vilkais. Laukinės moters archetipas mituose ir pasakose“ išsamiai plėtoja dr. Clarissa Pinkola Estes).

Taigi, pirmiausia galime pabandyti šiek tiek prisijaukinti tą savo asmenybės dalį, kuri mus pačius kankina, kuri kaip vidinis agresorius, neleidžia tenkinti mūsų tikrųjų poreikių, mūsų kūrybinę energiją uždaro į kalėjimą. Prisijaukinti – tai reiškia bent jau susipažinti su šia dalimi ir pripažinti jos egzistavimą. C. P. Estes teigia, kad vidinis grobuonis yra įgimtas ir mes visi jį turime. Tik truputį prisijaukinę, pripažinę jo buvimą, turime aktyviai veikti ir mėginti perimti valdžią į savo rankas. Tą padarysime sukūrę tam nemielajam ribas iš spyglių ir ekečių, suradę jam uždarą vietą savo sieloje. Išmokę atskirti vidinį grobuonį nuo kitų savo vidinių dalių, gebėsime pastebėti, kai jis vėl imsis valdyti kažkurią sritį. Šis grobuonis dažniausiai pasireikš tokiomis frazėmis kaip „bet juk aš to neverta“, „šito tikrai nesugebėsiu“, „negalima šito norėti“. Išmokę jį pastebėti, turėsime galimybę pasipriešinti jo nuvertinimams atsverdami tas frazes kitomis, pozityvesnėmis ir įkvepiančiomis frazėmis bei veiksmais, kuriais pildysime vidinius troškinius nepaisydami vidinio grobuonies nuomonės ir taip po truputį nugalėdami jį ir perimdami valdžią.

Įdomu tai, kad daina, kuria remiamės, turi ir antrą pusę, todėl išlaiko balansą ir moko, kad svarbu ne tik galingumas ir aštrumas, bet ir švelnumas. Taip pat, kad svarbu mokytis diferencijuoti, kas yra nemiela ir kas yra miela, kas yra grobuonio, o kas yra sielos puoselėtojo, kūrybingumo ugdytojo. Antroje dainos pusėje karvelis vėl kviečiamas atsigerti vandens, bet šįkart jis turi paklausyti, kurioj šalelėj mergelės gieda, už mielojo eidamos. Ši dalis primena apie kitus sielos kambarius, kurie yra šviesūs, apie sielos dalis, kurios yra laimingos ir patenkintos, kurių poreikiai ir troškimai pildomi, kurios yra puoselėjamos. Tai sugrąžina balansą, tokį svarbų žmogaus gyvenime, juk, jei eisime į tamsiuosius kambarius, bet žinosime ir apie šviesiuosius, visada išsaugosime viltį. O jei eisime į šviesiuosius kambarius, bet žinosime ir apie tamsiuosius, išliksime budrūs.

Aš klosiu patalėlį, trimis rėdais perynėlių, o ketvirtų paduškų, kailinėliais užklosiu. Tą, kas gera, kas tinkama mūsų sielai, kas mumyse ir aplink mus geba tenkinti mūsų tikruosius poreikius, kas suteikia kūrybinės energijos ir jėgos, verta minkštai paguldyti ir šiltai apkloti – saugoti, mylėti, gerbti, neužmiršti ir semtis iš tų asmenybės dalių vilties.

Ši adventinė liaudies daina kviečia mus tamsiu laukimo laikotarpiu nukreipti žvilgsnį į savo vidų, susitikti su savo skauduliais ir rasti jiems vietą. Daina kviečia neužsimiršti ir aktyviai imtis vidinių užduočių. Ji kviečia sielą gyventi, sąmoningėti. Galbūt tai išmintingas, daugelį amžių ir daugelio žmonių bei kultūros suformuotas pasiūlymas mums, kaip įprasminti adventą šiandien.

Straipsnio autorė Austėja Agnietė Čepulienė – klinikinės psichologijos magistrantė